Jūsų dėmesiui – specialiai iš Erlangeno parengtas Makso Planko šveisos fizikos institute dirbusio mokslininko Sergejaus Orlovo reportažas, kuris dar 2008 metais gavo Aleksandro fon Humboldto draugijos stipendiją.
Pirmoje reportažo dalyje - mokslininko įspūdžiai apie sėkmingai Erlangene išvystytą mokslo ir bendradarbiavimo modelį, antroje dalyje - žvilgsnis į milžino „Siemens“ kiemą.
Erlangenas yra palyginti senas miestelis, kuris pirmą kartą paminėtas buvo keliais metais anksčiau nei Lietuvos vardas. Nuo persekiojimų bėgusių prancūzų hugenotų dėka nuo 1686 metų kaimelis pradėjo sparčiai augti ir prasidėjo pirmųjų municipalinių pastatų statyba, o 1743 metais Brandenburgo ir Ansbacho markgrafas Kristianas Fridrichas Karlas Aleksandras Erlangene įkūrė universitetą. Dabartinis Erlangenas yra universitetinis miestelis, kuriame karaliauja vokiečių kompanija „Siemens“, taip pat yra įsikūręs universitetas ir visa eilė institutų.
Universitetas, ant kurio stogo studentai kepa dešreles
Prie Erlangeno universiteto 1961 metais buvo prijungta socialinių ir verslo mokslų aukštoji mokykla Niurnberge, tačiau pagrindiniai fakultetai randasi Erlangene. 1966 metais buvo įkurtas techninis fakultetas, kuriam buvo pastatytas milžiniškas pastatų kompleksas miesto pietinėje dalyje. Šiame milžiniškame komplekse galima rasti universiteto fizikos, chemijos, informatikos ir inžinierinių mokslų fakultetus. Buvo pastatyta milžiniška studentų valgykla bei daugybė auditorijų bei laboratorijų. Skirtingai nuo „Siemens“ kampuso, universitetinis miestelis yra laisvai prieinamas, tačiau pasibaigus paskaitoms visos durys automatiškai užsirakina ir be specialaus rakto nei įeisi, nei išeisi.
Universiteto fizikos bei chemijos fakultetai pastatyti pagal visiškai naują anuomet koncepciją. Pastatai yra taip stipriai integruoti į aplinką, kad iš tolo yra sunku atskirti, kur prasideda ir kur pasibaigia pastatas.
Pastatas turi kelias horizontalias plokštumas, ant kiekvienos plokštumos stogo architektų sprendimų yra patalpintas dirvožemio sluoksnis, ant kurio auga žolė, gėlynai, krūmai ir kita augmenija. Po stogus yra išvedžioti mediniai takeliai, stovi suoleliai, stalai ir suolai. Karštą vasarą universiteto darbuotojai arba studentai patogiai įsitaiso ant stogo ir grilyje kepa Niurnbergo dešreles, marinuotą mėsą bei geria gaivius gėrimus arba alų, kurį nusiperka iš už poros metrų pastato viduje esančio automato.
Universitetinis miestelis nuo 2009 metų yra aktyviai renovuojamas ir tuo pačiu yra statomi nauji pastatai besiplečiantiems fakultetams bei laboratorijoms. Kartu su keliais kitais institutais universitetas yra įkūręs „ekscelencijos klasterį“, kuriam taip pat prireikė pastatyti naujus pastatus. Universitetas turi visą eilę specializuotų grupių, įkurtų bendradarbiaujant „Siemens“ bei su įvairiomis mokslinėmis draugijomis.
Komunikuojantys fizikai
Viena iš tokių grupių yra 2004 metais įkurta Makso Planko tyrimų grupė, gavusi pastatą viename iš „Siemens“ kampusų. Ši grupė dirbo optikos, informatikos ir fotonikos srityje ir vystė tokius pramonei svarbius projektus, kaip kvantinė kriptografija, informacijos perdavimas kvantiškai koduotais kanalais, šviesolaidinė technika, litografija bei mikroskopija. Šios grupės įkūrėjas, profesorius Gerdas Leuchas, taip sėkmingai išvystė grupės tyrimų kryptis, kad 2009 metais grupė buvo atskirta nuo universiteto ir reorganizuota į Makso Planko šviesos fizikos institutą su dviem padaliniais. Vėliau padalinių skaičius išaugo iki trijų, o šiuo metu yra kalbama apie ketvirtąjį. Makso Planko draugija kartu su Bavarijos žeme 2013 metais pradėjo naujo pastato statybą, kuri įsibėgėjo 2014 metais, o įkurtuvės naujame moderniame pastate yra numatytos link 2015 metų pabaigos.
Skirtingai nuo uždarų ir visuomenei neprieinamų tarybinių tyrimo centrų bei institutų, Vakaruose institutai nėra vien tik bedvasės pašto dėžutės. Mokslininkai Vokietijoje yra gerai matomi, žinomi ir gerbiami dėl savo mokslą populiarinančios veiklos. Jei palygintume su Lietuva, kur dar galima vienoje arba kitoje mokslo srityje sutikti egzaltuotai ir vien tik sau suvokiamai bei kitiems nuobodžiai kalbantį bei rašantį „tarybinio“ tipo mokslininką, Vokietijoje mokslininkai labai aiškiai suvokia teisingos komunikacijos svarbą.
„Mokslų nakties“ pramogos: nanodalelių ping pongas ir oro balionų sprogdinimas lazeriais
Niurnbergo regione vyksta „Ilgoji mokslų naktis“, kuriai ir mokslininkai, ir verslininkai ruošiasi iš anksto. Po miestą iškabinami milžiniški plakatai, ant elektros stulpų atsiranda kartoninės reklamos, o miesto centre savanoriai dalina skrajutes su renginiais ir transporto tvarkaraščiais. Viešasis transportas paleidžia keletą specialių autobuso linijų, kurios smalsuolius veža nuo vieno Siemens kampuso prie kito, nuo vieno fakulteto prie sekančio. Tai yra netikėtai puiki proga verslui pasigirti savo naujausiomis technologijomis, o mokslui parodyti savo karščiausias naujienas.
Prieš „mokslų naktį“ instituto grupės aptaria eksperimentų, kuriuos jos norėtų parodyti smalsuoliams, sąrašą. Visada siekiama akcentuoti eksperimentų paprastumą, vaizdingumaą. Iš sąrašo braukiamos idėjos, kurios būtų nesuprantamos žmonėms be fizikinio išsilavinimo, tobulinamos idėjos, kur yra įmanoma pavaizduoti naują rezultatą prieinamai ir informatyviai. Visi eksperimentai likus savaitei iki įvykio testuojami, tikrinama, ar jie yra suprantami, ar jie yra įdomūs, ar nėra nuobodu klausytis paaiškinimų. Grupėse diskutuojama, kokį tekstą mokslininkai sakys atėjusiems žmonėms, tekstas šlifuojamas, braukiamos per sudėtingos frazės, o galutinį variantą visi įsidėmi.
Ir štai, ateina ta diena. Savaitgalis, nuo 5 vakaro iki 2 valandų nakties visas institutas tampa vienu milžinišku renginiu. Mokslininkai sudaro tvarkaraščius, kas kada ir kur stovės ir lauks klausimų. Biurai ir ofisai yra užrakinami, visi gauna firminę instituto aprangą, instituto lubas užpildo tuntai heliu užpildytų oro balionų su instituto logotipais, o lankytojus vilioja įvairios atrakcijos: lazerinis grafitis, nanodalelių ping pongas, lazeriai sprogdina oro balionus, trimatės hologramos sukasi ore. Lankytojų srautas užplūsta instituto laboratorijas, auditorijas ir koridorius. Amžius nesvarbus, ateina ir garbaus amžiaus senjorai, ir moksleivių grupes, net darželinukai ir tie su savo tėvais įdėmiai stebi šviesos magiją. Niekas nebijo paklausti, niekam nėra atsisakoma atsakyti, mokslininkai stengiasi atsakyti net į patį sudėtingiausią klausimą, o jei mato, kad mažas „pyplys“ nori paklausti, bet jam nedrąsu, tuomet padrąsina: paduoda visų mėgstamų „Haribo“ meškiukų pakelį ir patys užkalbina.
Sėkmės formulė: kaip ji veikia
Jei miestas neina pas mokslą, tuomet mokslas ateina į miestą! 2015 -ieji metai yra paskelbti tarptautiniais šviesos metais, todėl Makso Planko šviesos fizikos institutas nusprendė išeiti į miesto gatves. Visą vasario mėnesį miesto centre, keliose vietose atsirado po „šviesos tribūną“ – palapinę, kurioje mokslininkai miestiečiams ir miesto svečiams nuo 18 valandos skaitė paskaitas. Paskaitos temos kiekvieną kartą buvo vis kitokios, o po paskaitos visi klausytojai galėjo sueiti į palapinės vidų ir susipažinti su keliais įdomesniais eksperimentais.
Mokslo populiarinimas, mokslo prieinamumas yra netikėtinai svarbūs mokslo centrams, kadangi tokiu būdu apie instituto veiklą, apie instituto darbus bei galimybes sužino ne tik paprastas miesto gyventojas, bet išgirsta ir verslas. Kuo daugiau viešoje erdvėje informacijos, tuo lengviau verslui „surasti“ institutą.
Verslas ir institutas visų pirma bendradarbiauja per verslo darbuotojų kvalifikacijos kėlimą. Būtent todėl Makso Planko institute yra organizuojamos rudens akademijos, kuriose dalyvauja profesinių mokyklų studentai, versle dirbantys praktikantai arba „Siemens“ laboratorijų stažuotojai. Institutas puikiai suvokia, kad jaunieji „Siemens“ praktikantai yra busimieji laboratorijų specialistai ir administracijos darbuotojai, kuriems gali tekti ateityje ieškoti sprendimų, o institutas gali turėti tai, ko šiems sprendimams reikia.
Tokiose kasmetinėse rudens akademijose dalyvauja ne tik versle besisukantys jauni žmonės. Kitų miestų gimnazijos arba universiteto fakultetai susisiekia su instituto vadovybe ir prašo priimti gimnazistus, bakalaurus arba magistrantūroje besimokančius studentus. Klausytojams mokslininkai paruošia ekskursijas po laboratorijas, sudaro paskaitų programą bei pritaiko jų lygį atitinkantį turinį. Po paskaitų klausytojai gali neformalioje aplinkoje pasikalbėti su mokslininkais šalia iškabintų posterių, o už auditorijos durų jų laukia gaivieji gėrimai bei užkandžiai.
Instituto viešųjų ryšių skyrius taip pat organizuoja atvirų durų dienas verslui, kuriose verslininkai ir jų mokslinių laboratorijų darbuotojai noriai dalyvauja. Tokiuose renginiuose pranešimus skaito ir patys mokslininkai, ir mokslinio centro svečiai – verslininkai. Verslininkams yra aprodomos laboratorijos, paaiškinama, kaip veikia įranga ir ką ji daro, o pastarieji dažnai teiraujasi, ar ši įrangą galėtų būti pritaikyta konkrečioje praktinėje užduotyje. Verslininkai taip pat yra supažindinami su bendrų mokslinių projektų sėkmės istorijomis bei gali gauti preliminarų įvertinimą, kiek laiko panašūs projektai užtrunka ir kokios tų projektų sąnaudos yra.
Stambesnės firmos susisiekia su instituto ir pasiūlo mokslininkams atvykti į savas firmas bei apsilankyti jų tyrimų centruose arba gamyklose. Tuomet instituto vadovybė nusprendžia, kurios grupės ir kurie mokslininkai galėtų gauti naudingos informacijos iš tokio apsilankymo. Priklausomai nuo kompanijos, kuri kviečia, noro, mokslininkai arba paruošia pranešimus, arba atspausdina palaktus. Gana dažnai tokie apsilankymai pasibaigia bendrais moksliniais projektais.
Kaip matyti, vakarų moksliniuose centruose dominuoja atvirumo, prieinamumo bei kolegialumo kultūra. Ir, nors patiems mokslininkams ne visada patinka tas chaosas, kuris ateina į kasdienį darbą, kuomet tenka ruoštis artėjančiai „ilgajai nakčiai“, naujai rudens akademijai arba kitai atvirų durų dienai, visi puikiai supranta šios komunikacijos svarbą ir šiek tiek paburnoję, vis tiek atsiveria ir imasi šios svarbios misijos. Kaip sako Makso Planko instituto vadovas prof. G. Leuchsas, tikras mokslininkas yra ne tas, kuris žino daug protingų žodžių ir moka spręsti „trijų aukštų“ formules, o tas, kuris erelio žvilgsniu aprėpia savo darbą ir geba apie jį įdomiai papasakoti net vaikui.