Emocijos iš Zelenskio pusės – kaip natūrali būsena
Kaip pastebi komunikacijos konsultantas ir treneris, knygos „The Zelensky Method. Leading from emotion“ autorius Juliánas Reyesas, emocijos yra lemiamas Zelenskio komunikacijos stiliaus veiksnys, o kartu su jomis apeliuojama į bendras vertybes: „Jis analizuoja kiekvieną auditoriją, į kurią kreipiasi, ir ieško ne tik racionalaus turinio. Jis žino, kokios svarbios yra emocijos, kad užmegztų ryšį su auditorija, ir suasmenina žinutę taip, kaip nedaugelis lyderių tai darė per visą pastarojo meto istoriją.“
J. Reyesą taip pat stebina tai, kaip Zelenskis asmeniškai kreipiasi į kitų šalių vadovus, kas iš esmės yra neįprasta praktika turint omeny lyderių komunikaciją. „Savo komunikacijoje jis žymi santykį, kuris persmelkia visą kalbą, sukuria tiesioginę sąveiką, kuri geriau nei daugelis žodžių išreiškia, kokie yra santykiai, kur esame ir kur norime nueiti. Pavyzdžiui, visai neseniai pasakytą kalbą Jungtinei Karalystei Zelenskis pabaigė taip: „Beje, Ministre Pirmininke Riši, jau seniai nesimatėme Kijeve.“ Esu tikras, kad jei skaitote šias eilutes, jau įsivaizduojate, kad premjeras ilgai neužtruks“, – teigia komunikacijos konsultantas ir treneris.
Aptardama Ukrainos prezidento komunikacijos ypatumus, VU TSPMI doktorantė Neringa Mataitytė pastebi, kad emocijos iš Zelenskio pusės kyla kaip natūrali reakcija, tačiau paraleliai tai veikia kaip tam tikra priemonė siekiant išprovokuoti ryžtingesnį žingsnį iš Vakarų pusės. „Reikia nepamiršti, kad mes, Vakarai, jau susigyvenome su karu, kas nėra gerai. Ukrainoje žmonės vis dar išgyvena karą lygiai tokia pat forma, kokia jis prasidėjo. Neskubėčiau daryti išvados, kad tai yra tam tikra strategija. Tokia Zelenskio komunikacija duoda rezultatų, bet, manau, jis natūraliai išgyvena tas emocijas, kurios Ukrainoje tvyro šiuo metu“, – pripažįsta N. Mataitytė.
Trys ryškiausios Zelenskio komunikacinės žinutės
Viena iš pagrindinių žinučių, kurias siunčia Zelenskis šiuo metu, yra ta, kad Ukraina taps NATO nare. „Tai pirmoji ir svarbiausia, viena pagrindinių Ukrainos prezidento minčių, žinoma, neskaitant prašymų įvairiais būdais remti Ukrainą. Zelenskis laikosi minties, kad Ukraina bus NATO narė. Jis netgi kelia klausimą, kada ir kaip tai įvyks. Galima manyti, kad pirmoji žinia bus faktas, o dabar reikia tik suprojektuoti kelią“, – pabrėžia komunikacijos konsultantas ir treneris.
Antroji žinutė, pasak J. Reyeso, yra apie Rusijos keliamą teroristinę grėsmę pasauliui. „Šis pasakymas Zelenskio kalbose pastebimas vis dažniau. Terorizmas ir pasaulinė grėsmė – tai vienas iš įtikinėjimo meno būdų. Tai, ką Zelenskis pateikia savo pranešimuose, yra susiję su tuo, kad ši grėsmė nukreipta ne tik į Ukrainą.“
„Trečioji žinutė, mano požiūriu, labai svarbi, yra žodis „silpnumas“, susijęs su NATO. Viena vertus, Zelenskis nori, kad žodis „silpnumas“ suskambėtų NATO. Ar NATO narės nori save vaizduoti kaip silpnas? Tikrai ne. Todėl Zelenskis labai gerai paaiškina, kad Rusija, Putinas, nori pasinaudoti šiuo tariamu silpnumu. Trumpai tariant, kalbėdamas ir pabrėždamas žodį „silpnumas“ jis siekia sužadinti didžiausią jėgą“, – pastebi J. Reyesas.
Pasirinkimas (ne)dalyvauti NATO viršūnių susitikime
NATO viršūnių susitikimas, VU TSPMI dėstytojo dr. Nerijaus Maliukevičiaus teigimu, įvyksta kaip savotiškas visų ilgų derybų ir diskusijų karūnavimas. „Šio susitikimo metu priimami sprendimai, kurie jau buvo aptarti anksčiau. Galbūt ir įmanoma ką nors išsikovoti per paskutines dienas ar valandas, visgi pagrindiniai sprendimai suderinami iki tos dienos. Atitinkamai, Zelenskio dalyvavimas susijęs su tam tikra simbolika“, – teigia dr. N. Maliukevičius.
„Zelenskio atvykimas į NATO viršūnių susitikimą simbolizuotų tam tikrą Ukrainos deklaravimą kaip šios bendruomenės dalį. Tai iš esmės parodytų, kad pogrindyje tvyro savotiškas šeimos jausmas, tačiau apie jį komunikuojama labai atsargiai, – pastebi N. Mataitytė. – O neatvykimas rodytų tam tikrą principą nedemonstruoti tos simbolikos. Taigi pasirinkimas neatvykti taip pat siųstų tam tikrą simbolinę žinutę – jei mane kviečiate į susitikimą, tuomet duokite aiškų ženklą dėl ateities NATO ir tai, ko nusipelnė ukrainiečiai.“
O J. Reyesas Zelenskio neatvykimą į viršūnių susitikimą vertina gana skeptiškai. „Mano nuomone, būtų didžiulė klaida nedalyvauti NATO aukščiausiojo lygio susitikime Vilniuje. Viena iš jo, kaip lyderio, vertybių yra tvirtybė, žvaigždė „mūšio lauke“ ir nuolatinė komunikacija. Zelenskio nedalyvavimas NATO viršūnių susitikime gali būti interpretuojamas kaip „mes pasiduodame“. Kitaip tariant, Ukrainos įstojimas į NATO yra dar labai toli“, – svarsto J. Reyesas.
NATO šalių narių emocionalumo skirtumai karo kontekste
Tarp emocinės saugumo bendruomenės, pasak N. Mataitytės, galima aptikti ir ryškesnių skirtumų.
„Galima pastebėti, kad tos NATO šalys narės, kurios susitapatina su Ukraina, yra emocionalesnės. O šalys, geografiškai esančios toliau arba pasitelkiančios daugiau pragmatinį, strateginį vaidmenį, vengia kalbėti konkrečiai ir, atitinkamai, iš jų pusės pastebima mažiau emocijų. Nors pastarosios šalys parodo atjautą, visgi konkrečių pažadų Ukrainai pristinga. Taigi šiuo atveju saugumo bendruomenės požiūriai išsiskiria emocionalumu – Rytų blokas susitapatina su Ukraina ir jaučiasi kur kas jautresnis bei emocionalesnis (čia vyrauja tokios emocijos kaip baimė, pyktis, jos mobilizuoja šias šalis). O likusios šalys linkusios laikytis labiau pragmatinės pozicijos“, – pabrėžia N. Mataitytė.
Nors kuris laikas V. Zelenskio komunikacijoje buvo galima įžvelgti vilties emocijos užuomazgų (ypač dėl to, kad šis susitikimas vyksta Lietuvoje), vis dėlto šiuo metu politinio lyderio kalbose pagrindinį vaidmenį užima nusivylimas. „Paskutinis Zelenskio pareiškimas, kuriame referuojama į tai, kad nėra tikslo atvykti, rodo, jog viltis gęsta. Manau, dabar didesnį vaidmenį užima nusivylimas, nes NATO neturi bendro požiūrio šiuo klausimu. Kita vertus, nusivylimas gali būti traktuojamas kaip priemonė, kuri rodo, kad to, ką Vakarai daro, nepakanka, ir reikia aiškesnių pažadų bei įsipareigojimų“, – pripažįsta VU TSPMI doktorantė.