DELFI ji sutiko papasakoti apie, atrodytų, sunkiai suvokiamus dalykus. Pavyzdžiui, kaip anuomet informatikos mokytojai turėjo dirbti be kompiuterių, o internetas ir elektroninis paštas atrodė tarsi stebuklas.
„Mokykla, į kurią anuomet atėjau dirbti, iš pradžių kažkiek man priminė mokyklą, kurioje mokiausi, bet po kurio laiko viskas pradėjo keistis – ir mokiniai, ir mokytojai pradėjo laisviau kalbėti, nepastebimai iširo sovietinės politinės mokinių ir mokytojų struktūros, kurios tada buvo privalomos mokykloje, pradėjo keistis kai kurių dalykų (istorijos, literatūros, geografijos ir kt.) turinys, atsirado labai svarbus naujas dalykas – dorinis ugdymas“, – pastebi mokytoja.
Prisimena bulviakasius pamokų metu
Anot jos, sovietmečiu ne tik mokykla, bet ir daugelis kitų institucijų buvo sovietų sistemos dalys. Tai darė nemenka įtaka jų veikloms. Pavyzdžiui, universitete, be matematikos, programavimo, kitų tiksliųjų dalykų ir užsienio kalbos, visiems jos kurso studentams teko mokytis komunistų partijos istorijos, mokslinio komunizmo, ateizmo ir socializmo politinės ekonomijos.
Ji pamena ir tai, kad visi vaikai turėjo dalyvauti talkose, bendruose bulviakasiuose. Tačiau anuomet tai buvo tarsi tam tikra pramoga patiems vaikams, nes kolūkio vadovybė už talkas skirdavo transportą ekskursijoms, kurios jų buvo labai mėgiamos. Tiesa, T. Balvočienė pripažįsta, kad dabar tokios bendros talkos pamokų metu atrodytų labai keistai - „jei mokiniams tektų užsiimti tokia veikla, jų tėvai tikrai netylėtų“. Taip pat visi kartu mokiniai privalėjo dalyvauti ir valstybinėse šventėse – gegužės 1-osios (Tarptautinės darbo dienos) ir lapkričio 7 d. (Spalio revoliucijos metinių) Tarybų Sąjungos švenčių demonstracijose.
„Dar vienas sovietmečio švietimo bruožas – visi mokiniai nuo jaunesniųjų klasių priklausė tam tikroms organizacijoms. Iki 4-os klasės jie būdavo spaliukais (Spalio revoliucijos garbei) ir vaikščiodavo su prisegtomis raudonomis žvaigždutėmis, po to tapdavo pionieriais ir nešiodavo raudonus kaklaraiščiais, o nuo 8-os klasės buvo įtraukiami į komjaunimo organizaciją (mokytojai privalėjo pasirūpinti, kad tai įvyktų, kartais net naudodami šiokį tokį spaudimą), priklausomybę patvirtindavo ir raudonos spalvos komjaunuolio ženkliukas. Komjaunimo organizacijos tais laikais veikdavo ir aukštosiose mokyklose, ir visose darbovietėse. Šiandien juokingai atrodytų šių organizacijų susirinkimai. Pavyzdžiui, vieno ar kito organizacijos nario „principingas veiklos vertinimas““, – šyptelėjo mokytoja.
Įprotis siekti mokslo aukštumų – iš sovietmečio
Ji pasakoja, kad mokiniai toje pačioje klasėje dažniausiai mokėsi nuo pirmos klasės iki mokyklos baigimo, tad susiformuodavo stiprios klasių bendruomenės.
„Jokių individualių mokymosi pasirinkimų neturėjome, kadangi visos ugdymo programos buvo griežtai reglamentuotos. Dabartiniai mokiniai palyginus su mumis turi tikrai didelį mokymosi krypčių pasirinkimo spektrą, tolesnio mokymosi įvairesnes galimybes. Baigdami mokyklą, abiturientai laikė daug brandos egzaminų mokykloje, o po to – dar kelis stojamuosius egzaminus į aukštąją mokyklą, kurioje norėjo mokytis. Nedrausmingi ir blogai besimokantys mokiniai buvo privalomai nukreipiami mokytis į profesines mokyklas – taip vyko anų laikų „profesinis orientavimas“. Gal todėl Lietuvoje taip ilgai vyravo tradicija būtinai siekti aukštojo išsilavinimo“, – spėjo mokytoja.
Jos teigimu, dabar mokiniai – kitokie. Turėdami gerokai daugiau informacijos šaltinių, ryšio priemonių ir bendravimo galimybių, jie yra labiau išprusę ir informacinių technologijų srityje.
„Per porą pastarųjų dešimtmečių atsirado ne tik internetas su begalybe jame pateikiamos informacijos, bet ir socialiniai tinklai, vikio technologija, tinklaraščiai, įprastus laikraščius keičia interneto portalai ir naujienų svetainės. Aišku, kad visa tai daro įtaką mokinių mentalitetui. Jie turi daugiau mokymosi galimybių, puikias sąlygas savarankiškai labiau gilintis į jiems patinkančią sritį, tik reikia jiems padėti, patarti, paskatinti“, – pastebi T. Balvočienė.
Mokė be kompiuterių ir interneto
Dabar jai ir juokinga, ir liūdna prisiminti informatikos atsiradimo mokyklose pradžią, kai buvo teigiama, jog „programavimas – antras raštingumas“. Prieš 26 metus pedagogės karjerą pradėjusi mokytoja pamena, kai jie turėjo išmokyti visus vyresniųjų klasių mokinius programuoti ir gerai susigaudyti kompiuterio „smegenų“ veikimo algoritmuose. Tačiau tai mokytojai darė neturėdami net kompiuterių.
„Vėliau supratau, kad tada buvo siekiama praktiškai neįmanomų dalykų. Pirmieji kompiuteriai, su kuriais man ir mokiniams teko dirbti mokykloje, buvo tikrai menkų pajėgumų. Dabar net sunku įsivaizduoti, kad su jais buvo galima nors kažką atlikti. Ir daugelyje mokyklų kompiuterių buvo mažai – po vieną ar kelis. 1997-1998 mokslo metais buvo net surengta šalies konferencija „Vieno kompiuterio panaudojimas mokykloje“ ir parengtas leidinys tokiu pat pavadinimu! Prieš dvidešimt metų internetas ir veikiantis elektroninis paštas buvo kaip stebuklas, o dabar be to neįsivaizduojame savo darbo. Per tą laiko informatikos ugdymo turinys ir kompiuterinė bei programinė įranga nuolat keitėsi“, – pasakoja mokytoja.
Mokiniai mokėsi net šeštadieniais
Dabar mokytoja dirbanti T. Balvočienė prieš tai dirbo Kauno kardiologijos instituto Klaipėdos klinikų procesų automatizavimo skyriaus vyr. inžiniere matematike programuotoja. Keisti darbą ją įkalbino šviesios atminties mokytojas Albinas Endzinas, vienos iš Šilutės vidurinių mokyklų direktorius. Tuomet daugelis vidurinių mokyklų ieškojo specialistų, kurie sugebėtų mokyti IT pagrindų, anuomet šis mokslas atrodė labai egzotiškas.
„Pirmaisiais mokytojavimo metais mokykloje turėjau tik kelias pamokas, kurios vyko šeštadieniais. Taip taip, tada mokiniai ir mokytojai turėjo trumpus savaitgalius – tik sekmadienį. Tuomet jaučiausi savo dalyko įvairių sričių – programavimo, skaičiavimo metodų, kompiuterių – žinove. Ir iš pradžių nuoširdžiai tikėjau, kad kelis kartus mokiniams paaiškinus programavimo uždavinių sprendimo ypatumus, jie irgi išmoks tokius uždavinius spręsti. Vėliau supratau, kad būti geru savo srities žinovu mokytojui toli gražu nepakanka. Reikia mokėti žinias perteikti mokiniams, juos sudominti mokomu dalyku. Tada ir prasidėjo mano nuolatinis mokymasis.... Ir visus (jau pakankamai ilgus) savo darbo mokykloje metus nuolat gilinuosi ir į mokymo metodus bei technikas, ir į informacines technologijas, kurios keičiasi ypač sparčiai“, – patikina mokytoja.
Anot jos, kompiuterių ir kitos kompiuterinės technikos mokyklose dabar nemažai, tačiau iškyla jos greito senėjimo ir būtino nuolatinio atnaujinimo problema. Be to, dabar šio dalyko mokymasis paremtas būtent pritaikomumu. Kai kurios IT kurso modulius – pavyzdžiui, programavimo, elektroninės leidybos, duomenų bazių kūrimo ir valdymo – mokiniai gali pasirinkti ir, besimokydami jų mokykloje, įsitikinti, ar šios veiklos juos domins ateityje, ar norės su jomis susieti savo studijas baigę mokyklą. Anuomet tai nebuvo įmanoma.
Tikisi, kad mokyklos ne konkuruos, o bendradarbiaus
Anot jos, ateityje į mokyklas atkeliaus vis daugiau mokymuisi skirtų technologinių naujovių ir jos bus išmaniai panaudojamos tiek mokinių, tiek mokytojų. O ugdymo procese savo vietą atras mokymasis bendradarbiaujant ir kitos veiksmingos mokymosi strategijos.
Nuo mano darbo mokykloje pradžios kaita švietime vyksta nuolat ir, manau, vyks ateityje. Keičiasi ugdymo programos, vadovėliai, mokymo(si) priemonės, mokytojų kvalifikacija ir požiūris į savo veiklą, modernėja mokyklų pastatai. Visada yra lengviau pamatyti kiekybinius pokyčius – renovuotas mokyklas, jose atsirandančias šiuolaikiškas mokymosi priemones, mokinių pavėžėjimui skirtus geltonus autobusiukus – prieš keliolika metų viso to nebuvo... Sunkiau pastebimi pokyčiai mokytojų veikloje, bet jie vyksta, ir būtent jais aš ir džiaugiuosi ypatingai. Šiuo metu Lietuvoje vykdomų šalies švietimui reikšmingų ES struktūrinių fondų lėšomis finansuojamų projektų bei programų (tokių kaip „Lyderių laikas“, „Renkuosi mokyti!“, „Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo sistemos plėtra“ ir kt.) mokymai bei organizuojamos veiklos ir yra nukreiptos į mokytojų kvalifikacijos tobulinimą, mokyklų veiklos gerinimą, mokytojų ir mokyklų vadovų lyderystės skatinimą, įvairių švietimo grandžių bendradarbiavimo stiprinimą, mokinių tėvų aktyvinimą ir sudominimą, siekiant geresnio mokinių mokymosi. Tokie švietimo bendruomenių kultūros pokyčiai neįvyksta iš karto, tam reikia laiko, bet, manau, svarbu, kad šiuo metu vis daugiau dėmesio skiriama žmogiškajam faktoriui, o ne tik pastatams ir priemonėms“, – džiaugėsi T. Balvočienė.