Landsbergienės mokyklos mokytoja prakalbo apie pedagogų prestižą: svarbiausia ne pinigai

Ar tikrai jauniems žmonėms mokytojo darbas atrodo toks nepatrauklus? Karalienės Mortos mokykloje mentore dirbanti 23-ejų Armanda Capaitė teigia, kad kol kas dar nerado darbo, kuris jai atrodytų prasmingesnis, o ir jos aplinkoje mokytojo darbas vertinamas visiškai kitaip, nei daugeliui galėtų atrodyti. Šįkart kalbamės apie tai, kaip regimas mokytojo darbas jaunomis akimis.

– Pastaruoju metu tenka išgirsti, kad jaunų žmonių darbas mokykloje nežavi. Jūsų pavyzdys įrodo, kad tai - netiesa. Kas jus traukia dirbti mokykloje?

– Man džiugu galėti teigti, jog mano aplinkoje esantys žmonės paneigia jūsų girdėtas mintis apie jaunų žmonių nenorą dirbti mokykloje. Mokykloje, kurioje dirbu, nuolat sutinku jaunus, labai motyvuotus žmones, pasirengusius atiduoti visą save mokiniams, dėstant sritį, kuri juos pačius motyvuoja, „veža“. Dar turiu nemažai pažįstamų bendraamžių, dalyvaujančių programoje „Renkuosi mokyti“, o taip pat besirenkančių psichologo darbą mokykloje vietoj žūtbūtinio siekio atsidaryti savo privatų konsultacijų kabinetą.

O ir pokalbių su mokiniais metu visada atsiranda jaunuolių, galinčių didžiuotis aukščiausiais rezultatais mokykloje ir tuo pačiu degančiu noru užaugus tapti mokytojais. Taigi, turbūt ši situacija didžia dalimi priklauso ir nuo to, ką mes patys aplink save esame pasiruošę matyti, ko ieškoti. Pati mokykloje dirbu dėl to, kad kol kas neradau darbo, kuris atneštų didesnį prasmės jausmą.

– Kuo pasižymi šiuolaikiniai moksleiviai ir koks mokytojas jiems reikalingas?

– Labiausiai šiuolaikinę kartą išskiriantis bruožas, mano akimis, yra laisvės pojūtis, kuris jiems ir daug duoda, ir atneša daug iššūkių. Laisvė klasėje, laisvė gyvenime už mokyklos ribų. Šiuolaikiniai moksleiviai ne tik gerokai laisviau reiškia savo nuomonę, kvestionuoja egzistuojančius modelius mokykloje, švietimo sistemoje, išdrįsta atsisakyti, nepaklusti aklai, tačiau ir už mokyklos ribų turi daugiau galimybių pažinti visą pasaulį – ir keliaujant, ir namuose, naudodamiesi internetu.

Dėl vis labiau sąmoningumo svarbą suprantančių ir jį skatinančių tėvų, vaikams sudaromos sąlygos patiems priimti sprendimus, suteikiant jiems laisvę klysti ir mokytis, greičiau bręsti. Šis jausmas vaikams atveria daug galimybių, naujų patirčių ir pamokų, kurios ugdo kritiškai mąstančias asmenybes. O taip pat ir suvokimą, jog jie svarbūs ir nuo jų daug kas priklauso, mokiniai jaučiasi vis labiau įgalinti.

Vienintelis nerimas gyvenant šia laisve yra grėsmė pamiršti, kad su laisve ateina ir atsakomybės – ne tik pamatyti sistemų trūkumus, tačiau ir pateikti siūlymus tuos trūkumus spręsti, ne tik reikšti savo nuomonę, tačiau užtikrinti, kad ji būtų argumentuota ir pagarbiai išsakyta, ne tik siekti aukštų tikslų, tačiau kartu suvokti, jog jų siekiant jie susidurs su iššūkiais, nesėkmėmis ir turės tai išgyventi ir judėti toliau. Turbūt dėl to vienas iš pagrindinių šiuolaikinio mokytojo tikslų turėtų būti gebėjimas vaikuose ugdyti atsakomybės jausmą.

– Kokias įvardintumėte didžiausias problemas, su kuriomis susiduria šiuolaikiniai mokytojai?

– Visų pirma, vaikų individualumas. Visuomenėje mes vis dažniau girdime ir suprantame kaip svarbu yra leisti vaikui būti savimi, puoselėti savo unikalias savybes, gebėjimus. Mokytojui, užtikrinti, kad visi jo klasėje besimokantys vaikai „turėtų vietos“ išreikšti save, rasti būdų vienodai gerai išmokyti skirtingus poreikius bei gebėjimus turinčius vaikus, gali būti didžiulis iššūkis.

Antra – nenuvaldomu greičiu tobulėjančios technologijos ir vaikų įgūdžiai jas naudojant. Mokytojas tikrai turi būti pasiruošęs „paleisti“ tai, kas veikė anksčiau ir nuolat tobulėti – gebėti naudotis visomis naujausiomis technologijomis, o negebant – išdrįsti prašyti pagalbos vaikų, kolegų.

Trečia – gebėjimas kurti, įtraukti, tuo pačiu perduodant visas reikalingas žinias. Šiuolaikiniai moksleiviai ir tiesiogiai, ir netiesiogiai (trukdydami darbą klasėje, nuobodžiaudami, būdami nemotyvuoti ir pan.) vis dažniau prašo mokytojų pamokas daryti interaktyvesnes, mažiau teoriškas ir labiau praktiškas bei aktualesnes jų „tikrajam“ gyvenimui. Todėl mokytojai, norėdami pasiekti savo išsikeltus ugdymo tikslus, yra priversti nuolat kurti ir taikyti naujus metodus. Padaryti puikią temos prezentaciją naudojant skaidruoles, parodyti įdomų filmuką internete ar tiesiog perteikti žinias žodžiu – jau seniai nebegana.

Tiesa, mokyti vaikus naudotis neišsemiamais informacijos klodais internete taip pat turėtų būti mokytojo tikslas.

– Ką jums reiškia mokytojo profesijos prestižas? Kada galėsime drąsiai sakyti, kad ši profesija - prestižinė?

– Kai tėvai, išgirdus, jog jų vaikas nori būti mokytoju, nebesakys „oi, vaikeli, ką tu sau mąstai? Tokie rezultatai, o tu – mokytoju nori būti...“, tada galėsime drąsiai sakyti, kad mokytojo profesija tapo prestižine.

Kaip jau esu rašiusi savo blog'e: „Mokytojo prestižas, mano galva, visai nereiškia galėti valgyti prabangiausiuose restoranuose, mirgėti ant reikšmingų šaliai žurnalų viršelių ar savaitgalį leisti sau atsipūsti prabangiame (arba net nebūtinai tokiame) viešbutyje. Nesupraskit klaidingai, aš už tai, kad mokytojų atlyginimai būtų didesni ir už tai, kad jie galėtų sau leisti tą pelnytą savaitgalio poilsį ar „orias“ vasaros atostogas. Tačiau man visada baisu susidurti su kraštutinumais, baisu, kad nepasidarytų taip, kad tik tokie apdovanojimai skatintų žmones tapti ugdytojais. Mokytojo profesijos prestižas net ne visada reikš, kad mokytojas bus vaikams (o kartu ir visuomenei) autoritetas.“

Mokytojo prestižas, mano galva, ateina iš mokytojo stiprybės, kūrybiškumo, asmenybės unikalumo, rūpesčio vaikais. Nes tik toks mokytojas moksleivius įkvėps, nes tik tokį mokytoją jie prisimins baigę mokyklą, nes tik tokie mokytojai ugdys vaikus, o ne tik perduos jiems sukauptą informaciją apie dėstomą dalyką. Kai mokytojų, su aukščiau išvardytomis savybėmis, bus dauguma, tuomet ne tik vaikai norės lygiuotis į tokias asmenybes, tobulėti, augti, bet ir jų tėvai norės, kad vaikai augtų tokiomis asmenybėmis. O kai žmogus, atstovaujantis savo profesiją, tampa pavyzdžiu, siekiamybe, tuomet ir toji profesija tampa prestižu.

– Kodėl nusprendėte dalyvauti projekte „Mokytojai Lietuvai“ – kuo jis jums aktualus?

– Šis projektas, kaip minima projekto internetiniame puslapyje, kviečia visus šalies pedagogus atrasti kokybiškus, naujus ir patrauklius metodus, kurie padėtų mokyklose ugdyti jaunąją kartą. Mokytis niekada nevėlu, net jeigu patys mokome kitus. Taigi, projektas absoliučiai atitinka mano požiūrį į tai, kas reikalinga šiuolaikiniam mokytojui bei yra paremtas vienu iš svarbiausių – mokymosi visą gyvenimą – principu.

Taip pat tikiu, kad šiuolaikiniam moksleiviui bei jį ugdančiam profesionalui būtina tobulinti savo gebėjimą dirbti komandoje ir ugdyti kompetencijas įvairiose srityse, nes ateities profesijos, kurias dabar galime tik numatyti, gali mus nustebinti bei pareikalauti iš mūsų daugiau nei tik vienos srities žinių ir įgūdžių. Kadangi projekte susibūrusi komanda apima daugelį sričių, esu įsitikinusi, kad tai puiki erdvė tų reikiamų žinių ir įgūdžių gauti.

Ir dar – noriu būti siekio visada tobulėti pavyzdžiu savo vaikams, savo mokiniams.

– O ką veikia mokytojai po pamokų - kokių pomėgių turite?

– Didžioji dalis mokytojų, kurie supa mane, po pamokų lieka mokytojais. Tai – gyvenimo būdas. Po pamokų jie reflektuoja savo darbą, išgyvena nesėkmes dar ir dar kartą, kol sugalvoja n+k būdų užkirsti kelią toms pačioms nesėkmėms nutikti kitą kartą, stebi aplinką ir bando viską joje „parnešti“ į klasę tam, kad vaikai mokytųsi per patirtis ir aktualijas... Pati „po pamokų“ savanoriauju Jaunimo linijoje, kur teikiu emocinę paramą telefonu bei el. laiškais, vedu meno užsiėmimus sustoti ir su savimi pabūti norintiems vaikams, vasaromis tampu stovyklų vadove, mokausi vairuoti ir šokti. Greitai pradėsiu mokytis trečią kalbą, lankysiu meno terapijos kursus. Ir pamokų metu, ir po jų aš stengiuosi tobulėti.

– Kokią matote ateities mokyklą ir kokią save joje norite matyti?

– Tikiuosi, kad įstengsiu vytis taip sparčiai tobulėjantį, nuolat stebinantį pasaulį, tuo pačiu gebėdama priimti savo ribas.

Dėl ateities mokyklos – turbūt priklauso nuo to, apie kokią ateitį mes kalbame ir kurioje šalyje tą ateitį įsivaizduojame. 10, 20 ar 50 ir daugiau metų, Lietuvoje, JAV ar Indijoje... Norėčiau tikėti, jog tobulėdama technologijose, turėdama vis daugiau galimybių ir medžiagos tyrinėjimui mokslo srityse, mokykla tobulėtų ir žmogaus vidinio pasaulio pažinime – ugdytų vaikų emocinį intelektą, sąmoningumą, sveikos gyvensenos įpročius bei santykių su žmonėmis įgūdžius.

Visos šalies pedagogai kviečiami registruotis projekte „Mokytojai Lietuvai“, kurio metu atsivers galimybė nemokamai semtis patirties geriausiose Suomijos mokyklose. Tai – puiki proga atrasti naujus, kokybiškus ir patrauklius mokymo metodus, nes Suomijos švietimo sistema yra vertinama kaip viena geriausių pasaulyje. Įgytą patirtį bus galima parsivežti į Lietuvą ir pasidalinti ja su kolegomis ir mokiniais.

Registruotis galima čia.