Šiuo metu auklių atlyginimai sostinėje prasideda nuo 700 litų, tačiau dažniausiai už mažesnį nei 1 000 litų atlygį sutinka dirbti tik pensijinio amžiaus moterys. Mamos prasitaria, kad neretai auklės net nelinksta į kalbas be 1 500 litų algos pasiūlymo, o turinčios ilgametę patirtį neretai prasitaria nedirbsiančios už mažesnę nei 2 000 litų per mėnesį siekiančią sumą. Kaina kyla, jeigu prašoma prižiūrėti du vaikus.
Panašiai kainuoja ir leisti vaiką į privatų darželį – sostinėje jų mėnesinės įmokos prasideda nuo 1 tūkst. litų ir baigiasi ties maždaug 2,5 tūkst. Lt riba. Tuo tarpu vaiką vedant į valstybinį darželį galima sutaupyti kone dešimt kartų – tai tėvams kainuoja apie 200 litų, tačiau patekti į jį – labai sunku.
Vis dėlto matyti, kad rinkdamiesi vietą, kur jų vaikai praleis didžiąją dienos dalį, tėvai žiūri ne tik į paslaugų kainą, bet ir į jų kokybę. Nors DELFI kalbintos mamos savo vaikus mieliau palieka su auklėmis, o darželių paieškas pradeda tik vaikus sulaukus tam tikro amžiaus, ugdymo įstaigose dirbanti psichologė Aistė Burbienė tokius sprendimus vadina nepagrįstais išsigalvojimais ir perspėja, kad netinkami tėvų sprendimai gali pakenkti vaiko ateičiai.
Pasitiki tik rekomendacijomis
Penkių ir beveik dviejų metų amžiaus vaikus auginanti vilnietė Rasa pasakojo, kad vyresnįjį savo vaiką leidžia į darželį, o jaunėlį palieka namuose su aukle. Tokį sprendimą moteris priėmė atsižvelgusi į vaikų poreikius.
Tačiau ir auklės radybos – ne ką lengvesnis procesas. Rasos teigimu, didžiausia problema yra ta, kad auklėmis gana sunku pasitikėti, o ir radus tinkamą kandidatę negali žinoti, ar susigundžiusi didesniu atlyginimu ji neišeis į kitą šeimą.
„Auklės ieškojau remdamasi pažįstamų rekomendacijomis ir soc. tinkle, tačiau tinkamų kandidačių neradau. Daugelis jų nori, kad vaiką reikėtų prižiūrėti netoli namų. Galų gale vieną auklę radau ją parekomendavus kaimynei. Tiesa, ji dirbti atsisakė, tačiau parekomendavo savo kolegę. Sostinėje auklių poreikis – labai didelis, todėl jei kas pasiūlo ir keliais šimtais litų didesnį atlygį, yra reali rizika, kad šeimą ji pakeis“, – pastebėjimais dalijosi moteris.
Vaiką augino kaip žolytę
Ji įsitikinusi, kad namų aplinkoje vaikas bet kokiu atveju jaučiasi saugesnis, o idealiu atveju, kol sulauks trejų, turėtų augti namuose su mama.
„Deja, nedaugelis mamų turi tokią galimybę. Tai, kad namų aplinkoje vaikas jaučiasi geriau, pastebėjome ir patys, kai išleidome vieną vaiką į namudinį darželį. Nors ten tebuvo 5 vaikai, mūsų vaikas patyrė tokį stresą, kad sutriko jo miegas, pasikeitė elgesys. Ilgiau traumuoti vaiko mums neleido širdis“, – prisiminimais dalijosi dviejų vaikų mama.
Tačiau ji tikino susidūrusi ir su atveju, kai vaiką mama namuose laikė per ilgai. Jį augino tarsi žolytę – vaikas nemokėjo bendrauti su bendraamžiais, elgtis tarp kitų asmenų, dėl to turėjo ryškių psichologinių sutrikimų.
„Nuo 3 metų vaikams jau itin reikia bendravimo, žaidimų su vaikais, tad darželis yra tik į naudą. Jeigu tėvai sugeba sėkmingai socializuoti vaiką, puiku, tačiau pažįstu ir tokių šeimų, kur, akivaizdu, vaiko priežiūra tėra tiesiog buvimas kartu namuose. Įnikimas į rutiną neduoda naudos nei vaikams, nei mamai, nei apskritai šeimos santykiams. Bet žinoma, tai daug priklauso ir nuo mamų, visos galvoja kad jos geriausiai žino, ko reikia jų vaikui, deja, taip nėra“, – šyptelėjo Rasa.
Pataria atsigręžti į vaiko poreikius
„Jeigu vaikas jaučiasi gerai prižiūrimas močiutės iš kaimyninio buto, puiku. Jei jis noriai eina į vaikų darželį, puiku. Aš esu už ugdymo įvairovę, kad tėvai galėtų rinktis ir ugdymo įstaigą, ir pedagogus, ir pedagogines sistemas. Gaila, kad privatūs darželiai kainuoja labai brangiai ir daug šeimų jų tiesiog neįkanda. Tuo tarpu valstybinių darželių didžiuosiuose miestuose trūksta ir tėvai leidžia vaikus bet kur, kad tik jiems būtų vieta“, – liūdną situaciją aptarė moteris.
Ji įsitikinusi, kad pirmus trejus metus vaikus reikia auginti namuose – jiems dar nereikia socializacijos, šalia turėtų būti artimas žmogus, šalia kurio augant formuotųsi jo saugumo ir prieraišumo jausmas. Anot Dovilės, pagal galimybes vaiką prižiūrėti turėtų arba tėvai, arba seneliai, arba auklė. Pati ji motinystę derino su karjera – vaikų auginimo metu dirbo iš namų, o vaikams sulaukusi trejų kiekvieną jų palydėjo į darželius.
Svajoja apie darželių įvairovę
„Sūnų išleidome į privatų darželį. Jis buvo netradicinės pedagogikos, kuri dėmesį skiria vaikui, o ne kolektyvizmo dvasios skiepijimui. Jame neskubinama vaikų augti, kimšti jiems intelektualinių žinių, nėra viešų koncertų ir dailės pamokėlių. Ten nuėjus pirmą kartą patyriau jausmą, kuri žodžiais nusakiau taip: „Kaip pas močiutę kaime“. Sūnus baigė šį darželį, jį dabar lanko ir dukra“, – savo patirtimi dalijosi moteris.
Ji tikina norinti, kad Lietuvoje būtų kuriami nauji vaikų priežiūros iki mokyklos modeliai, kurie egzistuoja kitose Vakarų Europos šalyse arba Skandinavijoje.
„Pavyzdžiui, mama-auklė, norinti auginti savo vaiką ir prižiūrėti dar keletą, ji galėtų gauti lengvatų nuomojant patalpas ar kitų dotacijų. Tai tik vienas iš pavyzdžių, o jų galėtų būti daugybė. Pasisakau ir už „Namų mokymo“ įteisinimą. Šeimos, nepatenkintos valstybės garantuojamu ugdymu, turi turėti teisę oficialiai mokyti vaikus namuose patys. Dabar tai įmanoma tik išskirtiniais, dažniausiai, ligų ir neįgalumo atvejais. Esu už pedagogikų darželiuose įvairovę, kad kurtųsi kuo daugiau alternatyvių ir specializuotų darželių – Montesori, Valdorfo. E.Regg‘io, Lauko darželių, vegetariškų, ekologiškų, religinių, sveikuoliškų, muzikinių, meno, etnologinių ir panašiai. Kiekvienos mamos svajonė, kad pravėrus darželio duris, čia kvepėtų namais, jaukumu ir meile“, – atviravo moteris.
Tyrė skirtingą patirtį turėjusius vaikus
„Šiemet man teko vertinti dvi mergaites, kurios ruošėsi anksčiau laiko ateiti į priešmokyklinę grupę. Matėsi akivaizdūs skirtumai tarp tos mergaitės, kuri labai daug laiko praleidžia namuose, ir tos, kuri lanko darželį. Jos skirtingai jautėsi vertinimo aplinkoje, priimdavo užduotis. Mergaitė, kuri daug laiko praleido namuose, labai stengėsi viską daryti teisingai, skausmingai reaguodavo į pastabas, abejojo savo jėgomis, o užduotis pradėdavo atlikti tik pradėjus tai daryti už ją. Darželio vaikai elgiasi drąsiau, jie domisi, ką darysime ir kodėl, nebijo vienu du likti su svetimu žmogumi, yra imlesni ir socialesni.
Žinoma, yra išimčių, galima tai nurašyti ir charakterio savybėms, bet iš savo praktikos matau, kad dažniausiai mokyklai labiau pasiruošia tie vaikai, kurie būna kolektyve, lanko darželį ar specialią mokyklėlę. Ypatingai svarbu vaikui lankyti priešmokyklinę grupę, kitaip į mokyklą jie ateina nemokėdami svarbiausio dalyko – bendrauti. Vaikui svarbu ne mokėti skaityti ar rašyti, o megzti ryšius, spręsti problemas, sugebėti pasidalyti, prisitaikyti, palaukti savo eilės, nerėkti visa gerkle, kad žiūrėk į mane, o dalintis dėmesiu su visais kitais. Dažnai vien namuose auginti vaikai pirmus metus mokykloje nesimoko disciplinų – jie tik mokosi bendrauti“, – pastebi specialistė.
Psichologė taip pat patikino, kad nėra atskaitos taško, kada vaiką jau būtina ar reikia vesti į darželį. Savo vaikus į darželius išlydėjusi jiems vos sulaukus vienerių, specialistė pasakojo jokių neigiamų pasekmių dėl to nepajutusi. Ji patikino, kad tiesiog svarbu atrasti laiko pabūti kartu su vaikais, skirti jiems dėmesio, nepamiršti tinkamai pasirūpinti.
Vaikai pergudrauja tėvus
„Paprastai vaikai į darželį, kuriame dirbu, ateina nuo dvejų metų. Auklėtojos pastebi, kad toks amžius – pats tinkamiausias, nes jie daug lengviau pasiduoda kito žmogaus įtakai nei trimečiai, kurių amžius dar ir sutampa su vadinamąja trijų metų krize. Aišku, svarbu žiūrėti atskirai į kiekvieno vaiko poreikius ir šeimos situaciją, požiūrį. Bet, mano manymu, darželis ir atėjimas į kolektyvą labai svarbus dalykas kiekvieno iš mūsų gyvenime. Kuo anksčiau įsiliejame į sociumą, tuo paskui būna lengviau“, – įsitikinusi psichologė.
„Labai dažnai tėvai yra įsitikinę, kad tik jie patys pačiausi ir patys geriausi, vaikas turi būti jų apčiupinėtas ir apžiūrėtas. Būna, pamato ašarėlę ir iš karto vaiko įnoriams pasiduoda. Darbinėje praktikoje man irgi teko susidurti su vaiku, kuris po pirmos savaitės ėjimo į darželį pradėjo sapnuoti košmarus, tačiau savaitė yra labai mažas laiko tarpas. Vaiko ašaros ir pasakymas „Aš neisiu į darželį“ ir yra tikroji, geroji reakcija. Adaptacijos laikas kiekvienam vaikui yra skirtingas, tačiau natūralus. Juk jis atsiskiria nuo šeimos, ateina į naują kolektyvą, susiduria su naujomis taisyklėmis. Kartais labai įdomu stebėti, kai atėję tėvai savo vaiką palieka verkiantį, o už 5 minučių jis jau linksmai žaidžia su draugais. Vaikai manipuliuoja mumis, labai svarbu tam nepasiduoti ir ėjimą į darželį pateikti kaip visiškai įprastą dalyką neleidžiant tuo suabejoti“, – mokė A. Burbienė.
Auklę turėti patogu, tačiau ar naudinga?
„Kad ir kaip susiklostys vaiko ateitis, dėmesio tik jam vienam jis nebegaus. Kuo ankstyvesniam amžiuje jis pripras dalintis dėmesiu, tuo jam bus geriau. Tuo lengviau bus ir mokykloje, kur ir taisyklės, ir mokytoja, ir kitas režimas. Svarbu labai pasitikėti auklėtojomis, kurios sako, kaip tėvams geriau elgtis – pabūti kartu ar iš karto atsisveikinti su vaiku. Nes dažnai būna, kad mamos prisiskaito patarimų internete, tačiau negirdi, ką joms sako tikros vaikų ugdymo specialistės besivadovaujančios konkrečiame darželyje galiojančiomis taisyklėmis. Yra pavyzdžių, kai pusę metų dėl ėjimo į darželį raudojo ir mama, ir vaikas, o dabar jam reikės eiti į mokyklą, bet iš to darželio išeiti nesinori. Tai ką daryti, vėl verkti? Tėvai turi nepasiduoti ir ryžtingai priimti sprendimus. Taip, ne visuomet ten tavo vaiką laikys ant kelių ar matys jo ašaras, bet reikia pasitikėti ir išmokti paleisti savo vaiką. Tai jam išeis tik į naudą“, – patarė psichologė.