Kiek maža valstybė, Lietuva konkrečiai, gali būti girdima Vašingtone? Kas ir kaip jai atstovauja, kokie akcentai dominuoja darbotvarkėje, kuluaruose, užkulisiuose, vakarėliuose ar net paskalų rateliuose ir kokia iš to nauda?
Po visų formalių funkcijų tai yra vieni svarbiausių klausimų, kuriuos sau užduoda (arba turėtų užduoti) bet kuris JAV sostinėje darbiniais reikalais apsilankęs Lietuvos pareigūnas, valstybės tarnautojas – ar jis būtų eilinis, nors ir svarbus biurokratinis sraigtelis sistemoje, ar karjeros diplomatai, ypač tie (ar tos), kurie nori palikti pėdsaką, pasižymėti, kopti karjeros laiptais.
Bet tai taip pat galioja (arba turėtų) ir akademikams, kariškiams, ekspertams, netgi žurnalistams – kaip didelės, Lietuvai saugumo prasme bene svarbiausios šalies su dideliais, globaliniais interesais sostinėje žiūrima į Lietuvą ir kodėl.
Viena yra diplomatinės mandagybės, rankų paspaudimai oficialių vizitų metu, visai kas kita – sunkus, neretai nepamatuojamas, neįvertinamas, netgi netiesioginis darbas.
Nesvarbu, ar tai būtų asmeninis, profesinis smalsumas, tiesiog darbo dalis, ar provincialus nusižeminimas – net jei nuo eilinių amerikiečių kasdienybės ir rūpesčių atitrūkusio Vašingtono pelkės politinės faunos nuomonė yra vertinga, svarbi, nes galiausiai tai virsta ilgalaikių pasekmių turinčiais sprendimais.
Lietuvius nuleido ant žemės
Būtent tokią užduotį sau iškėlė pavasarį į Vašingtoną pusmečiui persikraustęs Tomas Janeliūnas, kuris yra Vilniaus universiteto TSPMI profesorius, RESC tyrimų programų vadovas, o dabar ir Hudsono institute stažuotę atliekantis mokslininkas. Jis domisi, kaip Lietuvai sekasi nardyti Vašingtono politinės pelkės koridoriuose, sprendžiant esminius Lietuvos saugumui klausimus. Tad ką pavyko išsiaiškinti?
„Bandžiau atlikti realybės patikrinimą, kaip mes Vašingtone esame vertinami amerikiečių. Susidarė įspūdis, kad pervertiname savo gebėjimus, įtaką, matomumą aukščiausios politikos renginiuose ir susitikimuose“, – save užsieniečių akyse itin gerai matyti mėgstančius lietuvius ant žemės kiek nuleido analitikas ir pripažino – tai yra natūralu, galvojame pirmiausiai apie save, savo interesus, kaip svarbiausius, pamirštame, kad Vašingtone, kaip ir bet kurios kitos didžiosios valstybės sostinėje dėl įtakos, dėmesio ir palankių sprendimų kovoja dešimtys skirtingo dydžio valstybių. Būtent todėl svarbu patikrinti įtaką savo matomumą kitų akimis.
„Teko kalbėtis su diplomatais – buvusiais ir esamais, ekspertais, kurie domisi mūsų regionu ir pajausti, kokį jie turi realų situacijos matymą, kiek mes esame girdimi, kaip galime įtikinti, kad amerikiečiai rūpintųsi mūsų saugumu, kad galėtume pakeisti tas pozicijas, kai jos nelabai palankios Vašingtone“. – pridūrė T. Janeliūnas.
Vienas klausimas jau pabodo
Jo manymu, vienas ryškiausių Lietuvos keliamų klausimų yra labai aiškus: Ukrainos narystės NATO perspektyvos. Lietuva, kai kurių diplomatų nuomone, daugiau nei kitos šalys, gal netgi daugiau nei pati Ukraina, pernai dėjo pastangų, kad ukrainiečių narystės Aljanse klausimas būtų atspindėtas aiškiau, konkrečiau, viltingiau, visaip kaip pozityviau NATO viršūnių susitikimo Vilniuje deklaracijoje. Ne viskas pavyko – vokiečiai ir ypač amerikiečiai supyko, sąjungininkai nėra į krūmus, o lietuviai su savo iniciatyvomis liko vienui vieni. Kompromisai kėlė dirbtine šypsenas pro sukąstus dantis.
„Taip, labai daug investavome prieš tą Vilniaus susitikimą, buvome ir esame vieni advokatų ir prieš Vašingtono susitikimą tebesame, nes mums tai rūpi, nuo to priklauso ilgalaikis regiono saugumas, Rusijos sulaikymas, kai kuriais atvejais – net ir mūsų išlikimas“, – priminė T. Janeliūnas.
Jis neslėpė, kad amerikiečiai tai gerai mato, vertina, pirmiausiai pačią valstybę, kaip patinkamą patikimą sąjungininkę, pabrėžia tai, kaip Lietuva stiprina savo gynybos galimybes, investuoja daug į gynybą, ypač lyginant su kitomis šalimis, ir vėlgi – Ukraina rūpinasi proporcine prasme gal netgi daugiau, nei kitos šalys.
„Iš kitos pusės didžiuliame informaciniame sraute mūsų balsas nėra labai ryškus ir mums reikia alkūnėmis pasistumdyti, kad pravertume kabinetų duris Vašingtone ir pasakyti, kodėl mums svarbu išlaikyti amerikiečių dėmesį. Kartais mes netgi pamirštame kokios žinutės labiausiai trokštamos Vašingtone, ką galime pasakyti naujo“, – pripažino Hudsono institute stažuotę atliekantis tyrėjas ir perėjo prie bene svarbiausios dalies.
„Pradžioje susidarė įspūdis, kad po Vilniaus susitikimo užstrigome kartodami tas pačias tezes apie būtinybę Ukrainai tapti NATO nare. Bet nelabai galėjome pasiūlyti naujų dalykų. Ir tie pasikartojimai tapo nuobodūs, netgi galbūt erzinantys, nes dabartinė Bideno administracija neis į derybas dėl Ukrainos pakvietimo NATO nare Vašingtone. Kalbama apie paramos tęsimą Ukrainai, ir Lietuva nelabai galėjo ką padaryti, mūsų interesai ir žinutės yra nuoseklūs, bet poveikis minimalus“, – teigė T. Janeliūnas.
Kuo patraukė amerikiečių dėmesį?
Kita vertus, lietuvių diplomatai, valdininkai, turint omeny jų įdirbį, praktiką, įgūdžius ir kontaktus, žinoma, puikiai suvokia, kad Lietuva Vašingtone negali būti vieno klausimo valstybė.
Ypač dabar, kai dėl kartų, senatorių kaitos, demografinių, geopolitinių aplinkybių ir jau ne vienerius metus JAV dėmesio nukrypimo į Pietryčių Aziją, pagrįstai klausiama – o kuo ta Lietuva ypatinga, kodėl ją verta išgirsti, kuo ji atliepia JAV interesus, kaip suvokia Vašingtono ir globalius iššūkius? Tad čia situacija nėra prasta.
„Išties turime naujų temų, amerikiečiams pagrindinis prioritetas yra, o ir artimiausiu metu toks išliks, tai Kinijos grėsmė. Ir kalbėdami apie tai, kiek galime prisidėti prie konkurencijos tarp autoritarinių ir demokratinių valstybių, mes turime ką pasakyti: ta istorija apie taivaniečių atstovybės įsteigimą ir konfliktą su Pekinu buvo pastebėta ir mes galime kalbėti apie Kinijos grėsmę, esame toje pačioje pusėje, orientuojamės, kodėl svarbus tas konfliktas ir mums.
Ir ši tema gali patraukti amerikiečių dėmesį, nes Vašingtone nėra nieko svarbiau už tą konkurencinę kovą. Ukraina yra jau pabodęs klausimas, gal netgi trečias po Kinijos ir Gazos.
Taigi su Taivano-Kinijos tema buvome pastebėti. Lietuva ryškiai sužibėjo, o tai labai patinka tiems, kurie nori griežtesnės pozicijos Kinijos atžvilgiu, ypač respublikonai, mūsų baimės nerodymas prieš Kiniją buvo įvertintas“, – neslėpė T. Janeliūnas.
Kita vertus, kaip pažymėjo pašnekovas, sunku pasakyti, kiek ilgai galėsime naudotis tais vaisiais ir turime nuolat parodyt supratimą.
„Ne tik jį, bet ir ką konkrečiai darome. Tai yra nuolatinis veiksmas, kad mes nesame vieno klausimo, t.y. Rusijos grėsmės valstybė, tai yra mūsų diplomatijos sėkmė, bet ją reikia išlaikyti“, – teigė T. Janeliūnas.
Visą pokalbį tinklalaidėje „Su kuo kariausime“ galite žiūrėti čia: