Pelningas darbas mokytojo nesužavėjo: kai pabendrauju su programuotojais, praeina noras

31-erių Tomas Šiaulys puikiai išmano informacines technologijas, tačiau dideliais atlyginimais garsėjantis programuotojo darbas jo nepatraukė. Didžiausia vyro svajonė visuomet buvo tapti mokytoju – šiandien jis moko Vilniaus Jėzuitų gimnazijos ir Valdorfo mokyklos moksleivius programuoti, randa laiko šokiams, grojimui gitara ir begalei kitų veiklų.

– Dažnai kalbama apie tai, kad IT specialistai – vieni iš daugiausiai uždirbančių. Kas jus patraukė mokyti IT mokyklose, nors, atrodo, tai nėra taip pelninga, kaip dirbti IT specialistu?

– Būti mokytoju norėjau nuo pat mažumės. Dar vaikystėje susirinkdavau jaunesnius kiemo vaikus ir organizuodavau visokius užsiėmimus: mokiau statyti sniego namelius, lipdyti iš plastilino ir panašiai.

Valstybinius egzaminus išlaikiau puikiai, dėl to buvo kilusi abejonė, ar nevertėtų pasukti į pelningesnius tiksliuosius mokslus, tačiau dabar džiaugiuosi, kad to nepadariau. Manau, būčiau daug nuobodesnis žmogus nei dabar.

O dėl IT specialistų uždarbio norėčiau juos apginti – tai išties sudėtingas darbas, skirtas ne kiekvienam, ir uždarbis ten tikrai nėra už nieką. Kartais kyla pagunda išmėginti programuotojo duoną, tačiau pakalbėjus su draugais programuotojais toks noras greitai praeina.

– Kaip manote, kuo esate išskirtinis mokytojas?

– Galbūt tuo, kad man labai daug kas įdomu. Gyvenime derinu pomėgius keliauti, groti, programuoti, dainuoti, piešti, šokti, mokytis kalbų, savanoriauti, sportuoti, organizuoti, kurti. Dėl to dažnai galiu rasti bendrą kalbą su įvairiais mokiniais.

O ir mano specialybei tai yra labai artima. Šiuolaikiniam žmogui prireikia daug įvairių kompetencijų, susijusių su technologijomis – tiek susijusių su kūryba, tiek su analitiniu mąstymu. Stengiuosi aprėpti daug įvairių veiklų pamokose ir tam man padeda gyvenimiškos patirtys.

– Kokias įvardintumėte didžiausias problemas, su kuriomis susiduria šiuolaikiniai mokytojai?

– Man atrodo, kad didžiausia problema, su kuria susiduriame, yra pasimetimas, kas yra „šiuolaikinis“ mokytojas ir „šiuolaikinė“ mokykla apskritai. Ar tai, ką darome, skiriasi nuo to, ką darėme anksčiau? O ar turėtų skirtis?

Kurį laiką buvo populiaru aprūpinti mokyklas išmaniosiomis lentomis ir planšetėmis, nes atrodė, kad būtent technologijos yra svarbiausias „šiuolaikiškumo“ kriterijus. Tačiau jei paskaitytume šimtapuslapines OECD ataskaitas, pamatytume, kad sėkmės nepasiekė nei viena valstybė, taikiusi tokį „šiuolaikišką“ požiūrį.

Dabar, rodos, einame priešingu keliu – vis daugiau darželių ir mokyklų riboja ar net visiškai draudžia išmaniųjų telefonų naudojimą ne tik pamokų metu, tačiau ir per pertraukas. Tai gal post-technologinis požiūris yra „šiuolaikiškas“?

Kalbant apie „šiuolaikiškus“ mokymosi metodus – tas pats: mokymasis tyrinėjant, projektinis mokymasis, „apversta klasė“, MOOC platformos ir panašiai buvo laikomi siekiamybe, vykdomi projektai, siekiant mokytojus išmokyti juos taikyti. Tačiau tyrimai rodo, kad šie metodai gali būti tiek labiau veiksmingi, tiek mažiau veiksmingi nei įprasti – tiesiog švietime yra daug daugiau kintamųjų, nei vien „plikas“ metodas ar nupirktas kompiuteris.

Kartais atrodo, kad tiesiog privalome bet kokia kaina būti „šiuolaikiški“, kitokie ir dirbti bet kaip, bet ne taip, kaip anksčiau. Manau, kad tas „bet kaip“ ir yra pagrindinė mūsų, „šiuolaikiškų“ mokytojų problema.

– Ką jums reiškia mokytojo profesijos prestižas? Kada galėsime drąsiai sakyti, kad ši profesija – prestižinė?

– Man nepatinka šis žodis. Ar teisininko specialybės prestižiškumas neša teisingumą? Nemanau. Aš nenorėčiau, kad mane visuomenė laikytų svarbesniu už karininkus ar medikus. Visi turime savo misiją. Iš tikrųjų gal čia ir atsakymas: kai gerbsime vieni kitus, palaikysime, padėsime, dirbsime vieni dėl kitų – tuomet visos specialybės bus prestižinės. Taip pat ir mokytojo.

– Kodėl nusprendėte dalyvauti projekte „Mokytojai Lietuvai“ – kuo jis jus patraukė?

– Mane tiesiog domina Suomijos švietimas. Teko daug girdėti apie jų drąsias ilgalaikes reformas, dėmesį mokytojams, laisvo pobūdžio dalykų programas, tačiau dar neteko lankytis jų mokyklose.
Kita priežastis – aš noriu mokytis ir tobulėti. Nesitikiu, kad viena programa atsakys į visus mano, kaip mokytojo, klausimus ar išspręs visas ateities problemas. Tiesiog Lietuvoje praktiškai nėra kokybiškų mokytojams skirtų projektų ar renginių – tenka jų ieškoti užsienyje.

– Ar dirbant mokytoju lieka laisvo laiko? Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Iš tiesų, ne visuomet pavyksta atsiriboti, skirti laiko sau. Kai pavyksta – pagroju gitara, nueinu į lindihopo vakarėlį, mokausi užsienio kalbos arba veikiu išvis ką nors neįprasto, pavyzdžiui, konstruoju aitvarą.

Vasarą išsiruošiu į ilgą kelionę – mokytojai yra išties apdovanoti atostogomis. Teko aplankyti keletą tolimesnių kraštų: Australiją, Senegalą, JAV, Peru, Boliviją, Malaiziją... Kartą tranzavau per Maroką ir mane pavežė du mokytojai. Paklausiau: iš kur jie turi tokią prabangią mašiną – juk Marokas visai skurdi šalis... Jie atsakė, kad kiekvienas turi dar po tris verslus. Kaip šaunu! – pagalvojau, – juk mokiniai iš tokių mokytojų tikrai daug gali įsikvėpti.

– Kokią matote ateities mokyklą ir kokį save joje norite matyti?

– Lietuvoje matau daug gerų tendencijų: mokyklos įgauna savo veidą, suformuoja savo požiūrį į mokymą, buriasi tėvų ir alumnų bendruomenės. Nors šiek tiek neramina privataus sektoriaus kilimas. Jau ir taip visuomenės ekonominė atskirtis Lietuvoje yra didelė. Ar ateityje sugebėsime užtikrinti kokybišką švietimą kiekvienam, ne tik išsilavinusių ir daug uždirbančių tėvų vaikui?

Jei mums pavyks labiau susitelkti kaip visuomenei, parodyti dėmesį kiekvienam, ne tik mokiniui mokykloje, bet ir žmogui parduotuvėje, ligoninėje ar kalėjime, mokyklos ateitis bus šviesi. O jei ne, jei visi vaikščiosim į savo išmaniuosius įsikniaubę, apsistatę tvoromis, tai tiek iš tos mokyklos.

Visos šalies pedagogai kviečiami registruotis projekte „Mokytojai Lietuvai“, kurio metu atsivers galimybė nemokamai semtis patirties geriausiose Suomijos mokyklose. Tai – puiki proga atrasti naujus, kokybiškus ir patrauklius mokymo metodus, nes Suomijos švietimo sistema yra vertinama kaip viena geriausių pasaulyje. Įgytą patirtį bus galima parsivežti į Lietuvą ir pasidalinti ja su kolegomis ir mokiniais.

Registruotis galima čia.