Internetinėse diskusijose dažniausias argumentas už naujos statybos butus yra mažesnės išlaikymo sąnaudos, už šildymą nusipirkus naują butą mokėsite gerokai mažiau, todėl ilgalaikėje perspektyvoje sutaupysite.
„Sena statyba – koks bebūtų butas, esminis trūkumas yra šildymo sistemos. Esi visiškai priklausomas nuo kaimynų. Pensininkai, kiti taupantys ir panašiai neleidžia daugiau šilumos. Kita problema – sistemos tokios senos, kad kartais visiškai nesąmoningai veikia, pavyzdžiui, pirmi aukštai gyvena su atvirais langais, nes kaitina per daug, devintas aukštas – šąla.
Tuo tarpu susisiekus su nesenai butą pirkusiu Andriumi, šis teigė daug negalvojęs ir pirkęs butą senos statybos name. Tiesa, šis buvo renovuotas, todėl šildymo kainų problema ne tiek opi.
„Yra daug dalykų, dėl ko rinkausi. Visų pirma, mažesnė kaina, o ir butas jau įrengtas, tik reikėjo šiokio tokio remonto. Tai atsiėjo pigiau ir aš pasiskaičiavau, kad renovuotame daugiabutyje man šiluma neatsieis tiek daug, o naujos statybos butas atsipirktų per kokius 100 metų. Tiek gyventi neplanuoju.
Pašnekovas pridūrė, kad atsižvelgė ir į tai, kad perkamas butas turi rūsį, be to jis sutaupė nemažą sumą, kadangi nereikėjo papildomai pirkti garažo.
Rekomenduoja naują, bet pirko seną
Lietuvoje populiariausi išlieka senos statybos butai. Registrų centro duomenimis, iš viso 2016 m. būsto rinkos apyvarta sudarė 1,55 mlrd. Eur, o seniems butams iš šios dalies atiteko kiek mažiau nei 888 mln. Eur arba 57 proc. visų išleistų lėšų. Tuo tarpu naujos statybos butams buvo išleista 352,5 mln. Eur arba 22,6 proc. Likusi dalis atiteko individualiems namams.
Vis dėl to Registrų centro direktoriaus pavaduotojas turto vertinimui Arvydas Bagdonavičius sausio mėnesį vykusioje spaudos konferencijoje pažymėjo, kad pastebima auganti naujos statybos būstų paklausa, o senos statybos butų populiarumas krenta.
Susisiekus su Klaipėdoje veikiančia nekilnojamojo turto agentūra „Agatėja“, jos vadybininkė Janina Ubartienė pasakojo, kad pati ne taip senai pirko butą ir pasirinko seną statybą, nors turėjo galimybę pirkti būstą ir naujame name.
„Nežinau, kaip kituose miestuose, bet Klaipėdoje naujos statybos butai yra žiauriai nekokybiški. Jeigu jie būtų kokybiški, tada nauja statyba vienareikšmiškai būtų privalumas ir siūlytume ją. Gyvenimo kokybė ten kitokia, yra didesnės erdvės ir gyventi ten yra maloniau.
Kalbėdama apie Klaipėdą, ji galėjo paminėti tik vieną statybos bendrovę, kuri rinkai siūlo kokybiškus butus. Visos kitos, anot jos, stato greitai, po to dažnai bankrutuoja ir klientai net neturi į ką kreiptis, kad trūkumai būtų ištaisyti.
„Dabar žmonės perka seną statybą, nes stovėjo tie namai 30 ar 40 metų, todėl ir toliau stovės. Pagrindiniai pirkėjai yra senos statybos butų, jie susiremontuoja juos šiuolaikiškai, o ypač, jei namas renovuotas, jie labiau patenkinti, negu nusipirkę naujos statybos“, – tikina vadybininkė.
Paminėjo avarijų rizikas
Tiesa, J. Ubartienė pabrėžė kategoriškai nerekomenduojanti pirkti maždaug iki šeštojo dešimtmečio statytų butų, nes šie jau yra per daug susidėvėję, todėl avarijų rizikos ten gerokai didesnės.
„Avarijos rizika senos statybos namuose yra gerokai didesnė. Ypač chruščiovinės statybos namuose, ten visi vamzdynai yra supuvę, mes bandome žmones atkalbėti bent jau nuo tų namų, nes tai yra atgyvena.
„Mano Būsto“ avarinės tarnybos vadovas Gintaras Rabikis patvirtino, kad dažnesni avarijų atvejai būna senos statybos daugiabučiuose.
„Tačiau mūsų praktika rodo kitą tendenciją, susijusią su naujais namais. Juose kaip ir senos statybos pastatuose dažni kanalizacijos užkimšimai, kurie įvyksta dėl esminės priežasties – netinkamo naudojimo. Taigi inžinerinių sistemų būklė ir tarnavimo laikas stipriai priklauso nuo gyventojų sąmoningumo“, – tikina G. Rabikis.
Ekspertas priduria, kad naujos statybos namuose didelė problema yra ta, kad užliejimai dažnu atveju atsieina gerokai brangiau, nes čia gyvenantys kaimynai būna naujai įsirengę patalpas ir patiria kur kas didesnius nuostolius nei senos statybos butuose gyvenantys žmonės.
Vis dėlto susisiekus su įmonės „Žalos24“ nepriklausomu žalų ekspertu Tauru Mičiūda, jis tikino, kad avarijos rizika panaši tiek naujos, tiek senos statybos namuose. Tiesa, į juos dažniau kreipiasi senų butų savininkai.
„Taip yra todėl, kad naujos statybos butus žmonės dažniausiai perka imdami paskolą, o kai ima paskolą, bankas reikalauja apsidrausti. Todėl gyventojai apsidraudžia ir dalį rizikos patirti nuostolius perima draudimas. O kuomet gyvena senos statybos namuose, dažniausiai jie būna neapsidraudę, todėl trūkus vamzdžiams ar atsitikus kitai avarijai kreipiasi į nepriklausomus ekspertus, kad išspręstume jų ginčus.
Tuo tarpu kalbant apie senos statybos butus, jis teigė, kad rizika dėl vamzdžių nusidėvėjimo egzistuoja, tačiau ji nėra tokia ir didelė, nes namo administratoriai paprastai prižiūri vamzdynus ir užbėga nelaimei už akių.
„Išskyrus senamiesčius ir bendrabučio tipo namus, kur daug socialinio tipo būstų, situacija kai kur yra labai bloga, nes tie vamzdžiai nelabai prižiūrimi. Bet kur įprasti butai, kad ir senų laikų, viskas ten tvarkoje“, – tikina T. Mičiūda.
„Tie vamzdžiai per ilgą laiką, 5 ar 10 metų nusidėvi ir trūksta. Nepriklausomai, ar tai senos, ar naujos statybos butas, visur tos žarnelės perkamos ir statomos vienodos, ir jos padaro labai daug žalos.
Bendri vamzdžiai dažniausiai būna prižiūrimi. Dar pasitaiko žalų, kai keičiami skaitikliai“, – pasakoja T. Mičiūda.
„Gjensidige“ Turto žalų skyriaus vadovas Giedrius Norkus atkreipia dėmesį, kad patirti nuostoliai dažnai priklauso ne nuo namo statybos metų, bet nuo apdailos medžiagų, kurios naudojamos butuose.
„Buitinių avarijų metu daugiau nuostolių patiria butų savininkai, kurie grindų dangai naudojo pigesnes medžiagas. Šios yra mažiau atsparios ir nutikus nelaimei, jas tenka tiesiog pakeisti naujomis. Tuo tarpu, medines grindis po vandens užliejimo galima atnaujinti ir jos puikiai tarnaus toliau. Tad investicija į geras medžiagas tikrai prasminga“, – sako G. Norkus.
Ekspertas įvardina, kad jei trūkus vamzdžiui situacija iškart pastebima ir likviduojama, žala vidutiniškai svyruoja nuo 1,5 iki 2,5 tūkst. Eur. T. Mičiūdos praktikoje didžiausia užpylimo metu padaryta žala siekė 20 tūkst. Eur.