Viena vertus, pasižiūrėjus į viešąją erdvę JAV, Europoje ir atskirai Lietuvoje, gali susidaryti įspūdis, kad NATO susitikimas Vašingtone nebuvo sėkmingas.
JAV paskendusios priešrinkiminėse kovose ir amerikiečius labiausiai domino prezidento sveikata, savijauta ir gebėjimai pastovint ant kojų bei orientuojantis erdvėje išlaikyti orumą ir bent dalį tos lyderystės, kurios tikimasi iš Amerikos. Joe Bidenas nuvylė – painiojo Ukrainos ir Rusijos lyderius, kitus įkvėpė savo kalba.
Europiečius taip pat neramino JAV lyderystės vaidmuo, J. Bideno sveikata, o dėl jos – ir šešėlyje tūnančio galimai ir būsimojo JAV prezidento Donaldo Trumpo kadencija.
Lietuva gi į NATO susitikimą atvyko su savais tikslais. Nors viešojoje erdvėje galėjo susidaryti, kad Vilniui svarbiausia yra advokatauti Ukrainai, kelti šios šalies narystės klausimą, o jam nekilus – tik reikšti nusivylimą, iš tikrųjų lietuviai atvyko su visai kitais lūkesčiais: logiškais, pragmatiškais, įgyvendinamais. Tad ką pavyko pasiekti ir kokia buvo to kaina?
Ką iš tikrųjų pavyko pasiekti?
Apie tai tinklalaidėje „Su kuo kariausim?“ kalbėjęs prezidento vyr. patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Kęstutis Budrys pripažino, kad Lietuvoje esą įprasta rezultatus pagal tai, ar reikėjo pakovoti, o jei reikėjo, tai rezultatas esą geresnis, nors patys susitikimai tėra metų daro kulminacija, kur susitarimų tvirtinimas dažniausiai tebūna formalumas, nes viskas sutarta iš anksto. Didžiausi ginčai ir kova kyla nebent dėl susitikimo deklaracijos, vadinamojo komunikato teksto.
Pasak K. Budrio, nors Lietuvai buvo svarbūs ne tiek paragrafai ir nušlifuoti žodžiai komunikate, o pačios kryptys ir per metus padarytų bei dar laukiančių darbų sąrašas, svarbiausios kryptys, jas žymintys deklaracijos sakiniai, kuriais rodomas visų 32 narių pritarimas, irgi yra svarbūs.
„Atgrasymas ir gynyba – tai tas didysis blokas, kuris svarbiausias. Kiek NATO adaptuojasi prie grėsmių ir saugumo situacijos regione, kiek adekvačiai planuoja pajėgas ir mato save prieš pagrindinį priešininką, kuris įvardytas aiškiai – Rusija. Pagal tai ir reikia matuoti.
O ir kiti svarbūs dalykai – Ukrainos klausimas ir naujos Rusijos veikimo prieš mus formos. Tai visur turime rezultatą“, – bendrą vertinimą pateikė patarėjas.
Jo teigimu, pažanga yra išmatuojama ir todėl akivaizdi – jei pernai Vilniaus susitikime patvirtinus naujus NATO regioninius gynybos planus kalbėta tik apie pajėgų priskyrimo būtinybę, tai dabar, kai planai iš strateginio lygmens, t.y. šalių lyderių, sprendimų priėmėjų „nuleisti“ iki taktinio lygmens, t.y. per korpusus, divizijas, iki brigadų ir batalionų, jau dabar dėliojama vadovavimo struktūra ir galima fiksuoti tiek progresą, tiek tai, ko dar trūksta.
„Atkreiptas dėmesys ir į NATO priešakines pajėgas, čia, Baltijos šalyse jų galėtų būti daugiau, ne tiek Lietuvoje, bet ir plačiau žiūrint visame regione. Baltijos jūros regionas įgyja strateginę reikšmę ir čia yra svarbūs pasiekimai“, – susitikimo pliusus vardijo pareigūnas.
Netgi dėl Ukrainos pasiektas rimtas paramos paketas, nes kai daugelis vertintojų susikoncentravo į vieną kitą žodį ar nieko neįpareigojančius pažadus dėl narystės Aljanse, būtent NATO speciali misijai Ukrainoje taps tuo rimtu įsipareigojimu koordinuojant paramą.
Įspėjimas dėl 5-ojo straipsnio situacijos
Vis dėlto bene svarbiausias pasiekimas yra tas, kurio ir troško Lietuva. Tiesa, gal lietuviai norėjo ir stipresnių žodžių deklaracijoje, t.y. įvairius sabotažo, diversijų, teroro išpuolių ir provokacijų veiksmus, kurie priskiriami Rusijai, įvardyti „nekonvenciniais“, o komunikate liko tik „hibridiniai“ veiksmai, anot K. Budrio pirmiausiai svarbu tai, kad pripažinta Rusijos atsakomybė.
Tai, savo ruožtu, įpareigojo NATO parengti aiškią sulaikymo politiką – ne tik karine prasme, bet ir tose pilkosiose, neaiškiose zonose, kur tarsi iki galo neaišku, kaip vienas ar kitas veiksmas sulaukia atsako.
Pavyzdžiui, nepavykęs ir JAV žvalgybos atskleistas pasikėsinimas į Vokietijos gynybos pramonės „Rheinmetall“ vadovą sukėlė tikrą audrą bei svarstymus, o ką daryti tokiu atveju, jei Kremliaus agentų planas būtų pavykęs? Arba jei Kremliaus diversantai padegtų „Rheinmetall“ amunicijos gamykla ir per gaisrą dar žūtų ir žmonės, kas tuomet?
„Vėlgi paties termino funkcija yra instrumentas mums užfiksuoti, kad šios operacijos nėra fakultatyvinė veikla, kuria gali užsiimti kitos organizacijos. Mūsų noras buvo šitą veiklą išskirti kaip atskirą, įdėti į karinio atsako, indikatorių sistemą, nes ten NATO gali daug ką padaryti – kaip reaguojama į tokias grėsmes.
Ir būtent tai ir pavyko pasiekti per išskyrimą į atskirą paragrafą, kad tokie veiksmai gali sukelti Vašingtono sutarties 5-ojo straipsnio situaciją“, – ypač reikšmingą susitikimo momentą išskyrė K. Budrys. Tai gali būti laikoma paskutiniuoju įspėjimu Maskvai, nes toliau jau bus atsako priemonės – ne simetrinės, o asimetrinės per ten, kur Kremliui skaudėtų labiausiai.
Kitaip sakant NATO pasiuntė aiškią žinią Kremliui: tai, ką jūs darote, mes laikome karine veikla ir tai gali peržengti agresijos laiptelį. Ir mes atsakysime karine forma.
Tiesa, K. Budrys pripažino, kad tokie žodžiai deklaracijoje pirmiausiai yra politinis valstybių lyderių sutartas įvertinimas, o dabar būtina imtis priemonių, kaip NATO šalys atsakys į tokias atakas iš Rusijos pusės.
„Ne NATO lyderiai tai daro, tai yra namų darbai“, – pažymėjo prezidento patarėjas, kuris anksčiau dirbo žvalgybos institucijoje, todėl ir siūlymas stiprinti kontržvalgybinius pajėgumus, kad Rusijos agentūrinė veikla būtų užkardyta, o pati Rusija būtų nubausta dar ir asimetriškai, regis, atrodo natūralus. Bet ką tai reiškia iš tikrųjų, dar teks įsitikinti, nes kol kas Aljanso šalims su namų darbais nesiseka. Bet tarp tokių šalių, nepaisant išaugusio finansavimo Krašto apsaugai galima būtų priskirti netgi ir Lietuvą.
Kodėl nebeverta kalbėti apie 2 procentus gynybai
Būtent Lietuvos ir kai kurių kitų šalių iniciatyva Aljanso viršūnių susitikime kalbas apie 2 proc. gynybai bandyta pakreipti toliau link turinio – esą jau reikia kalbėti ne apie procentus, kurie turi būti jau ir didesni, bet ir apie tai, kas po jais pakišta. T.y. kai kurių NATO šalių gudravimai įvairius įsipareigojimus, inciatyvas ar veiklas prirašyti prieš išlaidų gynybai yra ne tik nesąžiningi, bet ir iškreipia NATO užsibrėžtų tikslų prasmę. O pastaroji yra apibūdinama vienu žodžiu: parengtis.
Norint, kad Aljanso šalys gebėtų vykdyti planuose numatytus sumanymus, panaudoti priskirtas pajėgas, jas pirmiausiai reikia turėti, aprūpinti, ten, kur trūksta priemonių – ten jų įsigyti. Planas aiškus – jei šalis turi NATO operacijoms, pagal gynybos planus turinčius veikti pajėgumus, tai turi būti detaliai aprašyta ir įrodyta, kad tie pajėgumai bus pajėgūs numatytą laiką su turimais ištekliais kovoti.
Anot K. Budrio, ir Lietuvoje daug kalbame apie diviziją, kurios dar realiai neturime, bet greitai jau ketiname šį dalinį priskirti pajėgoms ir demonstruosime gebėjimą atlikti funkcijas. Bet pajėgumai turi būti tikri, o ne pusiau popieriniai, teoriniai ar tik jų griaučiai, kaip, pavyzdžiui Aukštaitijos brigada, priskirta Lietuvos divizijai – ji lyg ir yra, bet jos bei jai priskirtų pajėgumų iš esmės nėra.
Sunkius pokalbius Aljanso viduje šiais klausimais lakoniškai pripažinęs K. Budrys įspėjo, kad šiemet iki kito NATO viršūnių susitikimo Lietuva ir kitos Aljanso šalys gali pajusti realų vyriausiojo NATO pajėgų Europoje vado (SACEUR) spaudimą įrodyti, ko yra verti prisiimti įsipareigojimai.
„Įvertinkime save patys, o ne žiūrėkime, ką vokiečiai daro, į savo biudžetą pasižiūrėkime. Per lėtai mes judame vienareikšmiškai planams užpildyti“, – savikritiškai Lietuvą įvertino prezidento patarėjas, kuris pripažino – planus parašyti lengviau, nei pildyti vienetus, bet tai neišvengiamai teks daryti.
Tai, beje, pasakytina ir apie Lietuvoje kone panacėja gynybos srityje tapusią oro gynybos temą. Lengva pasakyti, kad mums jos reikia – prašome ir iš sąjungininkų, džiaugiamės kiekvienu ilgojo nuotolio „Patriot“ dislokavimu, tarsi galingu nepramušamu skėčiu, bet realybė ta, kad džiūgauti nėra ypač ko.
Pirma Lietuva siekia oro gynybos modelio rutinos, panašiai, kaip veikia NATO oro policijos misija – čia jau 20 metų yra dislokuoti naikintuvai ir niekas nebesistebi jų rotacija, kai skirtingos šalys keičiasi misijose kas kelis mėnesius. Panašiai turėtų būti ir su oro gynybos sistemomis sausumoje, kurios turėtų gebėti atlaikyti pirmąjį smūgį. Tai rutinos kol kas nėra.
Antra priežastis, kodėl neverta džiūgauti yra grynai techninė – oro gynybos sistemų tiesiog trūksta, o kai prioritetai dar teikiami ir Ukrainai, nes jos poreikiai yra čia, dabar ir labai realūs, tai persiplėšti net ir aktyviausi paramos dalintojai tiesiog negali. Ir kai tokios šalys, kaip Vokietija dar sulaukia kritikos, esą gaili oro gynybos sistemų ukrainiečiams, tai, anot K. Budrio, gal netgi vertėtų išslaptinti informaciją, kas kiek ko suteikė, kad baigtųsi nepagrįstos tauškalių spekuliacijos.
Paraštėse – svarbus susitarimas dėl pajėgų
Kita vertus, K. Budrys atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje nepelnytai nedaug dėmesio susilaukė kitas svarbus, NATO paraštėse likęs JAV ir Vokietijos susitarimas dėl ilgojo nuotolio sistemas, kurios būtų priskirtos daugiasričių pajėgų grupei.
Apie daugiasrites operacijas (angl. Multi Domain Operations), kurios vyksta ne tik sausumoje, jūrose ar ore, bet ir informacinėje, kibernetinėje erdvėje, netgi kosmose dar prieš trejus metus rašė „Delfi“.
Vienu metu vykstantys kariniai veiksmai turi būti koordinuojami, kontroliuojami procesai, o tai užtikrinančios ryšių technologijos leidžia žaibiškai keistis informacija tarp skirtingų pajėgų rūšių.
Tokia idėja pradėjo įgauti kūną: iš pradžių kalbėta apie specialius pilotinius dalinius – konkrečias užduotis atlikti sukurtus nedidelius, bataliono dydžio vienetus iki 500 kariškių, kurie būtų greitai ir nesudėtingai perdislokuojami į norimą tašką pasaulyje. Dabar daliniams jau priskiriami ir pajėgumai, konkrečiai iš sausumos paleidžiamos raketos „Tomahawk“, PrSM bei hipergarsinės sistemos (LRHW).
Tokias pajėgas – Multi-Domain Task Force, arba MDTF – nuspręsta dislokuoti svarbiausiuose JAV saugumui regionuose – Ramiojo vandenyno regione, kur siekiama atsverti Kiniją, o taip pat Europoje, kur toks MDTF vienetas taptų atsvara Rusijai.
„MDTF yra operacinis pajėgumas turintis strategines pasekmes. Svarbu tai, kad šis pajėgumas nėra izoliuotas savaime, nes NATO požiūris yra įvairių sistemų integracija, tad ilgojo nuotolio sistemos matomos viename paveiksle kartu su kitais – jūriniais, oro gynybos ir kitais pajėgumais“, – pabrėžė K. Budrys. Taigi, jei matomos grėsmės – ar tai būtų bombonešiai, ar raketų paleidimas iš sausumos – tiek iš Kaliningrado, tiek iš Rusijos gilumos, į tai galima reaguoti būtent MDTF pajėgomis.
Beje, pastarosiosios yra mobilios, tad teoriškai galėtų būti permestos ir į Lietuvą, kas, anot K. Budrio, gal ir neturėtų daug karinės logikos, bet taikos metu taptų labai stipria žinute Maskvai. Bet svarbiausia, kad Kremliui šios MDTF pajėgos gali tapti tiek asimetrinio atsako priemone, tiek realiu galvos skausmu nukenksminant rusų A2/AD (prieigos ir regiono blokavimo priemonių (angl. anti access/area denial, A2/AD) burbulus, t. y. Kaliningrade ir kituose regionuose.
Toks JAV ir Vokietijos susitarimas pasiektas po kelerių metų vokiečių dvejonių, jis yra unikalus, nes faktiškai grįžtama prie Šaltojo karo laikų pavojingiausio etapo, kurį anuomet NATO laimėjo. Kita vertus, dvišaliai ar daugiašaliai bendradarbiavimo formatai tarp NATO valstybių skatina ir daugiau panašių projektų.
Pavyzdžiui, K. Budrys užsiminė, kad dabar reikia svarstyti apie Lenkijos galimybes Lietuvoje dislokuoti kranto gynybos sistemas, t.y. priešlaivines sistemas, bendradarbiaujant su Švedija, kuri yra naujoji NATO narė. Tokiu būdu strategiškai svarbia jūra, vadinamuoju NATO ežeru tapusi Baltija taptų faktiškai neįžengiama teritorija rusų karo laivams.