Nuogybėmis ir intrigomis išgarsėjęs dvaras: viską išduoda čia dirbusios tarnaitės

Paežerių dvaras nuo pat XVIII amžiaus pabaigos buvo ir tebėra poilsio ir kūrybos vieta. Neseniai restauruoti rūmai tvirtai tebestovi iki šiandien – DELFI kviečia pažiūrėti į jų vidų ir susipažinti su intrigų pilnu dvarininkų gyvenimu, kurį mena dvare dirbusių tarnaičių bei kitų darbuotojų pasakojimai.

Ant dvaro sienų – apsinuoginę personažai, kurie kviečia atsipalaiduoti

Istorikas ir muziejininkas Antanas Žilinskas teigia, kad išlikusiuose šaltiniuose apie Paežerių dvarą galima rasti mažiau informacijos, nei jam norėtųsi, tačiau praėjusiame amžiuje gyvenusių grafų kasdienybę geriausiai atspindi Vilkaviškio rajono gyventojų pasakojimai.

Istorikas prisimena, kaip vieno renginio metu prie jo priėjo kraštietis, davęs seną nuotrauką. Iš jos žvelgė kraštiečio senelis su savo žirgais, dirbęs Paežerių dvaro vežiotoju. Perduoti jo pasakojimai sutapo su kai kuriomis dvaro legendomis, o tai labai nustebino istoriką.

Tiesa, tai ne pirmas kartas, kai A. Žilinską nustebino netikėti dvaro priešistorės atradimai. Grafų valdomo dvaro kasdienybę nupasakojo ir moteris, dirbusi jame tarnaite. Ji dar kartą leido istorikui įsitikinti, kad legendose esama daugiau tiesos, nei jis manė anksčiau.

Apie dvaro istoriją, persipynusią su legendomis – visai netrukus, tačiau A. Žilinskas kviečia iš pradžių stabtelėti ir pasižiūrėti į patį dvarą. Anot pašnekovo, apie šią vietą daug pasakyti gali pačios sienos ir jas puošiantys reljefai. Vien pažiūrėję į Paežerių dvaro veidą – pagrindinį rūmų fasadą – galima suprasti, kokia šio pastato paskirtis buvo nuo pat jo pakilimo laikų.

„Sienas puošia reljefai, imituojantys antikinę Graikiją. Kairiniame reljefe vaizduojamas graikų dievas Dionisas, kuris sėdi nuogas ant ožio atbulomis, o einantys šalia groja instrumentais. Graikai švęsdavo dionisijas (šventes Dioniso garbei) su vynu, valgiais, šokiais ir dainomis, o rūmų paskirtis pagal šį reljefą tokia ir būtų“, – aiškina A. Žilinskas.

Dešinę rūmų pagrindinio fasado pusę puošia reljefas, kalbantis apie dar vieną dvaro paskirtį. Reljefas skirtas kūrybai ir menams propaguoti – jame galima matyti prie urnos susikaupusį poetą, skaitantį eiles, skulptorius, kalančius skulptūras, paukštį, kuris reiškia meilę ir laisvę. Istorikas atkreipia dėmesį ir į tai, kad reljefuose vaizduojami personažai nusirenginėja arba yra pusnuogiai – tai reiškia, kad dvaras skirtas atsipalaidavimui, poilsiui.

Dvarą projektavo architektas, kol slėpėsi nuo caro valdžios

Supažindinęs su sienose esančių reljefų reikšmėmis, A. Žilinskas pradeda pasakoti, kaip ir kada iškilo Paežerių dvaras. Pasirodo, jame gyveno ne viena garsi šeima, o meilės istorijų, kurių galima klausytis kone kaip pasakų, taip pat būta daug ir įvairių.

Po Žalgirio mūšio ši teritorija kurį laiką buvo neapgyvendinta, tačiau netrukus tuometinis Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis šias žemes už ištikimybę paskyrė savo pavaldiniui Kolginskiui. Miškinga ir vandeninga vietovė bajorui teikė ekonominę naudą, tad ateinančiais šimtmečiais dvaro teritorijos paskirtis tokia ir tebuvo – teikti ekonominę naudą.

Šiandien matomų rūmų gyvavimo pradžia galima laikyti XVIII a. pabaigą – jų statyba vyksta 1795-1799 metais. Manoma, kad rūmų statybų iniciatorius buvo karininkas generolas Simonas Zabiela. Zabielų giminės, įsikūrusios prie Kauno esančiame Raudondvario dvare, atstovas įsigijo žemes prie ežero, kuriose nutarė pasistatyti Paežerių dvaro rūmus.

„Atsitiko taip, kad pas generolą Simoną Zabielą nuo carinės Rusijos persekiojimo slapstėsi labai garsus architektas Martynas Knakfusas. Būdamas lenkų kilmės architektu, jis dalyvauja Kosčiuškos sukilime, po kurio teko slėptis nuo rusų valdžios persekiojimo. Apsigyvenęs pas dvarininką, architektas, pagal jo užsakymą, suprojektuoja štai tokius klasicizmo stiliaus Paežerių dvaro rūmus, kurie išpuošiami ornamentiniais reljefais tiek lauke, tiek viduje“, – pasakoja istorikas.

Tiesa, M. Knakfusas nebuvo paprastas architektas: kol dirbo Vilniuje, jis rūpinosi Gedimino pilimi, kad negriūtų kalno šlaitai – įsivaizduokite, kad dėl to architektas nuogąstavo dar XVIII amžiuje! Pagal jo projektą parengtos Verkių dvaro oficinos, Vilniaus universiteto observatorijos pastatas Martyno Počobuto kiemelyje. Garsusis Laurynas Stuoka-Gucevičius, Katedros ir Rotušės aikštės projektuotojas, buvo šio architekto mokinys.

Dvarus norėjo atiduoti lietuviams, tačiau nepasisekė

XIX amžiaus 3-iame dešimtmetyje dvaro savininkais tapo Gauronskių giminė, kuri įsigijo žemes, puošė ir plėtė dvarą. Toliau buvo statoma ūkinė dvaro dalis, sandėliai, ledainė, spirito gamykla, kalvė, plytinė. Žymiausiu dvarininku istorikas vadina Zigmantą Gauronskį, kuris susigiminiuoja su Oginskiais.

„Zigmantas veda Kleopo Oginskio dukrą Nataliją Oginską. Jiems gimsta sūnus Vladimiras, kuris su savo žmona Ana Gauronskiene palikuonių Paežerių dvarui nepalieka. Likusi našle, prieš Antrąjį pasaulinį karą rūmus parduoda Vasario 16-osios akto signatarui Jonui Vailokaičiui. Jis buvo žmogus, kurio dėka turime stiprią prieškario Lietuvą – puikus ekonomistas, daugelio bendrovių įkūrėjas. Jis supirkinėjo dvarus iš lenkų ir pardavinėjo juos lietuviams, taip siekdamas sulietuvinti kraštą“, – aiškina istorikas A. Žilinskas.

Turbūt visiems žinoma, kad anksčiau iškiliausius mūsų dvarus daugiausiai valdė kitataučiai. Norėjęs tai pakeisti, J. Vailokaitis įsigijo ir Paežerių dvaro rūmus, kuriuos išgražino. Čia buvo atšvęstos jo dukros Danutės vestuvės, tačiau šeima rūmais džiaugėsi neilgai. 1940 m., atėjus naujai valdžiai, J. Vailokaitis su žmona palieka Lietuvą. Dvare sovietų valdžia įkuria žemės ūkio mokyklą, o naujas okupantas – nacistinė Vokietija – dvarą įteikia vietininkui Adrianui Rentelnui.

„Tuo metu dvaras buvo vieta, kurioje vykdavo šventės. Čia esesininkai lakstydavo su šunimis, kad niekas nesiartintų prie dvaro. Tuo metu Rentelno žmona rūpinosi perdažymo darbais. Restauratoriai įprastai sienas dažo atsižvelgdami į tai, kokie sluoksniai buvę anksčiau, tačiau ta moteris sienas dažė bet kaip, pagal nuotaiką. Tokie žmonių pasakojimai. Be to, anais laikais rūmuose buvo daug brangenybių – paveikslų, baldų. Deja, viskas buvo sukrauta ir išvežta kažkur į Vokietiją. Mes nebeturime tų turtų“, – teigia A. Žilinskas.

Tiesa, okupantai nieko negalėjo padaryti vertingiems rūmų lipdiniams ir sienų bei langų puošybos elementams, kuriuos šiandien istorikas vadina dvaro pasididžiavimu. Vis dėlto, anuomet iš dvaro spėta ir pasityčioti – viena pokylių salė esą buvusi vištide.

Legendos persipina su buvusių dvaro darbuotojų pasakojimais

Įprasta, kad dvaruose vaidenasi, tačiau apie šios vietos vaiduoklius A. Žilinskas kalba nedaug. Kaip jis sako, „dar kas pagalvos, kad jis jau visai senstelėjęs“. Istorikas pastebi, kad daugybė vietovių nepraleidžia progos pasididžiuoti, kad pas juos yra nakvojęs Napoleonas, tačiau A. Žilinskas nusijuokia: „kur tik jis nenakvojęs!“ Todėl šįkart jis prižada pasakoti ne apie Napoleoną, o apie senas dvaro legendas, kurios, kaip manoma, sukurtos pagal realius įvykius.

Akivaizdu, kad dvare esanti akustika daug kam gali pamaišyti protą. Čia anksčiau dirbusios tarnaitės esą pasakojusios, kad joms naktį kažkas vis patraukdavo antklodes, stumdavo lovas. A. Žilinskas aiškina, kad visa tai sietina su dvaro legenda apie baltąją dvaro mergelę – tragiškai pasibaigusios meilės auką.

„Pasakojama, kad dvarininkas suviliojo jauną savo vežėjo dukrą, su kuria susilaukė vaikelio. Kadangi ponas tarnaitę atstūmė, mergina paliko kūdikį prie dvaro laiptų ir metėsi į ežero bangas. Todėl iki šiandien jos nerami siela naktimis vaidenasi dvare, lekioja po rūmus.“

Istorikas teigia, kad ši legenda – ne iš piršto laužta, ir istorija, remiantis vietinių gyventojų pasakojimais, yra tikra.

„Netoli Alvito gyvena moteriškė, kuri dvare dirbo tarnaite 1940 m., kai jai buvo 17 metų. Moteris pasakojo, kad jos giminaitis buvo įsūnytas Gauronskio, dvare buvo jo vežėjas, 6 žirgais pakinkyta karieta sekmadieniais veždavęs dvarininkus į mišias Alvite. Kartą dvarininkas susilažino su vežėju: ar tau pavyktų apvažiuoti aikštę nevadeliojant žirgų, o valdant juos tik balsu?“ – istoriją pradeda pasakoti A. Žilinskas.

Vis dėlto, vežėjas nuo lažybų buvo atleistas, nes „prisidirbo“: vieną sekmadienį jis pamigo ir nenuvežė dvarininkų į mišias. Todėl grafas Gauronskis nutraukė lažybas su vežėju ir susilažino su kitu žmogumi, kuris lažybas laimėjo ir gavo 10 tūkst. rublių, už kuriuos nusipirko gražią sodybą. Tas vežėjas, kuriam grafas neleido dalyvauti lažybose, iš to skausmo ėmė ir pasikorė.

„Mirus vežėjui, liko našlaitėmis jo trys dukros ir mažas vaikelis. Grafienė grafui papriekaištavo, kad dėl jo sumanymų nukentėjo šeima, todėl vėliau priėmė mažą berniuką dirbti liokajuku, o jaunesnę dukrą priėmė į dvarą.

Grafienė vasarą išvykdavo į keliones po Europą, o kol ji buvo toli, žmonės esą matė grafą vaikštinėjant su jaunąja tarnaite. Artėja laikas grafienei grįžti iš kelionių, o tarnaitė pilnėja, todėl grafas ją nusiuntė į giminaičio dvarą, prižadėjęs ja rūpintis su sąlyga, kad Paežerių dvare ji nesirodys. Visai kaip ir legendoje, gimusią mergaitę tarnaitė vėliau atneša čionai, o pati žūsta. Grafas dvare buvo ir liūdinčios merginos skulptūrą pastatęs“, – pasakoja istorikas.

Istoriką užkalbina ne tik buvusios dvaro tarnaitės

Dvare buvo eksponuojama Smetonos adjutanto sofa. Viena turistė esą buvo baldą atpažinusi ir pasakiusi, kad tai – jos senelės sofa. Moteris pareiškė norą pasižiūrėti į grafo Gauronskio nuotrauką, neva pastebės panašumų.

„Pernai metais priėjo prie manęs vyras ir pasakė, kad jo senelis dvare dirbo vežėju, o mama – virėja. Kai vyras atvežė nuotrauką, nustebau: anksčiau viena moteris, dirbusi čia tarnaite, pasakojo, kad vežėjo karieta buvo pakinkyta 6 žirgais, o nuotraukoje išvydau tokį patį vaizdą. Matyt, ta istorija apie lažybas irgi gali būti laikoma tikra“, – teigia istorikas.

A. Žilinskas išklausė vyrą, padovanojusį dvarui istorinę nuotrauką. Vyras papasakojo viską, ką prisiminė iš senelio pasakojimų.

„Man įsiminė, kad žiemą grafienė, važiuodama į kelionę, kojas šildydavo džiovintais, ant krosnies maišuose įkaitintais žirniais. Tuos maišus laikydavo rogėse. Pasakojo ir tai, kad vienos vakarienės metu virėja atsisakė patiekti dvarininkams vėžių, kurie šiems buvo įprastas valgis. Atsisakė, nes grafas mirė nuo vėžio, ir ji buvo įsitikinusi, kad ligą sukelia šis valgis. Tokios tos grafų gyvenimo nuotrupos“, – teigia A. Žilinskas.

Dvaras tebekyla ir šiomis dienomis – ketinama prie ežero įrengti prieplauką, kokia būdavo ir seniau. Į ją iš kitos ežero pusės buriniais laivais galės plaukioti kraštiečiai. Planų ateičiai esama ir daugiau – lankytojai ateityje bus kviečiami į dvaro miegamuosius nakvynei, kuri kol kas dar nėra galima.