Švietimo ekspertė: turime uždaryti didžiąją dalį mokyklų

Didžiausia Lietuvos mokyklų problema – ne tik atskirtis tarp kaimų ir miestų mokyklų. Tuo įsitikinusi švietimo specialistė ir projekto „Mokytojai Lietuvai“ programos vadovė Ugnė Jakubauskaitė. Kalbiname ją apie tai, kokius skaudžiausius skirtumus ji pastebi lygindama Suomijos švietimo sistemą su mūsiške.

– Suomijos švietimo sistema laikoma viena iš pažangiausių. Kuo iš esmės ji skiriasi nuo to, ką turime Lietuvoje?

– Kai suomiai 1918 metais atgavo nepriklausomybę, švietimą iškėlė kaip vieną iš savo prioritetų ir, nepaisant valdžių pokyčių, jie jį toliau prioritetizavo. Suomių supratimas, kad mokymasis trunka visą gyvenimą, yra tarsi įskiepyta tradicija, kuri net nėra kvestionuojama. Mes čia kalbame ne tik apie kokybišką išsilavinimą vaikams, tačiau apie visą apgalvotą sistemą – nuo aikštelių kelių metų vaikams ir vykstančius užsiėmimus ten tėveliams, stiprius universitetus šalyje (vien Helsinkio universitetas šiais metais viename iš reitingų pateko į TOP 50 geriausių universitetų pasaulyje), lygiai taip apie sukuriamas galimybes mokytis vyresnio amžiaus žmonėms suaugusiųjų mokymo centruose ir, aišku, vienos geriausių bibliotekų, kurios orientuojasi į bendruomenės surinkimą.

Kuo mane patys suomiai labai žavi, tai jie niekada neužmiega ant taip vadinamų laurų. Suomiai iki galo nevertina savo pirmavimo reitinguose, patys juos viešai kritikuoja ir toliau tobulina savo švietimo sistemos ypatumus, visada įtraukdami tuos, kurie ir moko vaikus.

– Kokias šiandien matote silpniausias Lietuvos mokyklų vietas – ar būtų galima sakyti, kad Suomijos pavyzdys kaip nors galėtų pagerinti esamą padėtį?

– Visų pirma, reiktų suprasti, kad mes bandome pasivyti geriausius ir darome tą gana tiesmukiškai – vežame į mokyklas išmanias lentas, kur kitose mokyklose problema yra elementarių higieninių priemonių neturėjimas.

Pati didžiausia problema pas mus yra nesuvokiama atskirtis tarp kaimų ir miestų mokyklų, ir čia netinka pasakymas – juk turime dvi Lietuvas, pas mus esanti skirtingų mokyklų paletė yra žymiai didesnė nei pati vaivorykštė turi spalvų. Mes bandome bėgti įvykiams už akių, tobulinam ugdymo turinį, kuriam naujas koncepcijas, kurių nei vienos iki galo neįgyvendinam, imituojam darbą vengdami atlikti gyvybiškai svarbias korekcijas, kaip kad pirmiausiai uždaryti didžiąją dalį mokyklų, nes būtent leisgyvėmis laikomos mokyklos nesuteikia vaikams jokio kokybiško išsilavinimo. Ir paskutinis dalykas, ką turime padaryti kaip įmanoma greičiau – bendrojo ugdymo sistemoje išsikelti tris tikslus, kurių būtų laikomasi ne tik iki kitų rinkimų.

Pamokos, ką galime pasiimti iš Suomijos, yra mokyklų lygybė, kada geriausia mokykla yra esanti šalia namų, nepaisant to, kur tu gyveni, ilgalaikių tikslų kėlimas, jų laikymas ir pasitikėjimas mokykloje dirbančiais mokytojais, nes jie yra profesionalai, kurie ugdo vaikus. Tačiau šiuo atveju moneta turi dvi puses – suteikdami mokytojams tokią atsakomybę, mes turėtume ir investuoti daugiau į jų rengimą.

– Švietimo kokybė iš esmės priklauso nuo paties mokytojo, jo paruošimo. Kaip turėtų būti rengiamas ir mokomas šiuolaikinis mokytojas?

– Kokybiškai paruoštas mokytojas yra vienas iš pamatų ne tik Suomijoje, bet ir daugelyje pažangių valstybių. Lietuvoje šiuo klausimu matau kelias esmines problemas – visų pirma, esamų pedagogų ruošimas ir būsimų mokytojų pritraukimas. Toje pačioje Suomijoje vienas reikšmingiausių kintamųjų atrenkant mokytoją yra motyvacinis pokalbis. Tada, studijų metu, jau nuo pirmo kurso yra atliekama praktika mokyklose, kur būsimiems mokytojams paskiriami mentoriai, visų studijų metu, kurios trunka bent penkis metus, mokytojai yra jaunieji tyrinėtojai, kurie be paliovos domisi naujausiomis tendencijomis ar inovatyviais mokymo įrankiais.

Svarbu tai, kad pradėjus dirbti mokykloje mokytojai toliau mokosi savo noru, yra palaikomas ryšys su universitetų profesoriais, kurie mielu noru padeda ne tik mokytojams nepasimesti tarp naujų tyrimų, tačiau profesoriai be paliovos dirba ir su mokykla bei direktoriais.

Ką aš matau Lietuvoje, tai mokytojo pasirengimas yra paliktas jo atsakomybėje ir čia yra kitas aspektas, dėl kurio man nuoširdžiai yra gėda. Lietuvos rinkoje per pastaruosius 3–5 metus atsirado daugybės menamų švietimo specialistų ar lektorių, kurie siūlo mokymus mokytojams. Ir gėda yra dėl kelių dalykų – tie žmonės, kurie veda mokymus, dažnu atveju orientuojasi į perteikiamą emociją ir moko tikrai gana paviršutiniškai, net nebando mokytojams kelti jokio asmeninio iššūkio ir nusileidžia iki besimokančiųjų lygio.

Kitas dalykas – pastebėjau, kad mokytojai kritiškai nevertina mokymų turinio. Jeigu bent kiek pasigilintų, kas jiems yra suteikiama, suprastų, kad perskaityti knygą ar pažiūrėti užsienio lektorių paskaitų internete būtų žymiai naudingiau. Aišku, niekas už tai neduos „popieriuko“ ar kitaip vadinamo sertifikato. Ir tada atsiremiame į pačią problemą – mokytojų mokymasis Lietuvoje vyksta ne dėl tų paskatų. Kai mokytojas pats nenori kelti sau didesnių lūkesčių mokslams, o direktoriai ar tėvai nemato poreikio, tai ir turime butaforinį mokymąsi, kurį visi išpildo, bet mažai kas tobulėja.

Juokingiausia, kad kai kur tėvai dar net skundžiasi, jog mokytojai stažuojasi ir nesupranta, kad mokytojai mokosi ne vaiko sąskaita, o būtent dėl vaiko gerovės. Kita vertus, labai džiaugiuosi, kad mokytojų mokymai kai kuriose mokyklose yra suprantama, kaip direktorių atsakomybė, kada yra įkuriamos mokytojų akademijos ir vyksta nuolatinis tobulėjimas. Tačiau, daugeliu atvejų, mokytojams mokyklose net nesukuriamos galimybės išvažiuoti į stažuotes ar ilgesnės trukmės seminarus.

– Suomijos mokyklose mokiniai maitinasi nemokamai, mokykloms suteikiama nemokamų priemonių. Ar tai galima vadinti žingsniu į priekį? Kodėl?

– Aš suprantu, kad lietuvių istorinė atmintis daugelį gali nukelti į sovietų laikus ir vietoj bandymo suprasti, kodėl taip daroma, greičiau kyla vidinis pasipiktinimas, jog grįžtame atgal. Tačiau racija nemokamo maitinimo ar daugelio priemonių suteikimo iki 16 metų (iki kada yra privalomas mokslas) yra būtent sumažinti atskirtį tarp vaikų iš skirtingų socialinių statusų. Vos įėjus pro mokyklos duris, visi vaikai yra vienodi, visi turi tą pačią startinę poziciją ir mokykla yra tam, kad užtikrintų kiekvieno vaiko individualų augimą.

Nemokamas maitinimas iš tiesų suteikiamas pasiremiant tyrimais, kurie patvirtina, kad vaikas mokosi daug produktyviau, jeigu yra pavalgęs, sveikas ir išsimiegojęs. Kadangi mokykla nesikiša į šeimos auklėjimą, yra užtikrinta, kad mokykloje būtų sukuriamos visos sąlygos vaikui parodyti savo geriausią pusę ir susikoncentruoti į mokymąsi.

Užtikrindami lygybę tarp mokyklų ir pačioje mokykloje, suomiai galvoja apie bendrą sistemos funkcionavimą. Mokykloms, kurios įsikūrusios rajone, kur, tarkime, yra daugiau vaikų iš daugiavaikių šeimų, tėvų, kurie po vieną augina vaikus, arba imigrantų, toms mokykloms skiria didesnę pozityvios diskriminacijos pinigų sumą (angl. positive discrimination money). Tai leidžia mokykloms tikrai užtikrinti, kad prasčiau besiverčiančių tėvų vaikai turėtų visas reikalingas prekes, galėtų atvykti į mokyklą laiku ir būtų bent kelis kartus pamaitinti.

– O kuo gali būti naudingas švietimo institucijų ir verslo bendradarbiavimas – kokius pavyzdžius iš Suomijos būtų galima paminėti?

– Pirmo susitikimo metu Helsinkio vicemerė švietimo klausimais man labai gerai pasakė: „Verslas visada bus dviems žingsniais priekyje nei mokyklos ar mes (valstybinis sektorius), tad mes turime sukurti paskatas verslui perduoti savo žinias ir motyvuoti juos bendradarbiauti su mokyklomis“.

Verslo bendradarbiavimas šiai dienai greičiau atneša tendencijas ir supratimą apie reikalingus ugdyti įgūdžius – tarkime, Lietuvoje turime „Kompiuteriukai vaikams“ iniciatyvą, kuri verslo ir rėmėjų dėka visiškai keičia IT pamokų turinį ir tai daro daug greičiau bei adaptabiliau nei dabartinės sukurtos programos. Dar vienas pavyzdys – mūsų „Mokytojai Lietuvai“ projektas, kai verslas supranta, kad jis, kaip verslas, lygiai taip atsakingas už tai, kokie mūsų vaikai bus užaugę ir todėl dabar savo resursus skiria mokytojų tobulinimui.

Reikia suprasti, kad šiai dienai mokyklos nepajėgios vienos spręsti esamas problemas, ir aš nekalbu tik apie finansinę naudą. Įsivaizduokite, kiek direktoriams padeda, kai jie gauna konsultacijas iš savo sričių specialistų, kurie leidžia į tas pačias problemas pažiūrėti iš kitos pusės. Aišku, direktoriai turi taip pat suprasti, kad prašyti pagalbos nėra blogai ir kviestis skirtingus konsultantus yra absoliuti norma.

Čia, žinote, Lietuvoje galvojame, kad asmuo turi būti visų sričių specialistas, kas absoliučiai nėra normalu, lygiai taip su direktoriais – jie neturi išmanyti absoliučiai visas sritis, bet jie turi turėti komandą, kuri padėtų. Kas man labai patinka Helsinkyje – savivaldybė dažnai daro vadinamus „iššūkius“, kada kviečia įvairiais klausimais verslus dalyvauti juose ir pateikti savo rekomendacijas ar pasiūlymus mokykloms, kitais atvejais gimsta ir ilgalaikės partnerystės, kada verslai ne tik padeda toliau direktoriams, bet atneša vis daugiau naujovių į mokyklas.

Toks dvišalis bendradarbiavimas tarp verslo ir mokyklų yra reikalingas ne tik vienai pusei, bet tai lyg abipusiai mainai – vieniems optimizuoti savo sąnaudas, kitiems susitapatinti su esamomis problemomis ir negyventi savo burbule, bei lygiai taip pat nenusiplovus rankų prisiimti atsakomybę už tai, kokie vaikus galime ugdyti šiandien.

– Tad kokį ugdymą galime vadinti sėkmingu – kaip jis turėtų atrodyti?

– Turint omeny, kad pasiekėme ketvirtąją industrializacijos revoliuciją ir tai, ką dabar vaikai mokosi, tai tikrai neatliepia to, ko reikės darbo rinkai, kai jie baigs mokyklą ar universitetus. Mes turime daugiau orientuotis į patį mokymą(si), o ne mokyti vaikus, kaip reiktų pasirengti egzaminams.

Pas mus Lietuvoje švietimas yra gana dalykiškas, kada neatsispindi kiekvieno mokinio lūkesčiai mokymo programos turinyje. Juokinga, kuomet, atrodo, visi turi teisę kištis į mokymo procesą, kai iš tiesų mokytojas turi būti linksniuojamas kaip vienintelis geriausiai žinantis savo mokinį ir jo pajėgumus. Tai ugdymas bus sėkmingas, kai pasitikėsime daugiau jį atliekančiais ir pačiais besimokančiais. Šiai dienai yra labai svarbu orientuotis į kiekvieną vaiką, parengti jiems individualius mokymo planus ir siekti kiekvieno vaiko individualios sėkmės.

„Mokytojai Lietuvai“ – tai „Maxima grupės“ inicijuotas projektas, kurio metu 15 komisijos atrinktų labiausiai motyvuotų šalies mokytojų iškeliavo nemokamai stažuotis Suomijoje. Iš arti susipažinę su pažangia Suomijos švietimo sistema, gerąją praktiką jie parsivežė į mūsų šalies mokyklas, specialiai organizuotų susitikimų metu dalinasi su Lietuvos mokytojų bendruomene.