Ji tvirtina, kad kaimų ir mažųjų miestų mokyklos yra nepelnytai nuvertinamos, nors mokytojai kvalifikacija ir kompetencija nenusileidžia Vilniaus ar Kauno mokyklų pedagogams. Skeptikai skalambija, jog mažose mokyklose sunku mokyti kokybiškai, skurdoka mokymo bazė, tačiau mažų miestelių ar kaimų mokytojai drąsiai atšauna: ir provincijoje galima gerai mokytis.
Privalumas – mažos klasės
Šiuo metu Kamajų gimnazijoje mokosi 224 mokiniai, mokslus baigs dvi klasės abiturientų. Vidutiniškai vienoje klasėje mokosi apie 17 mokinių, todėl kiekvienam mokiniui galima skirti daugiau laiko nei didelėse miestų mokyklų klasėse. „Negalima sakyti, kad vien pliusai, bet natūralu, kad mokiniams tenka daugiau dėmesio ir pagalbos. Tačiau galima įžvelgti ir minusų – mažesnėje klasėje mažiau konkurencijos, mokiniai gali užsibrėžti sau mažesnius tikslus“, - sako O. Saranienė
Ji tvirtina, kad gimnazijos mokiniai ne ką mažiau aprūpinti nei miesto vaikai, mokykloje yra ir interaktyvios lentos, moderni, nauja įranga, kompiuterių klasės: „Tokia nedidelė mokykla – 224 mokiniai, o iš viso apie 90 kompiuterių. Be to, turime be galo greitą šviesolaidinį internetą, ko gero, greitesnį nei miestuose“, - juokiasi.
Jai antrina Šilalės rajono Laukuvos N. Vėliaus gimnazijos direktorė Raimonda Kauneckienė: „Kai kurių didžiųjų miestų mokyklos galėtų mums pavydėti.“ Šiais metais buvo pilnai atnaujintas gimnazijos sporto aikštynas, įrengta vaikų žaidimo aikštelė, teniso kortas, sportinė bazė papildyta vienu komplektu nešiojamų futbolo vartų bei 10 kamuolių. „Interaktyvių lentų gimnazijoje turime net septynias, įsigijome 28 planšetinių kompiuterių komplektą, dokumentų kamerą“, - sako R. Kauneckienė.
Baigia žymūs profesoriai
O. Saranienė pripažįsta, kad atokesnių vietovių mokiniai neturi sąlygų laisvai lankyti muziejus, valdžios institucijas, naudotis universitetų bazėmis, kadangi tam nėra sudarytų sutarčių, todėl šioje vietoje kaimų ar miestelių mokyklos nusileidžia. Tačiau tiek mokytojai, tiek mokiniai turi tas pačias galimybes dalyvauti konkursuose, mokytojai gali kelti kvalifikaciją mokymuose, išvažiuoti į užsienį.
„Pernai net 14 mokytojų stažavosi Estijoje, todėl mūsų mokykla nėra jokia išimtis. Kasmet apie pusę mokinių baigia mokslus su pagyrimu, būna šimtukų. Labai geras rodiklis yra tai, kad mes praktiškai neturime „nubyrėjimo“, nors miestas nėra toli, iki jo puikus susisiekimas. Tai, kad tėvai renkasi būtent mūsų mokyklą rodo, kad esame teisingame kelyje“, - sako O. Saranienė.
R. Kauneckienė tvirtina, kad provincijoje nėra teatrų, muziejų, bet tai nėra svarbiausia, nes juos galima aplankyti ekskursijų metu. „Reikėtų atkreipti dėmesį, kad mūsų mokiniai turi galimybių dažniau būti gamtoje, gėrėtis kraštovaizdžiu. Be to, nemažai mokslininkų, žymių visuomenės veikėjų yra baigę kaip tik nedidelių miestelių mokyklas. Pavyzdžiui, tautosakininkas, profesorius Norbertas Vėlius, kurio vardu pavadinta mūsų gimnazija, baigė Laukuvos gimnaziją. Ją baigė ir Klaipėdos universiteto profesorius, klojimo teatrų propaguotojas Petras Bielskis. Tokių pavyzdžių turime daug “, - džiaugiasi ji.
Neparuošti būtų gėda
Širvintų rajono Musninkų A. Petrulio gimnazijos direktorius Vladas Trakimavičius tvirtina, kad mokyklos mokiniai nesamdo korepetitorių, nes mokytojams būtų gėda prieš miestelio žmones, jei jų mokiniai niekur neįstotų. „Aš pats esu fizikos mokytojas ir neparuošti jų egzaminams man būtų nepaprastai gėda – prieš tėvus, kolegas. Tai labai įpareigoja, juk mes vieni kitus puikiai pažįstame, mokykloje mokėsi tų vaikų tėvai, ištisos kartos“, - sako jis.
Mažose mokyklose nėra mokinių atrankos, jos priima visus norinčiuosius be stojamųjų egzaminų. V. Trakimavičius sako, kad talentas ir didis darbas yra gebėti išugdyti visus mokinius, o ne tik pačius gabiausius: „Svarbu visokius vaikus išugdyti, ne tik talentingesnius. Įdomu būtų pažiūrėti, kaip būtų, jei susikeistumėme vietomis su didžiųjų miestų mokyklomis. Mums daug svarbiau išugdyti juos kaip žmones. Labai gerai tai atsiskleidžia po išleistuvių, kada sutinki mokinį ir jis nepraeina pro šalį apsimesdamas, kad nepažįsta.“
Direktorių skaudina, kad nuvertinamos ne tik nedidelės mokyklos, bet apskritai kaimas, provincija. Anot jo, Musninkų A. Petrulio gimnazija pilnai renovuota, yra virtuali kompiuterių klasė, moderniausia įranga. Vaikams sudaryta galimybė lankyti popamokinę veiklą, veikia būreliai, nors nemaža dalis į juos taip ir nenueina.
„Mokyklinis autobusiukas padaro meškos paslaugą – paskutinysis važiuoja apie 16 valandą – vaikai skuba namo. Tačiau, kas nori, tas tikrai gali dalyvauti neformaliame ugdyme, sporto salė vakarais atidaryta – yra ką veikti“, - sako jis. Direktorius teigia, kad gimnazijos mokiniai dėl valstybinių egzaminų jaudinasi tiek pat kiek visi kiti Lietuvos mokiniai ir džiaugiasi, kad kasmet atsiranda labai gerų rezultatų – yra ir šimtukų.
Įsmuko į direktoriaus kabinetą
Abiejų gimnazijų pedagogai vieningai tvirtina, kad mažesnėje bendruomenėje yra lengviau atpažinti patyčias, pastebėti pirmuosius ženklus. Mokytojai gali greičiau reaguoti į iškilusias problemas ir jas padėti įveikti.
„Reakcijos labai greitos. Vyresnėse klasėse tokių dalykų jau nėra, vaikai subręsta, išauga iš paauglystės, ateina net iš miesto čia mokytis. Tiesiog jie jaučiasi saugesni. Nėra jokių turtingų, įtakingų tėvelių vaikų ar tokių, kurie išsiskirtų savo materialine padėtimi. Visi lygūs ir jie tiesiog jaučiasi čia saugesni. Turėjome atvejį, kai atėjo į mūsų mokyklą mokinys iš miesto progimnazijos, jis buvo paliktas antriems metams, prastai mokėsi, tačiau viskas greitai susitvarkė, tiesiog jis ten blogai jautėsi“, - sako jis.
Jam antrina O. Saranienė, kuri džiaugiasi, kad mažesnėje bendruomenėje, kurioje gyventojai visada šalia, visi geriau vieni kitus pažįsta, todėl natūraliai susiklosto stipresnis ryšys, nuoširdesni santykiai. Kamajų A. Strazdo gimnazija beveik atsisakė bendrų tėvelių ir klasės auklėtojų susitikimų, todėl tėvelius auklėtojai kviečiasi į individualius susitikimus, kuriuose išsamiai gali diskutuoti apie vaiko ugdymą, rezultatus, kaip jis jaučiasi klasėje.
„Pagal brandos egzaminų rezultatus, mūsų mokykloje rezultatai buvo geriausi visame rajone. Kasmet analizuojame, kur buvo spragos, ką reikia tobulinti. Labai nustebino buvusių dvyliktokų atsakymai, jog gerus rezultatus lėmė gera mokymosi atmosfera, puikūs santykiai tarp mokinių ir mokytojų. Jie rašė, kad ateiti kažko neišmokus buvo gėda, todėl tai yra puikus pagyrimas“, - džiaugiasi O. Saranienė.
V. Trakimavičius juokiasi, kad provincijų mokyklose kaip ir kiekvienoje pasitaiko išdaigų. Vienos būna linksmos, kitos nelabai: „Vieną kartą mokiniai slapta įėjo į direktoriaus kabinetą ir nusikopijavo fizikos testą, tačiau labai greitai tai pastebėjau. Tokiose situacijose esu pakankamai griežtas, sakiau, kad ne nemokėti yra blogai, o būti nesąžiningu. Vieni kitus supratome ir viskas baigėsi gerai“, - prisimena jis.
„Netrūksta ir gero humoro. Naujausias anekdotas: šeštokėlis mokytojos paprašytas pasirengti lietuvių literatūros pamokai atsako: klaviatūros šiandien neatsinešiau“, - juokiasi R. Kauneckienė.
Remiant ES, Lietuvos gimnazijų gamtos mokslų, technologijų kabinetai aprūpinti naujomis mokymo priemonėmis ir laboratorine įranga.