Delfi primena, nuo ko prasidėjo Lietuvos narystė NATO, kas buvo atsakingas už reikalavimų įvykdymą bei prisijungimą prie Aljanso ir kas pasikeitė per tą laiką.
Bendradarbiavimą pradėjo Vytautas Landsbergis
1994 m. sausio 4 d. tuometinis Lietuvos Prezidentas Algirdas Brazauskas nusiuntė NATO generaliniam sekretoriui Manfredui Wörneriui laišką, kuriame išreiškė Lietuvos pageidavimą tapti NATO nare. Laiške išdėstyta pozicija, pagrįsta visų parlamentinių partijų atstovų pasirašytu susitarimu dėl Lietuvos siekio tapti NATO nare.
1996 m. gruodžio mėnesį priimtas Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, kuriame integracija į Europos ir transatlantines struktūras pavadinta prioritetiniu Lietuvos užsienio politikos tikslu ir nacionalinio saugumo užtikrinimo priemone. Po trejų metų per Vašingtone vykusį NATO vadovų susitikimą buvo pripažintos Lietuvos pastangos ir pažanga siekiant narystės Aljanse ir patvirtintas šalims kandidatėms numatytas Narystės veiksmų planas, skirtas padėti NATO kandidatėms pasirengti narystei.
Po metų, liepą, Madride vykusiame NATO šalių vadovų susitikime pabrėžta, kad Baltijos šalys padarė pažangą, siekdamos saugumo ir stabilumo užtikrinimo Baltijos regione. Rugpjūtį Vyriausybės nutarimu įsteigta Lietuvos misija prie NATO. O 1999 m. balandį Aljanso šalių vadovų susitikime Vašingtone buvo pripažintos Lietuvos pastangos ir pažanga, siekiant narystės šioje organizacijoje. Susitikime patvirtintas Narystės veiksmų planas, padėsiantis Lietuvai pasirengti įstoti į NATO.
Sutartį pasirašė Rolandas Paksas
2001 m. gegužę Vilniuje įvyko NATO Parlamentinės Asamblėjos pavasario sesija. Kitų metų lapkričio 22 d. Prahos valstybių ir vyriausybių vadovų susitikime Lietuva buvo pakviesta pradėti prisijungimo prie NATO procesą. Daugiausia įvykių Lietuvai bendradarbiaujant su NATO vyko 2004-aisiais. Kovo 1-ąją tuometinis NATO generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis pranešė Lietuvai, kad prisijungimo prie Aljanso protokolams pritarė visos devyniolika tuometinių NATO šalių narių, ir pakvietė Lietuvą pradėti Šiaurės Atlanto sutarties ratifikaciją.
Pirmasis Lietuvos, kaip visateisės Aljanso narės, dalyvavimas NATO viršūnių susitikime įvyko 2004-aisiais Stambule, buvo sprendžiami Aljanso veiksmai Afganistane, pagalba apmokant Irako pajėgas ir kiti svarbūs klausimai.
2016-aisiais NATO viršūnių susitikime Varšuvoje priimtas sprendimas nuo 2017 m. trijose Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuoti po NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinę grupę reaguojant į Rusijos agresiją prieš Ukrainą – Krymo aneksiją ir Donbaso karo rėmimą.
NATO pajėgų stiprinimas Lietuvoje
Viena iš pagrindinių NATO problemų pastaraisiais metais – agresyvėjanti Rusija bei jos elgesys kaimynių atžvilgiu. Sparčiai kintanti geopolitinė situacija paskatino Aljansą imtis dar griežtesnių atgrasymo priemonių. Po 2014 metų Rusijos agresijos buvo sustiprintos NATO greitojo reagavimo pajėgos, sukurtos ypač greito reagavimo pajėgos – VJTF (angl. Very High Readiness Joint Task Force). Atgrasymui rytinėje Aljanso dalyje pagerinti buvo suintensyvintos pratybos, dvejais papildomais kontingentais sustiprinta NATO oro policija Baltijos šalyse, įsteigtos nedidelės keliasdešimties karių vadavietės – NATO pajėgų integravimo vienetai (NFIU) rytinio flango valstybėse.
Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje įsteigti keturi priešakinių pajėgų batalionai. Jie yra pasiruošę kartu su nacionalinėmis pajėgomis iš karto reaguoti į kylančias grėsmes. Nors NATO rytinio flango sustiprinimas neatsveria Rusijos sukurto pajėgų disbalanso, NATO sustiprintas buvimas rytinio flango valstybėse rodo pasirengimą nenumatytoms situacijoms.
Krašto apsaugos ministerija skelbia, kad Lietuvos sausumos, jūrų, oro ir specialiųjų pajėgų vienetai nuolatos skiriami budėti ir pagal poreikį dalyvauti NATO greitojo reagavimo pajėgose bei VJTF, tuo iš esmės prisidedant prie kolektyvinės gynybos, krizių valdymo ar tarptautinių operacijų vykdymo.
Lietuva investuoja ir vysto savo karinius pajėgumus, tuo stiprindama nacionalinius gebėjimus reaguoti į grėsmes. Vystomi oro gynybos pajėgumai, kad mūsų šalis galėtų efektyviau gintis, o taip pat integruoti ir apsaugoti atvykstančius sąjungininkų pastiprinimus. Geresni ir pagal NATO standartus išvystyti Lietuvos pajėgumai gali būti panaudoti Aljanso kolektyvinėms reikmėms, jei to prireiktų.