Europos išlaidos gynybai pradėjo keistis 2014 m.
Kaip pastebi Estijos Tarptautinio Gynybos ir saugumo centro (ICDS) Gynybos politikos ir strategijos programos vadovas Tony‘is Lawrence‘as, 2014 m. tapo tam tikru atskaitos tašku, nes NATO šalys narės išsikėlė ambicingą tikslą – skirti bent 2 proc. nuo BVP gynybai. Tačiau šį įsipareigojimą įvykdė vos 7 šalys narės. „Europos išlaidos gynybai pradėjo keistis maždaug 2014 m., Rusijai neteisėtai aneksavus Krymą ir įsiveržus į Rytų Ukrainą. NATO skaičiavimais, nuo to laiko Europos sąjungininkės ir Kanada papildomai išleido 350 mlrd. dolerių. Tai yra didelė suma, tačiau galėtų būti ir didesnė, jei visos sąjungininkės būtų įvykdžiusios 2014 m. įsipareigojimą investicijoms į gynybą skirti 2 proc. nuo BVP“, – sako T. Lawrence‘as.
„Tiesa, kad 2 proc. nuo BVP yra gana prastas gynybos indėlio rodiklis. Tai viena iš priežasčių, kodėl 2014 m. investicijų į gynybą įsipareigojime taip pat numatyta išlaidų naujai svarbiai įrangai gairė – ne mažiau kaip 20 proc. gynybos biudžeto. Taip siekiama užtikrinti, kad sąjungininkės savo gynybai skirtus pinigus išleistų tam, kas didina karinį pajėgumą. Dauguma sąjungininkių (visos, išskyrus keturias) laikosi šios gairės, o kai kurios ją gerokai viršija“, – pastebi T. Lawrence‘as.
Pasak „Chatham House“ bendradarbio, buvusio Jungtinės Karalystės gynybos ministerijos Saugumo politikos generalinio direktoriaus Peter‘io Watkins‘o, dauguma NATO šalių pripažįsta, kad gynybai turės skirti daugiau lėšų, tačiau paraleliai joms iškyla tam tikros kliūtys. „Šalys narės susiduria su finansiniais sunkumais, kuriuos dar labiau padidino Rusijos karas Ukrainoje – išaugusi infliacija, palūkanų normos ir kt. Svarbu, kad šie sunkumai būtų absorbuoti, o parama Ukrainai išliktų tvirta“, – tvirtina P. Watkins‘as.
NATO turi teikti prioritetą kolektyvinei gynybai
Rusijos karas prieš Ukrainą, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojo Justino Juozaičio teigimu, aiškiai parodė, kad NATO turi teikti prioritetą kolektyvinei gynybai. „Bendrai kalbant apie gynybos išlaidas NATO valstybėse narėse, mes matome krašto apsaugos finansavimo padidėjimą dvejuose trečdaliuose NATO narių. Vis dėlto, reikšmingiausiai gynybos išlaidas didina arčiau Rusijos esančios šalys, ypač Lenkija ir Baltijos valstybės. Nors Vokietijoje gynybos biudžetas liko praktiškai nepakitęs, stambiems karinės technikos įsigijimas paskyrė specialų 100 mlrd. eurų fondą, – pastebi J. Juozaitis, – Nematome reikšmingesnio gynybos finansavimo didinimo Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje, kai JAV gynybai išleidžia daugiau nei dvigubai daugiau, nei kitos Europos NATO narės kartu sudėjus. Tai yra ilgalaikė problema: nors po Šaltojo karo pabaigos NATO padvigubino savo narių skaičių Europoje, atotrūkis tarp JAV ir bendrų Europos sąjungininkų gynybos išlaidų nesumažėjo, o kaip tik padidėjo“.
Net jei NATO sąjungininkų 2 proc. nuo BVP gynybai įsipareigojimo formuluotė gali pasirodyti sąmoningai miglota, šio įsipareigojimo prasmė yra aiški. „2 proc. nuo BVP gynybai riba yra reali ta prasme, kad visos sąjungininkės apie tai pagalvojo ir tam pasirašė. Problema ta, kad, susidūrusios su kitais vidaus reikalavimais dėl valstybės išlaidų ar jų mažinimo, jos nerado politinės valios iš tikrųjų įgyvendinti savo pažadus, – įsitikinęs T. Lawrence‘as, – Kita vertus, dauguma sąjungininkių turi ilgalaikių planų, kaip iki dešimtmečio pabaigos pasiekti 2 proc. ribą. Tačiau šie planai visuomet priklausys nuo politinių pokyčių šalies viduje“.
Lūkesčiai artėjančiam NATO lyderių susitikimui
„NATO viršūnių susitikime siekiama kelių tikslų, įskaitant paramą Ukrainai, tolesnį atgrasymo ir gynybos stiprinimą bei Gynybos finansavimo įsipareigojimo (angl. Defence Investment Pledge) atnaujinimą. Nuo to, ar aukščiausiojo lygio susitikimą galėsime pavadinti „istoriniu“, priklausys, koks bus visas komplektas“, – įsitikinęs P. Watkins‘as.
Kaip pastebi J. Juozaitis, turime suprasti, kad dauguma NATO valstybių atstovų iš esmės yra nepatogioje padėtyje. „Jos lyg šiol nesugebėjo priartėti prie Velso viršūnių susitikime suderėto 2 proc. standarto, kai Vilniuje tikimasi sutarti dėl dar didesnės finansavimo kartelės. Pirmasis lūkestis būtų, kad 2 proc. standartas taptų ne lubomis, kurias pakanka pasiekti ir daugiau neinvestuoti į gynybą, o grindimis, nuo kurių finansavimas turėtų didėti ir toliau, – akcentuoja Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas, – Taip pat svarbu, kad papildomos lėšos vestų prie realių karinių pajėgumų suformavimo. Kuo didesnė gynybos finansavimo ambicija bus sutarta, tuo bus geriau Lietuvos nacionaliniam saugumui“.
Išlaidų gynybai skirtumai tarp NATO šalių
T. Lawrence‘as atkreipia dėmesį ir geografinius gynybos išlaidų didinimo skirtumus tarp NATO šalių narių. „Tiesa ir tai, kad NATO sąjungininkės rytuose (tos, kurios prisijungė prie Aljanso po 1999 m.) savo išlaidas didino sparčiau, nei narės steigėjos. Šios šalys daug labiau jaučia Rusijos grėsmę”, – įsitikinęs ICDS Gynybos politikos ir strategijos programos vadovas.
Šiuo atveju T. Lawrence‘ui antrina J. Juozaitis. „Dabartiniai duomenys pakankamai aiškiai rodo, kad į savo gynybą daugiausiai investavo tos šalys, kurios geografiškai yra arčiausiai Rusijos. Taigi, nors visos NATO šalys sutaria, kad Rusija yra grėsmė, jos aktualumas bendroje nacionalinių saugumo iššūkių hierarchijoje išlieka skirtingas. Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad išlaidos gynybai visada konkuruoja su kitomis biudžeto eilutėmis, kurios yra reikalingos vidaus politikos problemoms spręsti. Paskutiniai dešimt metų Europai buvo pakankamai sunkūs: teko valdyti migracijos bangas, o ekonomika susidūrė su iššūkiais dėl pandemijos ir energetikos krizės. Pavyzdžiui, Vokietija energetikos krizei valdyti skyrė 200 mlrd. Eurų, o COVID-19 pasekmėms šalinti – 600 mlrd. eurų“, – pabrėžia J. Juozaitis.
Lietuva toliau plėtos karinę infrastruktūrą
Kaip teigia J. Juozaitis, po nelegalios Krymo aneksijos Lietuvai pradėjus sparčiai didinti gynybos biudžetą, reikėjo perginkluoti, padidinti ir sustiprinti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas. „Buvo pradėti vykdyti stambūs ginkluotės ir karinės technikos įsigijimai, pavyzdžiui, pirkome savaeiges haubicas „PzH 2000“, pėstininkų kovos mašinos „Vilkas“, vidutinio nuotolio oro gynybos sistemas „NASAMS“ ir kitą karinę techniką. Atnaujinome privalomąją karinę tarnybą, o į Lietuvą ilgainiui atvyko ir sąjungininkų kariniai daliniai. Tad investuoti teko ir į karinės infrastruktūros plėtrą (karinius miestelius, poligonus, karinės technikos remonto bazes, amunicijos sandėlius ir pan.)“, – komentuoja J. Juozaitis.
Žvelgiant į ateitį, Lietuvos gynybos finansavimas ir toliau bus sutelktas ties ginkluotės įsigijimais ir karinės infrastruktūros vystymu, sako J. Juozaitis: „Lietuvos sausumos pajėgos augs iki divizijos lygmens, todėl planuojama pirkti tankus, stiprinti oro gynybą, ugnies paramą, karo inžineriją ir logistiką. Kalbant apie būsimas išlaidas, taip pat reikia turėti omenyje Vokietijos planus dislokuoti brigadą Lietuvoje. Principinė Vokietijos sąlyga yra tinkamos priimančiosios šalies paramos užtikrinimas, todėl Lietuva toliau plėtos karinę infrastruktūrą“.