Palygino Lietuvą ir Vokietiją: ką reikia keisti

„Nežinau, ar įmanoma tikėtis, jog turėsime savo Silicio slėnį, tačiau tokių mažų šalių kaip Singapūras, Taivanis pavyzdžiai rodo, jog ir mažos šalys gali būti konkurencingos“, – sako Lietuvos mokslininkas Sergejus Orlovas, nuo 2008 m., kai gavo Aleksandro fon Humboldto draugijos stipendiją, dirbantis Vokietijoje.

Poros metų išvyka į šią šalį netikėtai užsitęsė ir virto septynerių metų kelione. „Dabar žvelgiu į tuos užsienyje praleistus metus ir suprantu, kad gal vieneriais metais ir užsibuvau – temas jau „perkandau“ ir nebejaučiu to „naujumo“ jaudulio. Kai darbai virsta konvejerine gamyba, nelieka ir tokios stiprios motyvacijos“, – sako fizikas-teoretikas, šį rudenį galiausiai nusprendęs grįžti į Lietuvą ir dirbti Fizinių ir technologijos mokslų centre.

Apie tai, ką reiškia būti mokslininku Lietuvoje ir Vokietijoje, ar iš mokslo galima ne tik išgyventi, bet ir užsidirbti, apie Lietuvos mokslo slėnius ir bendradarbiavimą su verslu – specialiame DELFI interviu.

– Kadangi matėte dvi skirtingas stovyklas, gal galite papasakoti, kokios sąlygos sudarytos mokslininkui Lietuvoje ir Vokietijoje, kurioje šiuo metu gyvenate?

– Atvykstančiam mokslininkui Vokietijoje suteikiamos vos ne išskirtinės galimybės. Jei svečias atvyksta ilgesniam laikui arba atvažiuoja naujas podoktorantūros studijų mokslininkas, tiek universitetas, tiek Makso Planko šviesos fizikos institutas turi svečių namus, kur porai mėnesių galima apsistoti.

Postdokas gauna laikiną nešiojamą kompiuterį, o IT departamentas suderina su juo ir grupės lyderiu naujo kompiuterio konfigūraciją. Pats kompiuterio užsakymas užtrunka 5 minutes ir vykdomas elektroniškai. Jei užsakoma standartinė konfigūracija, kompiuteris atvyksta per kelias dienas, jei užsakomas galingesnis procesorius arba su daugiau atminties, tuomet prireikia palaukti porą savaičių.

Vilniaus universitete man teko dažnai pirkti kompiuterinę įrangą ir ją prižiūrėti, taip pat dalyvavau fakulteto viešųjų pirkinių komisijoje. Lyginant Vokietijos ir Lietuvos patirtį į akis krinta pirkimų greitis, didelis pasirinkimas bei komponenčių aktualumas. Kompiuterius Makso Planko institutas užsako per DELL atstovą Vokietijoje, o stacionarius – Fujitsu Siemens kompanijoje. Visiems kompiuteriams suteikiama penkių metų garantija, o siūlomi yra aktualiausi ir naujausi modeliai.

Tuo metu Lietuvoje vyksta kompiuterinės technikos pirkimo konkursai, tačiau kai paaiškėja laimėtojas, konkursą laimėjusios kompiuterių konfigūracijos jau būna metais arba net dvejais pasenusios. Dar daugiau, konfigūracijose būdavo pigiausi ir lėčiausi procesoriai, kurie geriausiu atveju tikdavo sekretorės darbui, tačiau buvo netinkami moksliniams skaičiavimams. Dažnas mokslininkas turėjo galingesnį namų kompiuterį nei tas, kuris stovėjo darbo vietoje ir taupydamas laiką skaičiavo namuose.

Vokietijoje gana aktuali vaikų darželių problema, labai dažnai vaikas neina į darželį, nes tiesiog nėra vietų. Tačiau institutas turi sudaręs sutartis su keliais vaikų darželiais ir darbuotojų vaikai gauna vietą be eilės arba, neatsiradus vietų, yra parūpinama į namus ateinanti auklė.

– Viskas skamba išties patraukliai.

– Galimybių požiūrių Vokietija palieka dvejopą įspūdį. Iš vienos pusės tai yra milžiniškų galimybių šalis, tačiau iš kitos pusės – tai ribotų būdų šalis. Vokietijos akademinė sistema yra gana priešiška jauniems mokslininkams. Vietų skaičius universitetuose yra ribotas, o ir pačios vietos turi valdininkų statusą ir tai lemia buvimą toje vietoje amžinai. Vokiečių teigimu, jų universitetai yra „amžinų“ profesorių rojus. Jaunam vokiečių mokslininkui tėra du keliai: arba eiti į industriją, arba išvykti iš Vokietijos.

Išvykti padeda įvairios programos ir fondai, kurie suteikia stipendiją. Tačiau problemos tai nesprendžia ilgalaikiu požiūriu, todėl Vokietijos spaudoje su pavydu kalbama apie švietimo sistemą Austrijoje ir Šveicarijoje.

Jaunų mokslininkų problemą vokiška švietimo sistema sprendžia pasikviesdama pigius postdokus iš užsienio, kuriems suteikiamos mokesčiais neapmokestinamos stipendijos. Gaudamas stipendiją turi labai daug teisių, tačiau negauni socialinių garantijų ir gali gauti tik minimalų atlyginimą, nebent dirbi konkrečiame projekte pagal terminuotą darbo sutartį. Šis būdas nėra labai populiarus, kadangi ne visi projektai būna sėkmingi. Šiuo požiūriu Lietuvoje socialinės garantijos yra geresnės – nors galimybių nėra tiek daug, tačiau būdai jas įgyvendinti yra įvairesni.

– Ar Vokietijoje mokslininkas gali užsidirbti?

– Vokietijoje mokslininkas priklauso „gerai uždirbantiems“. Vidutinis atlyginimas į rankas šalyje yra apie 2 000 eurų, „prastesni“ postdokai gauna apie 2 100 eurų į rankas, o „geresni“ – apie 2 500 – 2 600 eurų į rankas. 2007 m. gyvendamas Lietuvoje gaudavau apie 750 eurų į rankas. Man, jaunam doktorantui, tada to buvo per akis. Kiek žinau, situacija Lietuvoje dabar pagerėjo.

Anot Eurostato, vidutinis Vokietijos atlyginimas yra apie 105 procentai lygnant su vidutiniu Europos atlyginimu, o Lietuvoje šis skaičius siekia apie 70–75 procentus. Tiesa, atsižvelgus į žemesnę būsto kainą, mažesnes išlaidas buičiai, komunalinėms paslaugoms ir maistui, Lietuva neatrodo taip prastai.

Pavyzdžiui, Vokietijoje buto nuomai kiekvieną mėnesį išleidžiu 410 eurų (plius fiksuotos komunalinės paslaugos apie 300 eurus per mėnesį). Dėl Vokietijos perėjimo prie žalios energetikos, kasmet tenka papildomai sumokėti už elektros energiją ir dujas po 200 eurų (viena žalioji kilovatvalandė kainuoja 18 eurocentų).

Vokietijoje netikėtai lėta interneto prieiga, už DSL ryšį, kurio sparta tėra 6 Mbps per mėnesį, moku 28 eurus, VDSL kainuotų jau 40 eurų per mėnesį. Mobilių telefonų tarifai taip pat gerokai brangesni ir lėtesni nei Lietuvoje, o išmaniųjų telefonų planai turi 1 arba 2 Gb limitą, kurį lengva pasiekti pasiklausius 10 arba 20 Spotify albumų.

– Ką manote apie Lietuvos mokslo slėnius? Nors jie baigti dar neseniai, o iš kai kurių dar neišvežtos statybinės medžiagos, kritikos nestinga – esą mokslininkai juose dirba užsidarę, kuria tai, kas rinkoje nėra konkurencinga, reikalinga ir atneštų didelę pridėtinę vertę. Ko, jūsų manymu, stinga sėkmingai mokslo ir verslo simbiozei?

– Vokietijoje verslas stipriai integruotas su tyrimo centrais. Mūsų institutas dabar stato nuosavą pastatą, bet instituto pradžia yra Siemens kompanijos išnuomotame pastate. Ten labai sudėtinga pakliūti, prie įėjimų budi apsaugininkai, varteliai atsidaro tik pridėjus elektroninį raktą, kuris yra ir leidimas, ir piniginė, ir vietos nustatymo įrenginys. 

Mūsų institutas gana stipriai integruotas į Siemens struktūrą, nes su elektroniais raktais patenkame ne tik į pastatą, laboratorijas, bet ir į Siemens valgyklą, į teritorijoje esantį paštą, parduotuvę ir t.t. Siemens laboratorijų darbuotojai taip pat gali atvykti į mūsų seminarus ir pasiklausyti mūsų svečių ir mūsų pranešėjų. Gana dažnai po diskusijų ir užsimezga koks kontaktas.

Lietuvos atveju šią patirtį gal būtų sunku pritaikyti, nes Lietuvoje tiesiog nėra tokio dydžio kompanijos, kuri gamintų viską nuo traukinių ir vėjo jėgainių iki branduolinės jėgainės reaktorių (tiesa, tai yra prancūzų Areva, nupirkusi Siemens padalinį, bet ji tebėra Siemens kampuse). Kita problema yra ta, kad Lietuvos įmonėse mažai mokslininkų ir mažai laboratorijų. Kitaip sakant, versle mažai žmonių, suvokiančių mokslo galimybes ir galinčių komunikuoti su mokslininkais.

Vokietijoje šiuo požiūriu kiek kitaip. Verslui dirbantis mokslininkas dažnai žino savo verslo problemas, žino, kuri mokslo sritis galėtų tą problemą išspręsti ir žino, su kuo reikėtų kalbėti apie problemos sprendimą. Iš kitos pusės, universitetai ir institutai turi mokslinį personalą, atsakingą už ryšius su verslu ir komunikaciją su verslu. Tai dažniausiai būna fizikos bakalaurai arba magistrai, kurie papildomai išklausė ekonomikos ir verslo pagrindų kursus. Jie padeda institutą radusiems verslininkams patiems suprasti, ko jiems reikia ir ar institutas gali padėti, o suradę su verslininku problemos formuluotę arba nukreipia į kitą institutą (savo kolegai) arba organizuoja verslininko vizitą ir informuoja grupių vadovus bei instituto direktorių. Toks žmogus visą laiką lydi verslininką ir atlieka „vertėjo“ funkcijas.

Man asmeniškai teko padirbėti dviejuose projektuose, kurie buvo finansuojami iš išorės verslo. Iš pradžių tai buvo firmos BASF finansuojamas projektas, kurio tikslas buvo pagerinti jų gaminamų dažų charakteristikas, pasitelkus dažų masėje esančias nanodaleles. Antras projektas – batų gamintojo užsakymas, kurio tikslas buvo pagal pėdos nuotraukas arba pagal lazerio spindulio skenerį atstatyti trimatį pėdos vaizdą bei nustatyti dydį. Jei pirmu atveju pas mus atvyko BASF laboratorijos vadovas, tad mes gerai ir greitai susikalbėjome, tai antru atveju teko kalbėtis su verslininku ir pamenu, kaip sunku buvo verslininkui ūkiškai paaiškinti, kas yra sklaida ir projekcijos, bei ko galima tikėtis, o kas yra nerealistiška. Be specialaus „vertėjo“ komunikacija tiesiog neįvyktų, kadangi verslininkas iki tol nebuvo bendravęs su optikos specialistais.

Kita vertus, be abejo, reikėtų ugdyti ir mokslininkų verslumą: suteikti žinias apie verslo modelius, perspektyvas, gerai būtų protingas start–up finansavimas. Pasidairęs po sėkmingai su Lietuvos mokslu dirbančias firmas, visų pirma pastebiu pačių mokslininkų įkurtas firmas. Viena po kitos sėkmingai auga, vystosi, stato pastatus ir laboratorijas bei daro bendrus projektus su institutais. Reikėtų savęs klausti, kodėl tokių pavyzdžių yra mažai ir kaip tai galima būtų pakeisti. Gal fizikams, biologams, chemikams vertėtų pasiūlyti laisvus dalykus? Gal nemokamus seminarus mokslininkams tiesiogiai jų institutuose ir centruose?

Taip pat nereikia pamiršti ir to, kad investicijos į mokslą gali būti rizikingos. Vokietijoje, verslas eidamas į institutą, puikiai supranta, kad projektas gali būti nesėkmingas. Konkurentai gali aplenkti, gali atsirasti kita technologija. Štai mūsų institute buvo vykdomas projektas, kurio tikslas buvo pagerinti litografinę maskutę, reikalinga gaminant mikrokontrolerius ir kitus elektroninius įrenginius. Projektas įdarbino porą postdokų iš buvusios TSRS, kurie dirbo su kiek skirtingais problemos aspektais. Ir jei viena projekto dalis buvo sėkminga, kita projekto dalis strigo. Be abejo, tai buvo nemalonu tiek mokslininkams, tiek užsakovams, nes praėjo metai ir nebuvo teigiamų rezultatų, o projekto verslo planas atrodė kitaip ir jau žadėjo pirmuosius rezultatus. Tačiau užsakovas puikiai suprato, kad mokslininkas nėra kelininkas. Kelininką paspausi ir jis pasamdys daugiau darbuotojų, dirbs naktimis ir pavys grafiką. Mokslininką paspausi, kils stresas, sutriks protinis darbas, o jei per stipriai paspausi, tai projektą savo rankomis sužlugdysi. Taip ir šiuo atveju, grupės vadovas paprašė kitų grupės narių padėti, užsakovas sutiko skirti papildomų lėšų vėluojančiam ir potencialiai nuostolingam projektui. Viskas pavyko, projektas buvo pabaigtas.

Lietuvoje verslininkai kartais neturi to strateginio mąstymo ir siekia greitos investicijų grąžos. Lietuviškos firmos nuperkamos, paruošiamos pardavimui ir parduodamos užsieniečiams, kurie pasiima technologijas ir jas uždaro. Lietuva praranda protus ir žinias. Kitas dalykas, kurį esu girdėjęs iš kolegų mokslininkų, verslininkai labai dažnai spaudžia mokslininką, kuris be šio projekto turi dar pagrindines pareigas ir kitus projektus. Lietuvos mokslininkai yra neįtikėtinai apkrauti biurokratijos ir popierizmų, o naktiniai gaisrų gesinimai atsiliepia darbingumui ir produktyvumui. Ir čia dar ateina verslininkas, kuris nemoka pasakyti, ko jis nori, jei pasako, nenori adekvačiai mokėti, o jei pasiūlo adekvatų atlygį, tai po to „stovi už nugaros ir kvėpuoja į pakaušį“. Tokiom sąlygomis aš suprantu natūralų mokslininko norą išvengt dar vieno „prievaizdo“.

Visų pirma, reiktų atlaisvinti mokslininkų rankas nuo tų baisių popierizmų, susijusių su oficialių pareigų ir projektų vykdymu, taip pat reiktų sugalvoti sistemą, kuri skatintų mokslą dirbt su verslu. Šie projektai turi būti ir finansiniu, ir moksliniu požiūriu konkurencingesni nei valstybiniai ir visokių fondų projektai. Kol projektas su verslu bus galvos skausmas, mokslininkas verčiau darys kažką lengvesnio, kur gali būti daugiau popierių, daugiau rutinos ir biurokratijos, bet kur viskas bus nuspėjama ir saugu.

Taip pat svarbu organizuoti komunikaciją tarp mokslo slėnių ir visuomenės. Tai gali būti populiariai pateikiama informacija apie mokslo slėnius ir jų veiklą, kurią galima būtų lengvai pasiekti arba mokslo slėnio portale, arba žinių portale su dideliu srautu lankytojų. Kuo daugiau žmonių yra girdėję apie mokslo slėnių „komandas“ ir kuo daugiau žmonių bent minimaliu lygiu supranta, ką daro ir ką gali padaryti mokslo slėniai, tuo lengviau verslui suvokti, pas ką jis galėtų kreiptis pagalbos ir kiek realu yra susilaukti pagalbos. Ne ką svarbiau yra organizuoti ir verslo komunikacija. Tam galima arba panaudoti verslo populiarinimo modelį ir tikėtis, kad mokslininkas pamatys, kaip jis galėtų padėti verslui, nors šiap abejoju, ar tai būtų veiksminga. Geriausia būtų organizuoti mokslo slėniuose seminarus, kur verslas galėtų mokslininkams pristatyti savo veiklą bei paminėti savo problemas. Jei komunikacijos ir „naudos“ klausimas bus protingai išspręstas, mokslo slėniai galėtų gerai įsibėgėti.

Taip pat nereikėtų pamiršti ir komunikacijos su užsieniu. Ar dabartiniai mokslo slėniai turi kokį mechanizmą, kuris juos pristatytų užsienyje? Kaip dažnai mokslo slėnis pristato save užsienio kompanijose? Kaip dažnais kas nors iš rimtos užsienio kompanijos atvyksta pasidomėti mokslo slėniu? Ir ar egzistuoja mechanizmas, kuris padarytų bendradarbiavimą naudinga tam, kas atliks visą darbą – mokslininkui?

– O daug mūsų slėniai skiriasi nuo sėkmingų užsienio pavyzdžių? Ar galime tikėtis turėti savo cerną, ar silicį?

– Nežinau, ar įmanoma tikėtis, jog turėsime savo Silicio slėnį, tačiau tokių mažų šalių kaip Singapūras, Taivanis pavyzdžiai rodo, jog ir mažos šalys gali būti konkurencingos.

Tam, visų pirma, trūksta teisingo visuomenės požiūrio į profesijas. Kol abiturientų ir jų tėvų galvose perspektyviausios bus teisės, ekonomikos ir verslo vadybos specialybės, o chemija, fizika ir biologija bus kažkur sąrašo gale, universitetų pedagogams teks dirbti su studentais, kurie į fakultetą atėjo ne todėl, kad norėjo, o todėl, kad kitur patekti buvo per prasti balai.

Prasti mokyklos balai nėra žmogaus brokas, tai yra mokyklos brokas. Žinau daug pavyzdžių, kai su prastais balais atėjęs studentas, pamatęs, kad ir iš fizikos galima uždirbti, bakalauro studijų pabaigoje susiimdavo ir metus pabaigdavo puikiais balais, o vėliau darbą susirasdavo mokslinėje kompanijoje arba eidavo į doktorantūrą.

Šį broką tenka taisyti universitetų dėstytojams, kurie ne visada turi laiko, galimybių skirti papildomą dėmesį silpnam studentui. Beje, ir kodėl tas popierizmais apsikrovęs dėstytojas turėtų ir norėtų? Dėl šios priežasties iš fundamentalių sričių studijų išeina gana daug „broko“, kurie vargu ar jau taps gerais inžinieriais.

Su šia situacija iš dalies galima kovoti arba populiarinant mokslą, arba bandant pakeisti mokslininko įvaizdį. Pirmas būdas padėtų „uždegti“ mokinių akis ir „širdies šauksmas“ galėtų persverti stojant į universitetą pragmatinį „tėvų“ pasirinkimą.

Antras būdas kiek sudėtingesnis, nes reikalauja tam tikrų pokyčių ir iš mokslininkų, kurie yra pripratę prie lengvos „tarybinės“ duonos. Žinoma, fizikiniuose moksluose tokių „tarybinių“ mokslininkų mažiau nei kituose, bet jie yra. Vienintelis būdas juos pakeisti yra priverstinė emigracija į Vakarus, kur jie būtų priversti išmokti anglų kalbą ir neturėtų kitos išeities, tik prisiminti, kas yra tikras mokslas, o ne „projektinė“ chaltūra.

Suvokiu, kad tai nerealistiškas scenarijus ir „senos gvardijos“ jau nebepakeisti. Tačiau galima bandyti pakeisti jaunus mokslininkus, kol jų nesugadino „seniai“ ir rutina. Tam galėtų padėti valstybės organizuojamos privalomos stažuotės į užsienio universitetus bei griežta rezultatų kontrolė (ISI straipsnis, ne mažiau). Taip pat nesuprantu, kodėl bakalauro arba doktorantūros studijos užsienyje yra suvokiamos kaip blogis. Valstybė turėtų suteikti studentams stipendijas studijoms užsienyje, su sutarties sąlygose įrašytu privalomu grįžimu į Lietuvą (arba grąžink pinigus). Kuo daugiau jaunų mokslininkų susipažins su užsienio praktika, tuo lengviau jie grįžę pakeis požiūrį ir į mokslą, ir į pačią biurokratinę sistemą, vien tik garsiai kalbėdami apie tai, kas yra nenormalu ir kas neturi taip būti.

Be abejo, savo interesą turi turėti ir verslas, ir valstybė. Ilgalaikį, o ne trumpalaikį interesą. Manau, svarbi yra ir koncentracija bei kruopšti perspektyvių sričių analizė bei mokslui skiriamų kaštų optimizavimas.

– Galiausiai, neretai girdime, kad užsienyje iš trijų Baltijos šalių dažniausiai linksniuojama Estija. Su kokiu mūsų šalies įvaizdžiu susidūrėte Vokietijoje?

– Visų pirma reikėtų pastebėti, kad profesinėje aplinkoje dažniausiai linksniuojama Lietuva. Dirbu šviesos fizikos institute, kurio laboratorijose labai dažnai sutinkami lietuviški lazeriai (Ekspla) bei optiniai parametriniai stiprintuvai (Šviesos konversija). Mano grupėje optiniai elementai dažnai yra užsakomi lietuvių kompanijoje, kurios produktus atvykęs jiems užrodžiau. Kompanija paliko gerą įspūdį ir geram gandui pasklidus po institutą, jų produkciją perka ir kitos grupės. Nors lietuvių fizikai į institutą dažniau atvyksta aptarnauti lietuviškų lazerių, nei skaityti paskaitas (tai nereiškia, kad lazeriai dažnai genda, tai tiesiog reiškia, kad paskaitų labai daug), Lietuvos lazeristai turi gerą vardą ir apie Lietuvą vokiečiai yra girdėję, nors dėl prasto susisiekimo ten yra buvę tik verslo reikalais.

Jei kalbėtume apie neprofesionalią terpę, tai Lietuva Bavarijoje gerai žinoma dėl to, kad dalis Mažosios Lietuvos vokiečių po karo buvo ištremti į Vokietiją ir atsirado būtent Bavarijoje. Erlangene yra ištisas kvartalas, kurio gatvės pavadintos Lenkijos ir Mažosios Lietuvos miestelių vokiškais vardais. Vokietijoje viena populiaresnių sūrio rūšių yra Tilžės sūris (Tilsiter), nors retas vokietis jį sieja su Lietuva. Jiems tai labiau prūsiškas sūris.

Didžioji dalis vokiečių dažnai painioja Lietuvą ir Latviją ir man dažnai tekdavo juos taisyti, primenant, kad Lietuvos sostinė yra ne Ryga, o Vilnius. Latvijos žinomumą labai lengva pastebėti miesto reklamose. Vos tik atvyksti į stambesnį miestą ir jau matai žalią „Air Baltic“ reklamą, kviečiančią pamatyti „Baltijos sostinę“ – Rygą.

Tuo metu Estija vokiečiams girdėta, bet mažai žinoma. Estija Bavarijoje siejama labiau su Skandinavija ir kai kalbi su vokiečiais, visada kas nors paklaus, ar vasarą ten nėra per šalta. Brangios Skandinavijos įvaizdis dar labiau pablogina Estijos reputaciją: žmonės galvoja, kad Estijoje brangūs alkoholiniai gėrimai ir neadekvačios kainos. Talino reklamų Vokietijoje nesu matęs nė karto. Greičiausiai, Estija reklamą orientuoja į Skandinaviją.

Praėjusiame ES finansiniame laikotarpyje daugiausia dėmesio ir lėšų, skatinant mokslinių tyrimų ir technologijų plėtrą, teko integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų infrastruktūros projektų įgyvendinimui. 2007 – 2013 m. finansavimo laikotarpiu Lietuvoje buvo kuriami tyrimų centrai, mokslo ir technologijų parkai,technologijų perdavimo centrai, įsigyta būtina laboratorinė įranga. Šiuo pagrindu Lietuvoje buvo sukurti penki versloir mokslo slėniai: „Saulėtekio“ ir „Santaros“ Vilniuje,„Santakos“ ir „Nemuno“ Kaune, taip pat„Jūrinis“ Klaipėdoje. VILNIUS

Slėnis „Santara"

www.santariskes.eu

Biofarmacija, inovatyvioji medicina, informacinės technologijos

Visorių informacinių technologijų parkas

www.vitp.lt

Slėnis „Saulėtekis"

http://www.sunrisevalley.lt/

Lazerių ir šviesos technologijos, Medžiagotyra ir nanotechnologijos

Puslaidininkių fizika ir elektronika civilinė inžinerija

Saulėtekio slėnio mokslo ir technologijų parkas

www.sunrisevalley.lt

Fizikos instituto mokslo ir technologijų parkas

www.fimtp.lt

Šiaurės miestelio technologijų parkas

www.smtp.lt

KAUNAS

Slėnis „Santaka"

www.santakosslenis.lt

Darnioji chemija ir biofarmacija, mechatronika ir elektroninės, technologijos

ateities energetika, informacinės ir telekomunikacijos technologijos

Mokslo ir technologijų parkas „Technopolis"

www.technopolis.lt

Kauno mokslo ir technologijų parkas

www.kaunomtp.lt

Slėnis „Nemunas"

www.slenis-nemunas.lt

Agrobiotechnologijos, bioenergetika ir miškininkystė, maisto technologijos, sauga ir sveikatingumas

KLAIPĖDA

Slėnis JŪRINIS

http://balticvalley.lt

Jūros aplinka (susijusi su jūros ir kranto zonos gamtos išteklių naudojimu), jūros technologijos

Klaipėdos mokslo ir technologijų parkas

www.kmtp.lt