DELFI nusprendė pasidomėti, kaip su šia problema kovojama mokyklose. Skirtingose mokyklose dirbančios lietuvių kalbos mokytojos – atviros: situacija – bloga, tačiau ją dar galima pataisyti.
Įpročiai formuojasi šeimoje
Elektrėnų „Versmės” gimnazijos mokytoja ekspertė Augutė Liutkevičienė pripažino, kad vaiko pomėgiai ir tai, kiek jis skaito, rašo, labai priklauso nuo šeimos.
„Į gimnaziją ateina penkiolikmečiai. Ką gali mokytojas? Bandau kūrinius aktualizuoti, priartinti prie mūsų gyvenimo, susieti su šių laikų problemomis. Kūrinius analizuoti stengiamės kuo giliau, kad liktų įspūdis, kad tam tikrose situacijoje galėtume vėl prisiminti ir atrasti atsakymus į iškilusius klausimus. Pavyzdžiui, viena abiturientė su mama perskaitė A.Kamiu romaną „Svetimas“. Mama prisipažino nesupratusi to kūrinio. Literatūros pamokose jį išanalizavome, tad mokinė džiaugėsi, kad dabar galės paaiškinti mamai, kokia yra šio kūrinio esmė“, – džiaugėsi mokytoja.
Anot jos, visi prie knygų pratinantys metodai – geri, jei padeda pasiekti tikslą. Labai svarbu ir individualiai dirbti su mokiniu, tačiau tam reikia daug laiko, todėl kartais aukojamos pertraukos, laikas po pamokų.
„Atsimenu, prieš keletą metų vienuoliktokams esu perskaičiusi Justino Marcinkevičiaus „Mažvydą“. Ir ne bet kaip. O taip, kad jie įdėmiai klausė. Komentavome, aiškinomės. Koks čia metodas? Jokio. Tačiau kūrinys patiko, visi jautėsi jį perskaitę ir supratę“, – pavyzdį pateikė mokytoja.
Rezultatai ateina po sunkaus darbo
Ne ką mažesnė kančia mokiniams iš pradžių būna ir išmokti taisyklingai rašyti. Mokytoja pasakoja, kad pradžia būna sunki daugumai mokinių, tačiau kantriai dirbant ir fiksuojant pažangą galima pasiekti puikių rezultatų.
„Mokytis yra sunku. Nieko negalima išmokti per 10 lengvų pamokų. O jaunoji karta visko nori daug, greit ir be didelių pastangų. Tačiau raštingumui ugdyti labai svarbus nuoseklus, sistemingas, kryptingas dalyko mokymas pagrįstas žinių kartojimu ir gilinimu. Raštingumas yra kultūringo žmogaus bruožas“, – pabrėžė A. Liutkevičienė.
Ir šioje vietoje labai svarbus mokytojo indėlis – kiekvieno klaidos yra kitokios, todėl svarbu su mokiniu dirbti individualiai, aptarti jo darbą.
Naujųjų technologijų privalumus mato, bet aklai jais netiki
Mokytoja pripažįsta jau neįsivaizduojanti savo kasdieninio darbo be multimedijos ir interaktyvios lentos. Pastaroji labai tinka teksto redagavimui, užduočių ruošimui.
„Kol kas negausu geresnių mokymo priemonių. Žinoma, jos kuriasi, pavyzdžiui, skaitmeninami kūriniai – juos įskaito garsūs žmonės, vaikai gali knygas ne skaityti, o jų klausytis. Toks mokymosi būdas mokiniams yra patrauklus, bet kiek lieka informacijos tik klausantis kūrinio? Labai mažai... Paklausome per pamokas skaitomų kūrinių ištraukų, dainuojamosios poezijos. Bet rimtam darbui reikia kūrinio tekstą turėti prieš akis, jį skaityti, gilintis“, – aklai technologijų nauda nepasikliauna mokytoja.
Knygas įskaito garsenybės
Kiek kitaip į technologijas žvelgia Šalčininkų r. Butrimonių vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Rasytė Matulevičienė. Dirbdama dvikalbėje mokykloje ji pastebi, kad būtent technologijos gali priartinti mokinius prie skaitymo ir rašymo.
„Žinoma, kai Maironio eiles skaito dainininkas Marijonas Mikutavičius, Jono Biliūno „Kliudžiau“ – Audrius Bružas, o Henriko Radausko eilėraščius – Aldona Vilutytė, puiku. Aš ir pati mėgstu įskaityti ir paskui duoti vaikams to paklausyti, kad jie lavintų savo tartį – tai labai pravartus dalykas“, – šypteli mokytoja.
Tiesa, ši metodika tinka ne visiems – 6-7 klasės mokiniams, pasakoja R. Matulevičienė, geriau knygas skaityti patiems – jiems sunku taip ilgai išlaikyti dėmesį, susikaupti.
„Mokinius knygomis reikia vilioti, – pripažįsta mokytoja, – sugalvojame įdomius knygų pristatymo būdus, lankomės bibliotekose, perrašinėjame patikusias vietas, garsiai skaitome. Kiekvieną mėnesį skiriame pamoką perskaitytų knygų aptarimui, kas kartą ją organizuoju vis kitaip, kad būtų įdomu. Vaikai skaito, nėra taip, kad jie to vengtų. Žinoma, iš kitos pusės – mokykla yra šiek tiek prievarta. Jei susitariame perskaityti tam tikrą knygą, reikia tai padaryti, juk niekas nenori turėti skolų.“
Mokiniai nebemoka dėstyti minčių
„Tai, kad mokinių raštingumas prastėja, rodo ir gyvenimas mokykloje, ir patikrinimų bei egzaminų rezultatai. Šią situaciją lemia keli faktoriai – sumažėjęs susidomėjimas knygomis, netinkamas mokymasis pradinėse klasėse. Yra pastebėta, kad daugelyje pradinių klasių mokymasis yra organizuojamas netinkamai – apsiribojama automatiškumu, lavinama nemąstant. Pavyzdžiui, pildomi pratybų sąsiuviniai, į kuriuos įrašomos praleistos raidės, – neretai vaikai tai daro automatiškai. Man labai patiko išgirsta mintis, kad mes, mokytojai, per mažai dėmesio skiriame vaikų įgūdžiams suformuoti. Pavyzdžiui, pasakome jiems taisykles ir iš karto jas pritaikome. Praleidžiame labai svarbią proceso dalį – susigyvenimą su taisykle. Turime paaiškinti, kad kalba yra sistema, o kiekviena taisyklė – tos sistemos dalis, ne šiaip sugalvotos ir nosinės raidės. Todėl gal yra ir mūsų, mokytojų, kaltės, kad mes netinkamai išaiškiname naujos kartos vaikams visus metodus“, – galimas neraštingumo priežastis įvardijo R. Matulevičienė.
Ji taip pat pastebi ir tai, kad mokiniai nebemoka taisyklingai reikšti savo minčių. Jei į galvą šauna sakinys, jį ir užrašo, nekreipdami dėmesio į jo struktūrą ar logiką. Tai apsunkina visą teksto kūrimą, mokinių kalbą.
„Dabartinė Z karta nori vaizdinių, todėl stengiuosi taikyti tokias mokymo metodikas, kurioje jų būtų kuo daugiau. Kasmet iš pradžių padarau tyrimą, koks yra mokinių stilius – kurie iš jų yra linkę į vaizdinius, kurie – į garsus. Ir kiekvieną kartą bandau kiekvieną taisyklę susieti su skirtingais pavyzdžiais. Pavyzdžiui, jei aiškinant kokią nors taisyklę į klasę ateina pavėlavęs mokinys, pavadinu ją jo vardu ar pateikiu pavyzdį su juo. Stengiuosi sukurti kokias nors asociacijas, sutartinius ženklus. Leidžiu vaikams rašyti įvairiomis spalvomis, žymėtis svarbiausius dalykus užrašuose. Patys mokiniai kuria užduotis vieni kitiems, perrašo tekstus...“, – apie taikomas metodikas pasakojo mokytoja.
Anot jos, šio amžiaus žmogus privalo būti raštingas, sugebėti protauti ir mąstyti – tuomet jis bus patrauklus visuomenėje, jį supras kiti ir jis supras kitus.
Įvardijo problemos sprendimo būdus
Tuo tarpu mokytoja A. Liutkevičienė įvardijo konkrečius punktus, kaip mokinių raštingumas turi būti skatinamas. Anot jos, vadovaujantis šiomis nuorodomis, ženkliai prisidėsime prie kokybiško mokinių ugdymo:
Raštingumui ugdyti būtinas nuoseklus, sistemingas kalbos sistemos, teksto skaitymo ir kūrimo mokymas, gilinimas, kartojimas. Šis darbas turi būti atliktas nuo 5 iki 10 klasės, o gramatikos dalykai būtinai kartojami 11-12 klasėse. Augant mokiniui, keičiasi jo mąstymas, stiprėja įgūdžiai. To, ko jis nesuprato būdamas penktoje klasėje, supras šeštoje ar devintoje. Svarbiausia, kad būtų grįžtama prie tų pačių dalykų, jie gilinami ir kartojami iki 10 klasės.
11-12 klasės lietuvių literatūros programa graži, bet per plati, jei turi tikslą giliau analizuoti kūrinius, iš kiekvieno parašyti bent po vieną nedidelį rašto darbelį, jį redaguoti, perrašyti. Tokia veikla būtina ugdant raštingumą
11-12 klasėse gramatikos modulis raštingumui ugdyti nėra privalomas. Jei nėra privalomas, nelieka ir pamokų... Dažniausiai mokyklos taupo. O turėtų būti privaloma.
Raštingumą gerinti padėtų privalomas žinių patikrinimas 6,8,10 klasėse. Pagrindinė mokykla po 8 ar 10 klasės išleidžia mokinius be jokio rimto žinių patikrinimo, PUPP keletą metų buvo neprivalomas. Be to, mokiniai keičia mokyklą būdami tokio amžiaus, t.y. daugiausia aštuntokai, kai mokymosi motyvacija prasčiausia. Aštuntoje klasėje jie jau nesimoko, nes „eis į gimnaziją ir išmoks“, o atėjus į gimnaziją laukia adaptacijos laikas. Taigi prarasti metai neabejotinai atsiliepia ir raštingumui.