Kas iš tiesų teka iš mūsų čiaupų: palygino su mineraliniu vandeniu

Niekas neabejoja, kad vanduo mums yra gyvybiškai būtinas, tačiau retas žino, kuo iš tiesų užpildyta stiklinė, iš kurios geriama. Kuo skiriasi vanduo iš čiaupo nuo to, kurį perkame parduotuvėse ir koks abiejų poveikis mūsų sveikatai?

Parduotuvėse perkamo vandens geresniu nevadina

Vilniaus Miesto medicinos centro direktorė, gydytoja Jurgita Šiupšinskaitė-Leskovšek pirmiausia atkreipia dėmesį į geriamo vandens kainos ir kokybės santykį. Anot jos, ginčytis galima tik dėl skoninių vandens savybių skirtumo, mat tai – subjektyvus dalykas.

„Pavyzdžiui, man asmeniškai vandens iš buteliukų skonis dažnai yra prastesnis nei vandens iš čiaupo. Dažnai vanduo buteliukuose yra pagamintas, o tai reiškia, kad jis išgautas nenatūraliai. Tokio vandens sudėtis yra sukurta laboratorijoje ir pagal tą formulę jis gaminamas ir pilstomas. Ar tai geriau? Lietuvos sąlygomis tikrai ne“, – įsitikinusi gydytoja.

J. Šiupšinskaitė-Leskovšek pabrėžia, kad vanduo, geriamas iš plastikinio buteliuko, nėra lygiavertis vandeniui, kurį į stiklinę pilame iš čiaupo.

„Plastiko tara gali stipriai lemti vandens kokybę, ypač jei vanduo joje yra laikomas ilgą laiką, yra veikiamas skirtingų temperatūrų. Nepageidautina aukšta temperatūra, tiesioginių saulės spindulių poveikis. Patartina vengti plastiko taroje fasuoto vandens, jį vartoti tik išskirtiniais atvejais, kai arti nėra kito tinkamo vandens šaltinio“, – teigia gydytoja.

O štai požeminio vandens ypatybė yra ta, kad jame yra padidėjusi gamtinės geležies ir mangano koncentracija. Šie elementai neturi neigiamos įtakos žmogaus sveikatai, tačiau dėl šių junginių vanduo tampa estetiškai nepatrauklus. Todėl centralizuoto vandens tiekėjai naudoja labai paprastus, bet efektyvius vandens gerinimo įrenginius, kuriuose yra pašalinami geležies ir mangano junginiai.

„Vandens kietumas nėra didelė bėda mūsų kūnui, kai kuriais atvejais net atvirkščiai – pliusas, nes su vandeniu gauname reikalingų, trūkstamų mineralų. O mineralų ir druskų perteklius, kurį išgeriame – pasišalina. Tiesa, didesnis geležies kiekis vandenyje dažnai lemia prastesnį skonį“, – aiškina J. Šiupšinskaitė-Leskovšek.

Plastikiniai buteliukai daro poveikį sveikatai

Pašilaičių šeimos medicinos centro gydytoja Eglė Galgauskienė pabrėžia, kad vandenį žymiai naudingiau gerti iš čiaupo, nes jis yra nuolat tekantis, neužsistovintis.

„Tai reiškia, kad jame infekcijų sukėlėjų buvimo tikimybė labai maža. Plastikinėje taroje esantis vanduo taip pat nėra blogas, nes išpilstomas laikantis visų higieninių ir mikrobiologinių reikalavimų, tačiau jį išgerti būtina greitai, bent jau per 24 val. Vėliau atsiranda vandens užteršimo galimybė, ypač geriant tiesiai iš butelio. Be to, nustatyta, kad plastiko sudėtyje esantis polimeras bisfenolis A gali neigiamai veikti širdies kraujagyslių, endokrininės sistemų darbą, turėti įtakos žarnyno veiklai“, – aiškina gydytoja.

Ji atkreipia dėmesį į tai, kad vandens, bėgančio iš čiaupo, kokybė yra nuolat tiriama, todėl jis yra saugus ir kokybiškas.

„Geriantys vandenį iš čiaupo, organizmą aprūpina mineralinėmis medžiagomis. Paskaičiuota, kad geriantys kietą vandenį širdies kraujagyslių ligomis serga net 25 proc. mažiau“, – tikina E. Galgauskienė.

Maždaug 350 kartų pigiau

Tiesa, iš čiaupo bėgantį vandenį su perkamu parduotuvėje galima lyginti ne tik kokybės, bet ir kainos atžvilgiu. Galima paprastai palyginti, kiek 4 asmenų šeima išleidžia geriamajam vandeniui vartodama vandenį iš čiaupo, o kiek išleidžia 4 asmenų šeima, perkanti vandenį buteliuose parduotuvėje.

Tarkime, kad kiekvienas šeimos narys per parą suvartoja 1 litrą vandens. Tai reiškia, kad per savaitę 4 asmenų šeima suvartos 28 litrus vandens. Skaičiuodami, kad vidutiniškai už 1 m³ vandens jo tiekėjams tenka sumokėti 1,32 (1,28 name ir 1,36 bute) Eur, gauname, kad per savaitę namuose tiekiamą vandenį gerianti šeima sumokės apytiksliai 0,04 Eur.

Tuo metu perkantiems vandenį parduotuvėje teks sumokėti gerokai daugiau. Jeigu stalo ar mineralizuoto vandens 1 litras vidutiniškai kainuoja 0,50 Eur, gauname, kad per savaitę 4 asmenų šeima už geriamą vandenį sumokės apie 14 Eur. Taigi, sumokamos sumos skiriasi 350 kartų.

Kas iš tiesų teka iš mūsų čiaupų?

Centralizuotais tinklais yra tiekiamas požeminis vanduo iš gręžtinių šulinių. Požeminiu vandeniu laikomas toks vanduo, kuris randamas po bent vienu molio sluoksniu – tuomet paviršinis vanduo neturi galimybės patekti į giluminį gruntinį vandenį. Tokiu būdu yra apsaugotas nuo žmogaus ūkinės veiklos taršos. Tuo tarpu šachtinių šulinių vanduo, net ir perfiltruojamas grunto, būna dažnai užterštas toksiniais azoto junginiais, nitratais ir/ arba nitritais.

Į Vilniuje esančią Antavilių vandentiekio stotį suteka 80 apylinkėse esančių gręžtinių šulinių vanduo iš 3 vandenviečių. Stoties projektinis našumas – 60 tūkst. m³ vandens per parą.

Antavilių vandentiekio stotį pasiekia vanduo iš 40-60 m gylio gręžinių. Vilniečiai per parą suvartoja apie 90 000 m3 geriamojo vandens, daugiau kaip pusė šio kiekio yra iš didžiausios šalyje Antavilių vandentiekio stoties. Vis dėlto, į stotį vanduo atiteka ne iš giliausių gręžinių šalyje. Pavyzdžiui, Švenčionyse esama 180 m gylio gręžinių, o štai Klaipėdoje – apie 400 m.

Vandentiekio stočių skyriaus inžinierius Vincas Šližys aiškina, iš kur ir kaip vanduo atiteka iki vartotojų čiaupų: panardinamų siurblių pagalba, vanduo iš gręžinių pumpuojamas į Antavilių stotį.

Čia vanduo natūraliai teka pro aeracinius slenksčius, kuriuose „išsivėdina“ nuo nemalonaus sieros vandenilio kvapo ir „kvėpuoja“ aplinkos oru. Oro deguonis oksiduoja tirpią vandenyje dvivalentę geležį iki trivalentės, kuri sudaro netirpų geležies hidroksidą, visiems gerai pažįstamą kaip rūdys.

Vanduo košiamas per atvirus koštuvus, užpildytus kvarciniu smėliu, ant kurio nusėda kietos geležies ir mangano dalelės. Pašalinus geležį ir manganą, pasikeičia matoma vandens spalva ir vanduo tampa skaidriu.

„Geležis pašalinama tik dėl estetinio vaizdo. Kai iš čiaupo bėga rudas vanduo, juk nepatraukliai atrodo. Iki 2002-ųjų, kol Antavilių vandentiekio stotyje dar nebuvo vandens gerinimo įrenginių, gyventojai gerdavo vandenį, iš kurio geležis nebuvo šalinama. Ji nėra kenksminga, priešingai – tam tikras geležies kiekis yra reikalingas žmogui“, – teigia V. Šližys.

Iš vandens per mėnesį pašalina 5 tonas geležies

Geležiai nusėdus ant filtro, vanduo pro jį nebeprateka, todėl filtrą tenka išplauti. Filtro plovimo metu, geležis nuplaunama į paplovų rezervuarą – per mėnesį iš čia išvežamos 5 tonos geležies.

„Filtro plovimui panaudotas vanduo grąžinamas atgal į filtrus. Taip dirbame be vandens nuostolių, o geležis filtro presu presuojama ir išvežama antriniam panaudojimui į „Palemono keramikos gamyklą“, – aiškina V. Šližys.

Pratekėjęs per aeracinius slenksčius ir atvirus koštuvus, vanduo patenka į pirminius vandens rezervuarus, o iš ten dviem siurbliais yra perpumpuojamas į švaraus vandens rezervuarus. Kiekvienas iš jų talpina po 10 tūkst. m³ vandens, o viso švaraus vandens rezervuarų stotyje yra 3 – taigi, joje vienu metu gali būti talpinama 30 tūkst. m³ švaraus vandens.

Vis dėlto, rezervuaruose vanduo neužsistovi – per parą išpumpuojami 45 tūkst. m³ vandens. Iš rezervuarų į miestą vanduo atiteka metro skersmens vamzdynais. Į aukštesnes vietoves vanduo dar pakeliamas trečio, ketvirto, penkto kėlimo siurbliais.

Įdomu tai, kad po ilgo naudojimo, gręžiniai užanka – tuomet išgręžiamas naujas gręžinys greta buvusiojo, o užakęs gręžinys yra užbetonuojamas, kad jokia išorinė tarša negalėtų pasiekti gruntinio vandens.

Taigi, galime didžiuotis, kad Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos, o ir pasaulio šalių, kurių gyventojai geria tik požeminį viešai tiekiamą vandenį. Dėl gausių požeminio vandens išteklių vandentvarkos specialistai Lietuvą vadina vandens Kuveitu.

Iš tiesų, palyginus mūsų geriamojo vandens kokybę su kitų Europos miestų, mūsų vanduo pavydėtinai geras, nes požeminis vanduo yra labiausiai apsaugotas nuo taršos. Net Rygos ar Talino gyventojai geria iš paviršinių vandens telkinių – upės ir ežero – imamą vandenį, kurio valymui tenka naudoti papildomus fizikinius ir cheminius procesus.