Tokių „kirvių“ pamokose išpildavo šaltas prakaitas, tirtėdavo kojos, dienynas atrodydavo kaip gulbių ežeras – 2,2,2 ir 2. Tačiau šiandien mokiniai juos prisimena su didele pagarba. „Džiaugiuosi, kad turėjau tokią griežtą, reiklią mokytoją. Nors per pamoką drebėdavau – išmokė puikiai“, - tokiais ar panašiais žodžiais savo mokytojus prisimena dauguma jų.
Jos bijojo net patys mokytojai
„Istorijos mokytoją vadinom Katiuša – labiau dėl pavardės, bet ir dėl charakterio. Ji buvo subtili kaip šautuvas. Kiekvienais metais per pirmąją pamoką naujus mokinius iškart supažindindavo su savo taisyklėmis“, - mokytoją, mokinių akivaizdoje dideliu peiliu drožusią pieštukus, prisimena Gedas.
Jis pasakoja, kad mokytoja su didžiausiu pasididžiavimu rodydavo per mokykloje rengiamus apdovanojimus gautą „Geležinis kumštis“ laimėjimą už tvarkos palaikymą pamokose, nors geležine kantrybe nepasižymėjo: „Per eilines pamokas po kiekvieno pakvailiojimo užbaubdavo – prašotės, tiesiog prašotės kontrolinio! Šį pažadą išpildydavo staigiai ir bam – visiems po ketvertą. Suveikdavo greitai, visi bent mėnesį sėdėdavo ramūs.“ Nepaisant to, Gedas prisimena kaip istoriją dėstydavo užsimerkusi, labai daug žinojo ir visada padėdavo mokiniams. „Buvo griežta, kandi, rėkaudavo – bailesni mokiniai dėdavo į kelnes, bet išmokė puikiai“, - sako jis.
Gedas su didžiausia pagarba mini ir savo anglų kalbos mokytoją, per kurios pamokas tvyrojo mirtina tyla, o po pamokos skaudėdavo nugarą bei akis nuo ilgo žiūrėjimo į testų lapus. Vaikinas sako, kad dauguma mokinių tiesiog paliko jos anglų klasę, nes bijojo jos griežtumo ir neištverdavo mokslo intensyvumo, bet dešimtoje klasėje naudą supratę mokiniai stodavo į eilę, kad tik priimtų į savo grupę. „Nesismulkindavo net su pirmūnais. Nepadarei namų darbų – 2 ir turėsi atsiskaityti rytoj. Neatsiskaitei – 2, pabėgai iš pamokos – 2, reikia atsiprašyti iš pamokos dėl mokyklinio renginio – 2. Konkreti buvo.“
Anglų kalbos mokytoja visada būdavo tamsiai apsirengusi, rūstaus veido, bet buvo objektyvi, teisinga ir gerbdavo visus mokinius, kurie stengėsi, net jeigu jiems nesisekdavo. Ji mokėdavo paveikti, kad piktavališkai nesimokę mokiniai jaustųsi blogai ir nuoširdžiai pagirdavo, kai gerai atlikdavo užduotis, tačiau net kai kurios mokytojos jos vengdavo ir iš baimės apšnekinėdavo.
„Pamokos būdavo labai intensyvios, nebuvo kada nei labai papliurpti su klasiokais, nei veikti kažką pašalinio. Telefonai, aišku, būdavo išjungti ir paslėpti. Padarai pirmą testą – iš karto imi kitą, ir taip iki skambučio. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad mažesnėse klasėse bijojome jos kaip velnio, bet paskui atėjome į protą, perpratome mokymo metodus ir pradėjom sutarti, o viso to rezultatas – 99 iš anglų kalbos egzamino“, - meiliai apie savo mokytoją kalba Gedas.
Plepėsi – į sieną įmūrysiu
Kitą istoriją pasakoja vienos Vilniaus progimnazijos buvęs moksleivis Vytautas, kuris savo lietuvių kalbos mokytoją vadino Kilere dėl panašiai skambančios pavardės ir griežto būdo. „Niekada nepamiršiu kaip kažkas padarydavo kokią klaidą, ji paklausdavo, kodėl jis ją padarė, o mokinys atsakydavo, kad galvojo, jog taip reikia. Tada ji net drebėdama surikdavo: kalakutas irgi galvojo! Bet iškepė...“, - juokiasi jis.
Vaikinas taip pat prisimena, kaip ji keistai žiovaudavo, norėdama žandais pasikelti akinius ir tai jam bei klasės draugams sukeldavo isterišką juoką. Kai mokiniai rašydavo rašinius, ji kaukšėdavo savo kulnais per visą klasę ir vaikščiodavo už nugaros: „Tas vaikščiojimas visada keldavo siaubą, jausdavomės įsitempę, nes bet kada galėdavo prie kažko prieiti ir paimti sąsiuvinį paskaityti. Vieną pamoką kaukšėjimas staiga nutilo. Visiems pasidarė nejauku ir pradėjom žvalgytis, kas vyksta, o pasirodo ji įlipo į išsipylusį guašą ir įnirtingai valėsi batą į kažkieno numestą kūno kultūros aprangos krepšį.“ Vis dėlto, nors mokytoja buvo valdinga ir mokėdavo mokinius įbauginti, buvę mokiniai smagiai pasijuokia iš prisiminimų ir mini ją šiltu žodžiu, kadangi mokė ji gerai.
Buvusi vyresnių klasių moksleivė Milda niekada nepamirš incidento su fizikos mokytoja. „Ji buvo nuostabi mokytoja, tiesiog dievino savo dalyką ir stengdavosi įdomiai jį išdėstyti, bet turėjo stiprų rusišką akcentą. Kai kuriuos žodžius pasakydavo labai juokingai, pavyzdžiui „gorizontalios plokšcelės“, todėl vieną kartą man su bendrasuole pasidarė labai juokinga ir mes pradėjom juoktis. Tada ji labai supyko ir liepė išeiti iš klasės. Tikrai labai nuoširdžiai atsiprašinėjome, bet išjungė projektorių, atsisėdo ir sakė nevesianti pamokos, kol mes neišeisime“, - prisimena ji.
Bene prieš dešimtmetį mokyklą baigęs Arnas prisimena rusų kalbos mokytoją, su kuria jau pats pirmas susidūrimas buvo itin nemalonus. „Žinoma, aš ir kiek kaltas dėl to, nes pavėlavau į pamoką penkiomis minutėmis, bet ji labai nemaloniai pasitiko: ko čia lakstai? Toks jaunas ir jau chamas“, - mokytoja nesirinko žodžių. Jis pamena kaip ji pasišvilpaudama vaikščiodavo po klasę su ilga liniuote ir atrodydavo kaip „bet kada užvožti vaikams pasiruošusi senolė“. Nors taip nesielgdavo, pamokos primindavo karinę stovyklą, už klasės draugo ne taip padarytą užduotį ar ištartą raidę kentėdavo visi. „Nors tada tai kėlė begalinę baimę, dabar galiu pasakyti, kad ir kokie buvo jos mokymo metodai, ir kad ir kokius prastus pažymius ji rašė, tai tikrai nenuėjo veltui“, - tvirtina jis.
Užrašus skolindavosi net licėjuje besimokantis brolis
Kitos Vilniaus gimnazijos buvusi mokinė Augustė prisimena savo matematikos ir lietuvių kalbos mokytojas, kurioms ir šiandien norėtų padėkoti. Nors abi buvo labai griežtos ir daug reikalaudavo – dėstomus dalykus išmokė puikiai, o lietuvių kalbos mokytoja įskiepijo meilę literatūrai.
„Prisipažinsiu, matematikos mokytojos iki šiol nemėgstu ir jos vengiu, bet išmokė tikrai puikiai, iš egzamino gavau 93 balus. Labai nemėgdavau, kad ji reitinguodavo mokinius, devintoje klasėje turėjo gėdos aiškinti, kokie mes nevykę, nes mūsų vidurkis 0,2 balo mažesnis nei kitos klasės. Pati pasakojo, kaip antroje klasėje gavo 2 iš daugybos lentelės, todėl vėliau pati uoliai mokėsi ir tapo matematikos mokytoja. Buvo visiška perfekcionistė, todėl norėjo paversti perfekcionistais ir savo mokinius, net tuos, kurie matematika nebuvo susidomėję“, - pasakoja ji.
Mergina atsimena, kad labiausiai ją sunervino pasiūlymas pereiti į B lygį, tačiau ji ne tik neperėjo, bet ir gerai išmoko dėstomą medžiagą, puikiai pasirodė galutinio egzamino metu. „Labai nemėgdavau eiti prie lentos, nes mąsčiau lėčiau nei kiti ir jausdavau spaudimą, kad dabar turiu įrodyti, kad nesu durna. Apskritai, ėjimas prie lentos man atrodo žlugdantis jauną asmenybę, todėl šių momentų tikrai nenoriu prisiminti“, - sako mergina.
Ji prisimena vieną incidentą, kaip kažkada neištvėrusi psichologinės įtampos, metė kreidą ir atsisėdo atgal į suolą iki galo nepabaigusi uždavinio. Kitą dieną mokytoja viešai atsiprašė, sukėlusi jai įtampą, todėl Augustė sako, kad nors ir labai griežta – ji buvo žmoniška ir gerai išmokė.
Mokytoja buvo labai griežta, beveik niekada nesišypsodavo, devintoje klasėje mokiniams buvo šokas, kai pačią pirmą pamoką ji davė testą ir visiems surašė dvejetus – ketvertus. Mergina prisimena, kaip iš pradžių mokiniai nemėgdavo jos, darė tėvų susirinkimus, kuriuose tėvai aiškindavosi, kodėl pas vaikus tokie prasti pažymiai ir jie nenori eiti į pamokas, tačiau vėliau visi jai dėkojo.
„Iki šiol prisimenu kaip pasiėmusi dienyną lėtai tušinuku vedžiodavo per pavardes ir rinkdavosi auką. Tuo metu visi sėdėdavo kvapą užėmę, taip baisu būdavo. Ištaisiusi mūsų interpretacijas, ji garsiai skaitydavo rašinius ir nevengdavo jų cituoti, akcentuodama, kad darbas parašytas tragiškai ir nesuprantanti kaip iš viso taip galima parašyti. Kartais, labai retai, cituodama mokinių kūrybą ji net nusijuokdavo, tačiau tas juokas buvo toks kraupus, bauginantis“, - apie savo lietuvių kalbos pamokas kalba Augustė.
„Kirviai“ irgi turi baimių
Edukologijos katedros dėstytoja lekt. dr. Kristina Gailienė tvirtina, kad vieningo atsakymo, kodėl mokytojai būna ypatingai griežti ir lengva ranka rašo dvejetus – nėra. Tai gali priklausyti nuo jų asmenybės, turimų nuostatų, gebėjimo būti atvirais ar netgi pasitikėjimo savimi.
„Ne visi geba valdyti XXI amžiaus iššūkius. Kai kurie, taip vadinami mokytojai „kirviai“, daugiau telkia dėmesį į mokomojo dalykų žinių perdavimą bei mokymo rezultatus, tebesivadovauja paradigma, kad mokytojas yra visažinis ir neklystantis“, - sako K. Gailienė. Tokioje mokymo taktikoje yra dvi medalio pusės: kai kuriuos vaikus tai gali motyvuoti ruoštis pamokoms ir pavyzdingai jas lankyti, kita vertus, mažiau drąsūs ar ramesni vaikai gali užsisklęsti.
Edukologijos katedros dėstytoja sako, kad kartais tokie mokytojai patys nepasitiki savimi, todėl ir taiko tokią mokymo taktiką: „Galbūt jie nebegali mokyti kitaip, gal nesugeba susidoroti su keliamais iššūkiais ir po griežtumo skraiste bando paslėpti neužtikrintumo, nepasitikėjimo savimi jausmą. Kiti mokytojai priversti būti griežtais, nes administracija spaudžia mokytojus dėl mokyklų reitingų.“
Vis dėlto su pilnomis klasėmis vaikų susitvarkyti nėra lengva, todėl kai kurie griebiasi itin griežtos mokymo taktikos. „Kartais mokytojas neturi pašaukimo ar Dievo dovanos juo būti, kartais jis negeba išlaikyti mokinių dėmesio ir mokymosi motyvacijos ar nesuranda tinkamo santykio su mokiniu. Dar vienu atveju, mokytojas puikiai dirba trijose klasėse, o štai ketvirtoje iškyla sunkumų“, - situacijas komentavo dėstytoja.
„Sunkioje“ klasėje nėra lengva mokyti, todėl kurti santykį su mokiniais turėtų padėti mokyklos psichologas ir socialinis pedagogas. Dėstytoja teigia, kad kartais patys mokytojai bijo pasakyti administracijai, kad kažkurioje klasėje iškilo sunkumų ir jiems reikalinga pagalba.
„Iš savo pedagoginės patirties žinau, kad su kai kuriais sukurti santykį pareikalauja nemažai pastangų bei išmonės. Bet bendrais bruožais galėčiau pasakyti, kad vaikai „nelips ant galvos“, jei mokytojas kurs šiltus, bendruomeniškus, pagarba grįstus santykius, kartu su mokiniais susikurs taisykles, nustatys ribas ir gebės sudominti mokomąja medžiaga. Be to, jis turi siekti kūrybiškai organizuoti ugdymo procesą, išlaikyti motyvaciją“, - sako pašnekovė. Ji neneigia, kad mokytojas turi būti reiklus, tačiau tuo pačiu ir teisingas, bendradarbiaujantis, išklausantis mokinius, gerbiantis jų nuomonę.
„Mokytojai „kirviai“ suteikia daug žinių mokiniui, daug iš jo išsireikalauja, tačiau antrame plane lieka bendrųjų kompetencijų ugdymas ir vaiko psichoemocinė sveikata“, - tvirtina ji. Anot moters, prasti tarpasmeniniai santykiai gali turėti įtakos atsiradusiam nerimui, įtampai, pilvo ir skrandžio skausmams, galvos svaigimui, nemigai.
Vieningo atsakymo, ar ypatingu griežtumu pasižymintys mokytojai yra gerai – nėra. Vieni džiaugiasi juos turėję, kiti tos pačios klasės mokiniai iki šiol jaučia nuoskaudą. Tačiau beveik visi lyg sutarę linksi galvomis – mokė gerai. Vis dėlto K. Gailienė tvirtina, kad efektyviausia klasę valdyti sukūrus gerus, bendradarbiavimu grįstus santykius, nors visi mokytojai juos bando susikurti skirtingai.
Naujų metodų, kaip efektyviai dirbti, sudominti mokinius ir pasiekti gerų rezultatų, mokytojai mokosi ES struktūrinių fondų remiamo pedagogų kvalifikacijos tobulinimo projekto metu.