Įspėja Lenkijoje perkančius statybines medžiagas

Ne paslaptis, kad lietuviai iš Lenkijos jau grįžta prisikrovę ne tik pilnus automobilius maisto produktų, bet į šią šalį traukia ieškodami ir kitų pigesnių daiktų – drabužių, buitinių prietaisų, taip pat ir statybinių medžiagų. Vis dėlto ekspertai perspėja – taip taupydami statyboms galite labai smarkiai nudegti, nors patys Lenkijos prekybininkai tikina, kad pirkėjai medžiagų kokybe nesiskundžia.

„Daugiau nei pusė namo iš lenkiškų medžiagų, vien statybinius blokelius perkant sutaupiau daugiau nei 1 tūkst. Eur. Reikia tik truputį pasukti galvą ir liežuvį, aišku, jei nuvažiuoji į pirmą pasitaikiusią parduotuvę, nieko pigiau nebus, bet paieškojus galima nemažai išlošti“, – patirtimi dalinasi vyriškis vienoje internetinėje diskusijoje.

Internete galima rasti daugybę pasakojimų, kaip nuvažiavę pirkti statybinių medžiagų į Lenkiją lietuviai sutaupė. Vis dėlto pastebima, kad ne viskas ten yra pigiau.

Lietuvos statybininkų asociacijos Statybinių medžiagų gamintojų komiteto vadovas Virginijus Ramanauskas sako, kad kiekvieną statybinių medžiagų grupę reikia vertinti atskirai, tačiau kokybiškos prekės Lenkijoje kainuoja panašiai kiek ir Lietuvoje, o pigesnės medžiagos greičiausiai bus ir mažiau kokybiškos.

„Kalbant apie Lenkiją, kadangi tai yra didelė šalis, be problemų ten galima rasti tiek aukštesnės, tiek žemesnės kokybės gamintojų. Lietuvoje turime įsivaizdavimą, kad Lenkijoje viskas pigiau, bet ten yra ir pigesnių, ir brangesnių medžiagų. Bet gali būti pačios medžiagos kokybės klausimas, ji gali ne visada atitikti deklaruojamus parametrus“, – aiškina V. Ramanauskas.

Vis dėlto be tūkstančius eurų kainuojančių išsamių medžiagų tyrimų kažko konkrečiai apie kokybę sakyti neįmanoma, todėl perkant lenkišką produkciją V. Ramanauskas visada rekomenduoja konsultuotis su ekspertais, kurie išsakytų savo nuomonę.

„Kai kurių statybinių medžiagų parametrai privalomai turėtų būti patikrinti, kai būna įvežami iš Lenkijos, bet tai nėra didelė grupė medžiagų. Šioje vietoje turime didelį iššūkį, kadangi vartotojai savo akimis nelabai lengvai nustatys, medžiaga atitinka parametrus ar ne, nes tas savybes galima nustatyti tik darant tyrimus laboratorijose, tai kainuoja daug“, – sako ekspertas.

Tyrimus padarė – rezultatai liūdinantys

Polistireninio putplasčio asociacijos prezidentas Česlovas Ignatavičius DELFI pasakoja, kad jie iš statybviečių Lietuvoje buvo paėmę lenkišką putplastį ir jį ištyrė.

„Iš Lenkijos atvežamas polistireninis putplastis su deklaruojamais gerais rodikliais, geromis savybėmis. Bet kai patikrinome savo laboratorijose, tų gerų rodiklių mes nerandame. Sunku pasakyti, kur jis gaminamas, kokiose įmonėse.

Žinote, polistireninį puplastį galima pagaminti garaže ar krūmuose, jie etikečių prilipdo ir veža į Lietuvą, o mūsiškiai, ypač privatininkai, nieko netikrina. Ir pigiai čia parduoda šlamštą, tokius duomenis mes turime“, – tikina Č. Ignatavičius.

Pašnekovo teigimu, rizikų perkant tokią produkciją apstu. Be abejo, žmogus tikrai sutaupys nemažai, tačiau nekokybiškas putplastis gali būti degus, daug mažesnės jo šilumą izoliuojančios savybės, jis lengviau pažeidžiamas.

„Sunku pasakyti dėl jo švaros. Jis gali būti degus. Tas, kuris gaminamas Lietuvoje, jo savybės garantuojamos, nes mūsų kokybę tikrina labai daug institucijų. O tik velnias žino, ko ten į žaliavas dar gali būti primaišyta. Jis gali būti minkštas, pats esu Druskininkuose aptikęs, kai pamatus šiltino kažkokiu bjaurastim, visiškai ne tokios markės, kokia parašyta.

Jis gali būti net nuodingas, nes jie tiesiog netikrina. Ten nėra griežto patikrinimo. Stambios firmos Lenkijoje gamina kokybišką polistireninį putplastį, bet jis yra brangus. O jį vežti į Lietuvą negerai, nes ten yra 98 proc. oro, o vežti orą neapsimoka. Tada jie paleidžia pigų, nežinia su kokiomis savybėmis, tai tokį vežti apsimoka“, – konstatuoja ekspertas.

V. Ramanauskas neišskyrė konkrečių didžiausias problemas keliančių medžiagų, bet kaip pagrindinę grėsmę perkant statybines medžiagas Lenkijoje įvardina garantijos nebuvimą.

„Jeigu žmogus pirks medžiagas Lietuvoje ir turės sutartį, tada jis turės garantijas ateičiai. Ne tik dėl darbų, bet ir dėl medžiagų. Kai jis perka medžiagas kitoje šalyse, jis prisiima riziką sau, galbūt kažkas nebus tokių parametrų, ko jis tikisi. Tokią matau pagrindinę riziką“, – sako V. Ramanauskas.

Problemas kelia patys lenkai

Nekokybiškos lenkiškos statybinės medžiagos kelia galvos skausmą ne tik lietuvių statytojams, bet ir patiems mūsų kaimynams.

Jau 2014 metais Centrinė statybų priežiūros kontrolė (CSPV) patikrino 61 statybinį gaminį, 47 iš jų neatitiko privalomų standartų. Tai šalyje įskėlė aršią diskusiją apie griežtesnę kontrolę, tačiau problema iki galo neišsprendžiama ir šiandien.

Tas pats patikrinimas atliktas ir praėjusiais metais, tada CSPV nustatė, kad iš 345 patikrintų produktų, 207-ių savybės buvo prastesnės nei deklaruojama gamintojo.

Lenkijos statybinių medžiagų gamintojų sąjungos pirmininkas Ryszardas Kowalskis praėjusių metų pabaigoje per nacionalinį šalies radiją aiškino, kad šalyje gamintojų yra gerokai daugiau nei Vokietijoje, o sukontroliuoti jų nepavyksta.

R. Kowalskis situaciją komentuodamas portalui Gazeta.pl spėjo, kad trečdalis gaminių neatitinka reikalavimų, o švelnios baudos nesąžiningiems gamintojams iškreipia rinką. Nekokybiškas prekes jie drąsiai gamina ir pardavinėja gerokai pigiau nei normalūs gamintojai.

DELFI susisiekus su statybinių prekių parduotuvės Seiniuose vadovu Romu Dziemionu, šis patvirtino, kad pas jį per mėnesį pirkti prekių atvažiuoja šimtai lietuvių, tačiau jis nesiryžo vertinti, kiek galima sutaupyti čia apsiperkant.

Paklausus apie medžiagų kokybę, R. Dziemionas sakė: „Nemanau, kad yra problemų su kokybe ir nežinau, kodėl taip kalbama. Pas mus apsipirkę tikrai nesiskundžia kokybe“.

Perklausus ir patikslinus, kad problemas dėl kokybės kelia pačios Lenkijoje esančios institucijos, pašnekovas nenorėjo daugžodžiauti ir pasakė, kad galbūt problemų ir yra, bet plačiau komentuoti atsisakė.

Palygino kainas

Vasarį Lenkijoje apsilankęs DELFI žurnalistas Romas Sadauskas – Kvietkevičius jau rašė, kad kainos čia nesiskiria labai ženkliai.

Pavyzdžiui, laminuotos grindlentės prekybos centre PSB „Importex“ kainuoja po 19,90 zloto (4,66 euro) už kvadratinį metrą, o Lietuvoje – „Lankavoje“ nuo 4,27 euro, „Senukuose“ nuo 4,05 euro, „Ermitaže“ nuo 3,39 euro.

Suvalkų prekybos centre „Kram“ „Cersanit Merida“ klozetas su bakeliu parduodamas už 249 zlotus (58,31 euro), pigiausia 140 cm ilgio akrilo vonia kainuoja 229 zlotus (53,63 euro), lenkiškas vandens maišytuvas voniai – 129 zlotus (30,21 euro), vonios spintelė „Cersanit“ su praustuvu – 209 zloto (48,95 euro), masažinė dušo kabina su visa įranga – nuo 899 zlotų (210,54 euro), židinio kapsulė – 999 zlotus (233,96 euro), 7 kW kieto kuro katilas „Plomyk“ – 1399 zlotus (327,63 euro), hidroforas – 399,90 zloto (93,65 euro).

Lietuviškuose „Senukuose“ visiškai toks pats klozetas „Cersanit Merida“ kainuoja 55,25 euro, „Lankavoje“ – net 98,99 euro, o „Ermitaže“ panašus, bet ne identiškas „Cersanit Market“ – 54,99 euro.

Akrilo vonią „Lankavoje“ galima įsigyti už 67,12 euro, „Senukuose“ – nuo 55,30 euro, „Ermitaže“ – 54,99 euro. Vonios spintelę, identišką matytajai Lenkijoje, „Senukuose“ galima rasti už 63,70 euro.
Brangiau Lietuvoje kainuoja ir masažinės dušo kabinos. „Senukuose“ jų kainos prasideda nuo 255 euro, „Ermitaže“ – nuo 259 euro.

Židinio kapsulės už lenkišką kainą lietuviškose parduotuvėse net neverta ieškoti. „Senukuose“ pigiausia iš jų kainuoja 303,89 euro, „Ermitaže“ – 269 euro, o „Lankavoje“ net 549 euro.
Lietuviškas 7 kW kieto kuro katilas „Kalvis“ taip pat gerokai brangesnis už savo lenkišką konkurentą – „Ermitaže“ kainuoja 449 euro. Užtat panašių techninių duomenų hidroforą „Senukuose“ galima rasti pigiau negu Lenkijoje – už 75 eurus.

5 litrų kibirėlį medienos impregnanto „Luxdecor“ Suvalkų prekybos centre „Kram“ galima nusipirkti už 39 zlotus (9,13 euro).

„Ermitaže“ už jį sumokėtumėte 11,39 euro. 10 litrų balto grunto „Sniežka“ lenkai parduoda už 64,49 zloto (15,10 euro). Lietuvoje 10 litrų universalaus grunto „Knauf“ „Ermitaže“ kainuoja 15,99 euro. 10 litrų baltų emulsinių dažų „Jedynka“ lenkai parduoda už 44,99 zloto (10,54 euro), o „Ermitaže“ toks pats kiekis emulsinių dažų „Topcolor top white“ kainuotų 22,10 euro.

Už 10 akrilinių dažų „Jedynka“ Suvalkuose sumokėtumėte 69,90 zloto (16,37 euro), matinių lateksinių dažų „Super Matt“ – 65,90 zloto (15,43 euro).

Lietuvius ypatingai domina vokiškos klinkerio plytos, Suvalkuose parduodamos po 0,90 zloto (0,21 euro) už vienetą – ne be reikalo prie jų pastebiu aprašymus ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba. Lietuvoje UAB „Klinkera“ panašias plytas „Feldhaus“ siūlo po 0,65 euro.

Molinės stogo čerpės Suvalkų parduotuvėje kainuoja po 3,21 zloto (0,75 euro). Alytaus „Lankavoje“ panašios čerpės kainuoja nuo 0,80 euro.

Sienų šiltinimui skirto putplasčio „Termo Organika“ Suvalkuose pavyktų nusipirkti po 113 zlotų (26,46 euro) už kubinį metrą. „Senukuose“ Lietuvoje pagamintos putplasčio plokštės „Varmotherm“ parduodamos beveik perpus brangiau – po 49,10 euro už kubinį metrą.

Už 1450 zlotų (339,58 euro) Suvalkuos galima nusipirkti 130 litrų betono maišyklę, bet „Senukai“ tokios pačios talpos įrenginį siūlo vos už 189 eurus.