Rusijos naftos perdirbimo gamyklos, oro gynybos sistemos, vadavietės, laivai, aviacijos bazės, o dabar strateginės reikšmės radarai – visa tai pastaruoju metu tapo ukrainiečių taikiniais, į kuriuos pasipylė dronai, o į dalį taikinių – ir iš NATO šalių gautos kruizinės ir balistinės raketos.
Didžiuliai ir gėdingi nuostoliai fronte ar toli nuo jo esančių objektų sėkmingas atakavimas jau savaime daro tiek fizinę, tiek reputacinę žalą Rusijos pajėgoms ir visam Kremliaus režimui.
Juk jie iki šiol nesunaikinta Ukrainos aviacija, dronai ir HIMARS sistemos gali pralaužti išgirtąjį rusų oro gynybos žiedą, naikinti pačias oro gynybos sistemas, talžyti ar priversti slėptis Rusijos Juodosios jūros laivyną, tai apie kokią tariamą galybę gali kalbėti Kremlius.
Bet toliau gali būti dar blogiau, nes JAV patiria vis didesnį spaudimą dėl taikomų apribojimų ukrainiečiams: ne tik pastarieji skundžiasi, kad jiems Joe Bidenas ir jo administracija neleidžia smogti tiems taikiniams, kurie yra Rusijoje. Netgi įtakingi amerikiečių politikai atvirai reikalauja pašalinti draudimus naudoti vakarietišką ginkluotę – kruizines ir balistines raketas prieš taikinius Rusijoje.
Iki šiol aiškios priežasties nenurodantys amerikiečių pareigūnai laikosi pozicijos, kad ATACMS, „Storm Shadow“, SCALP ir kitos raketos, o taip pat ir naikintuvai F-16, kuriais šiemet kovines užduotis turėtų pradėti vykdyti jais besitreniruojantys ukrainiečiai, gali būti naudojami tik prieš rusų taikinius Ukrainoje.
Daugelis ukrainiečių rėmėjų tikina, kad tokie apribojimai sudaro dirbtines kliūtis išvyti okupantus siekiančiai Ukrainai, leidžia rusams netrukdomai vykdyti savo operacijas ir yra tiesiog nelogiški – nuo karo pradžios daug raudonųjų linijų pripaišiusi ir grasinimais besisvaidžiusi Rusija nesyk buvo pažeminta, kai tos raudonosios linijos buvo pamintos.
Tad kodėl dabar turėtų būti kitaip, jei vis daugiau NATO šalių pasisako ir už šių ribojimų panaikinimą, ir už instruktorių siuntimą į Ukrainą? Ar išties Kremliui teliko vienintelis pasirinkimas – branduolinė korta, kuria dar bandoma mojuoti grasinant ir Ukrainai, ir Vakarams?
Dėl raketų – išsisukinėjimai, grasinimai ir šnipštas
Tai, kad amerikietiškos balistinės raketos ATACMS negali būti perduotos Ukrainai, dar pernai tikino JAV administracija – ne itin rišlūs, vienas kitam prieštaraujantys ir faktiškai nebūtinai teisingi argumentai bei pasiteisinimai skambėjo vienas po kito. Ukrainiečiai neslėpė norų gauti ATACMS dėl šių raketų privalumų – jos gali greitai pasiekti taikinius dideliu atstumu, smogti taikliai ir su kelių šimtų kg galvute arba klasterine amunicija pridaryti daug žalos įvairiems taikiniams.
Bet JAV kurį laiką kūrė pasiteisinimus vieną po kito, kodėl negalima perduoti ATACMS: tai nenorėta „eskaluoti situacijos“, nes tokių raketų naudojimas esą gali sukelti Trečiąjį pasaulinį karą, tai aiškinta pačių ATACMS atsargomis JAV, kurios neva buvo nepakankamos, nepaisant to, kad jų amerikiečiai turėjo kelis tūkstančius.
Rusija tradiciškai irgi įspėjo, kad šių raketų perdavimas sukels papildomą eskalacijų riziką, nors ukrainiečiai perženginėjo visas ribas, dronais atakuodami rusų objektus pačioje Rusijoje.
Visi šie grasinimai, o ir patys argumentai buvo jau nesyk girdėti, galiausiai paneigti, o Kremliaus raudonosios linijos ne kartą peržengtos. Ar tai būtų amerikietiškų, ar vokiškų tankų siuntimo klausimas, ar oro gynybos sistemų „Patriot“ perdavimas – galiausiai ukrainiečiai sulaukė šių pajėgumų ir dėl to nekilo joks Trečiasis pasaulinis karas.
Nekilo jis ir ukrainiečiams pirmą sykį panaudojus ATACMS raketas pernai spalį, o ir pastaruoju metu, kai naujos ilgesnio nuotolio ATACMS siuntos sulaukę ukrainiečiai ėmė jomis naikinti Rusijos oro gynybos sistemas, laivus, esančius Kryme ar Donecko srityje.
Šias teritorijas okupavusi Rusija jas laiko savo suverenios teritorijos dalimi, bet kaip raketos į čia esančius rusų karinius objektus smigo, taip sminga iki šiol. Iš raudonųjų linijų, regis, nieko neliko.
„Rusijos imperinė logika tokia, kad ten, kur atėjo rusų karys, ten yra Rusija. Kur Rusija nubrėš linijas, mūsų neturėtų dominti, nes mes matome, kad tos atakos per tas linijas nesukelia reakcijų Rusijoje ir Vakaruose, vadinasi tos linijos Vakarų politikų galvose – patys nubrėžė ir reguliuoja, net kai karo logika rodo, kad nėra grėsmių jų laikytis. Jei tai karas, tai karas su apribojimas yra parodija“, – sakė A. Plokšto.
Visi Rusijos grasinimai apie atsakomuosius smūgius bei eskalaciją nepasitvirtino ir Jungtinei Karalystei bei Prancūzijai nusprendus perduoti kruizines raketas „Storm Shadow“ ir SCALP, kurias naudoja ukrainiečių aviacija ir sėkmingai daužo rusų taikinius tame pačiame Kryme. Pavyzdžiui, pernai čia buvo sunaikintas Rusijos Juodosios jūros laivyno štabas, desantinis laivas, povandeninis laivas.
Rusų padėtis reikšmingai pablogėjo, nes ukrainiečiai įrodė galintys ne tik suduoti tikslius smūgius tiems objektams, kuriuos Rusija laiko savo dalimi, bet ir parodė, ko verti grasinimai dėl tariamos eskalacijos, t.y. visiškai nieko.
Kaip pasikeistų situacija fronte?
Kita vertus, svarbiu klausimu išlieka ir svarstymai, ar tai kaip nors dramatiškai pakeitė situaciją fronte? Atsakymas nėra vienareikšmiškas, nes viena vertus skaudžios Rusijos oro gynybos sistemų, laivų netektys daro tiek fizinę, tiek reputacinę žalą.
Bet pačiame fronte ukrainiečių padėtis išlieka sudėtinga dėl kitų priežasčių – amunicijos, personalo trūkumo, rusų puolamųjų veiksmų, kuriems Rusija gali skirti gerokai daugiau materialinių ir žmogiškųjų išteklių, nei ukrainiečiai.
O yra ir dar didesnė dilema: jeigu Rusija neįvykdė savo grasinimų, jei nepakėlė eskalacijos kartelės aukščiau, tai dar nereiškia, kad taip bus ir ateityje.
Tai taip pat nereiškia, kad Rusijos grasinimai neveikia, ypač kai Rusija pasitelkia branduolinę retoriką. Lietuvoje įprasta žvanginimą branduoliniais ginklais laikyti tik eiliniu grasinimu – patriukšmaus, pasisvaidys ir apsiramins, nieko nebus, nes pripratome.
„Tai mes pripratome. Mes Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse, Lenkijoje, Rumunijoje. Mes kitaip matome situaciją. O Vakaruose jie toliau bijo, todėl rusai ir toliau rengia tas pratybas. Dabar tėra viešųjų ryšių akcija, kad žiūrėkite, tuoj iššausime“, – tinklalaidėje „Su kuo kariausim?“ teigė Lietuvos karo akademijos dėstytojas, ginkluotės ekspertas Artur Plokšto.
Jis nesureikšmino Rusijos branduolinės retorikos ir nestrateginių branduolinių pratybų, kurias Kremlius rengia su savo išlaikytiniu – Aliaksandras Lukašenka ir jo režimas uoliai sutiko dalyvauti minėtose pratybose, kuriose netrūksta tradicinės pokazūchos ir nepridengtų grasinančių signalų Vakarams.
Mano galinti laimėti karą
Visus šiuos signalus Rusija sieja tiek su vakarietiškos ginkluotės naudojimu Rusijos teritorijoje, tiek su galimu NATO karinių instruktorių dislokavimu Ukrainoje, apie ką kelios šalys, tarp jų Lietuva ir Estija jau nesyk užsiminė, kaip apie realią galimybę.
Tikras klausimas, anot A. Plokšto, yra tas, kada Rusija bus pasirengusi panaudoti branduolinį ginklą, nes net ir pasiklydus erdvėje, racionalumas išlaikomas. Juo labiau dabar, kai Rusija mano laiminti karą arba turinti laiką savo pusėje laimėti.
„Matyčiau kitus pavojus – rusai grimzta į misticizmą, Aleksandras Duginas Rusijos elitui tampa svarbus. Ir kuo toliau, tuo labiau. Jie tiki, kad jie kovoja už teisybę, kad tai yra šventas karas ir atrodo, kad jiems sekasi. Matome, kad ideologiją pradeda turėti didesnę įtaką, nei ATACMS“, – teigė ekspertas.
Esą, tik jei įvyktų lūžis kare ir subyrėtų Rusijos režimas, tada grėstų realesnis pavojus dėl branduolinių ginklų panaudojimo, nes tokia sąlyga iš esmės įtvirtinta ir Rusijos karinėje doktrinoje, ir atrodo logiška bent jau iš paties režimo pusės.
Raudonosios ribos – tik mūsų galvose?
Kol kas grėsmė režimo stabilumui nekyla, o Rusijos armija, net ir patirdama milžiniškus nuostolius, toliau stumiasi iš lėto į priekį, personalo problemų kol kas nepatiria. Dar daugiau, net ir skausmingi smūgiai rusų pajėgoms, ypač, kai naudojamos ATACMS sistemos ar kruizinės raketos, ne tik įrodė Rusijos raudonųjų ribų vertę, bet ir ribotą poveikį.
Tad kas turėtų būti kitaip, jei minėtos raketos pradėtų daužyti Rusijos armiją už sienos, juo labiau, kad Kremlius savo teritorijomis laiko ir okupuotą Krymą, ir Donecko, Luhansko, Zaporižės, Chersono sritis, kurias ukrainiečiai sėkmingai atakuoja, o dalį yra ir atsikovoję?
„Ką reiškia smūgiai Rusijos teritorijai? Ten yra tokių objektų, į kuriuos pataikius Rusijai skaudės. Pavyzdžiui, Taganroge yra Berjevo aviacijos gamykla, kur rusai modernizuoja išankstinio perspėjimo lėktuvus A-50. Kelis tokius jie jau prarado, liko kokie 7. Geros atakos metu iš jų gali likti aliuminio krūva, o pagaminti naujus užtruktų kelis metus“, – teigė A. Plokšto.
Yra radarinės stotys, vieną kurių, Armavire esančią ankstyvojo perspėjimo radarų stotį „Voronež DM“, kurį skirta aptikti balistinių raketų paleidimus, ukrainiečiai jau atakavo. Bet dar svarbiau, anot pašnekovo, būtų atkirsti rusų pirmąjį ešeloną, kur Rusija koncentruoja pajėgas, techniką.
„Ten pataikius būtų tiesioginis poveikis fronte. Ir tos pajėgos yra už sienos. Kai jau atsirado HIMARS, rusai buvo priversti perdislokuoti logistinius sandėlius, o atsiradus raketoms, kurios galės jų teritoriją atakuoti, reikės sukti galvą, ką daryti“, – sakė A. Plokšto, bet prigesino viltis, kad vien tai ukrainiečiams padėtų laimėti karą, nes pati Rusija tiki negalinti sau to leisti, net jei tam tikra prasme jau pralaimėjo.
„Ką reiškia pralaimėjimas ir pergalė? Rusijos tikslas buvo sunaikinti Ukrainos valstybę – jie šio tikslo nepasiekė ir pirmą karo dieną pralaimėjo. Bet ką reiškia pralaimėjimas? Rusijos režimo griūtis arba valstybės dezintegracija – pastaruoju netikiu, o režimas tvirtai laikosi“, – konstatavo pašnekovas.
Tad kas turėtų atsitikti, kad karo eiga pasikeisti? A. Plokšto manymu, galima vesti analogiją su Pirmuoju pasauliniu karu, kai iš pradžių į karą rusai stojo su dideliu entuziazmu, bet patyrus milžiniškų aukų po trijų metų subyrėjo ir režimas, ir valstybė. Tiesa, tam prireikė ir išorinių veiksmų, t.y. bolševikų, prie kurių perversmo prisidėjo ir Vokietija. Šiandien Rusijoje ar už jos ribų nėra tokio Lenino, kuris galėtų nuversti V. Putino režimą, o ir rusų noras tęsti karą kol kas nepajudinamas.
Kita vertus, kaip pastebėjo A. Plokšto, Rusija jau panaudojo viską, ką turi savo arsenale, išskyrus branduolinius ginklus. Tačiau jų panaudojimui nesiryžo ir nesiryžta iki šiol – 2022 metais, kai po sėkmingų ukrainiečių kontrpuolimų byrėjo rusų frontas, Kremlius buvo arčiausiai to taško, o dabar, kai Rusijos režimas mano laimintis karą, nebėra tikslo. Tad viena vertus V. Putinas turi aiškų pasirinkimą – tęsti tai, ką pradėjo, grasinti, kol sekasi. Bet jei NATO šalys peržengs dar vieną ribą, beliks du keliai – arba toliau apsimesti, kad eilinė raudonoji riba neperžengta, arba didinti statymus, t.y. eskaluoti.
A. Plokšto neatmetė galimybės, kad Rusija gali praktiškai, vien demonstraciniais tikslais, siekiant įbauginti Vakarus, panaudoti branduolinį ginklą Ukrainos teritorijoje. Tokia yra Rusijos klasikinė taktika.
„Deeskalacija per eskalaciją, rusai parodys, kad tikrai gali panaudoti ir Vakarai išsigąs. Bet yra ir aiškūs pareiškimai iš kitų šalių, kad bet kokio branduolinio ginklo, kad ir nedidelės galios, taktinio panaudojimas bus traktuojamas, kaip strateginis.
Ir Rusija laikoma nežinioje, kas bus po to. Tokio ginklo jėga yra ta, kad ji veikia prieš tuos, kurie bijo, todėl rusai ir daro tas pokazūchas. Ačiū dievui Vakarai nesako, ką padarys, jei rusai panaudos branduolinį ginklą“, – svarbų momentą priminė A. Plokšto. Būtent todėl, anot pašnekovo, NATO šalys turėtų toliau trinti savo pačių galvose nusibraižytas Rusijos raudonąsias linijas.
„Jų peržengimas yra tikras signalas Rusijai, ji jas gali pasilikti“, – šyptelėjo A. Plokšto.
