Tai mitologinis, sakralinis kultūros paveldo objektas, kurio tikroji kilmė nėra aiški. Tai taisyklingo piltuvo formos duobė, 40 m gylio, apie 210 m pločio viršuje ir 63 m. apačioje. Šalia įrengtas 50 m ilgio apžvalgos takas iš lentų. Ši duobė įtraukta į 100 labiausiai saugomų Europos gamtos paminklų.
Apie Velnio duobę sklando įvairios legendos. Viena iš jų byloja, kad anksčiau šioje vietoje būta bažnyčios, stovėjusios ant aukšto kalno. Kai kunigas neteisėtai palaimino jaunos merginos ir anksčiau vedusio vyro santuoką, bažnyčia prasmego. Kalbama, kad dori žmonės ir dabar gali išgirsti iš duobės dugno sklindantį varpų gaudesį.
Kitoje legendoje pasakojama, kad senas velnias nešė akmenį Aukštadvario bažnyčiai sudaužyti. Pragydus gaidžiui, velniui akmuo išsprūdo iš rankų ir nukrito šalia duobės, kur ir dabar teberiogso. Čia vidurnaktį pasirodydavę ir puotaudavę velniai, todėl niekas nedrįso pro duobę keliauti sutemus.
Tai 25 m gylio, 1,5 ha plotą apimanti sulankstyto dubens formos, termokarstinės kilmės duobė.
Vietiniams ji žinoma „Zapadla jama“ vardu. Vienoje legendoje pasakojama, kad šioje vietoje būta karčemos, kurioje puotas keldavo velniai. Vieną dieną, velniams bekeliant vestuves, pragydo gaidys ir sulig šiuo garsu karčema ėmė ir prasmego – liko kyšoti tik jos stogo kampas. Šioje vietoje įrengta apžvalgos aikštelė, aplink nusidriekęs Strėvos įgriuvos pažintinis takas.
Taip vadinami Rangavos kaime trykštantys du šaltiniai. Mažesnysis šaltinis laikomas šventu ir turinčiu gydomųjų galių, nes teka prieš saulę. Šio šaltinio vandens semti traukę apylinkių kaimų žmonės vandeniu plaudavo akis, skaudamas vietas, veido raukšles.
Didesnysis šaltinis yra arčiau sodybos. Vanduo pakyla iš tvenkinio iki 1 m aukščio. Tai vienas veržliausių šaltinių parke.
Taip vadinamas Aukštadvario pietvakariniame pakraštyje esantis šaltinis, nutekantis į Verknės senvagę.
Ant jos krantų prieškario laikais stovėjo malūnas, lentpjūvė, tiltas. Gyventojai šį vandenį nuo seniausių laikų naudojo ne vien gerti, bet ir gydyti.
Tai Verknės kairiajame krante stovintis piliakalnis, stačių šlaitų, 9-15 metrų aukščio.
1957-1960 m, vykusių piliakalnio tyrinėjimų metu rasta senos gyvenvietės likučių, juvelyro dirbtuvė, papuošalų, metalo lydymo krosnelių liekanų, strėlių, ietigalių. Žmonės čia įsikūrė II-I a. prieš Kr. X-XIV a. piliakalnyje stovėjo medinė Navinpilio pilis, vėliau pasidavusi kryžiuočių puldinėjimams.
Apie Aukštadvario piliakalnį sklando legenda, kad senovėje stovėjusios pilies valdovo duktė sugalvojo pasivažinėti karieta, kurioje buvusi pinigų pilna skrynia ir mažas šunelis. Nuo kalno karietą vežę arkliai pasibaidę ir kartu su karalaite nugarmėję į Pilaitės ežerą. Tėvai dukters taip ir neberado, tačiau vietiniai teigė, kad tekant saulei kartais matydavo ežere plaukiojančią gražią skrynią, ant kurios tupėdavęs mažas šunelis.
Nupjauto kūgio pavidalo kalvoje įrengtas piliakalnis, kurį supa ežero slėnis ir daubos. Šlaitai statūs, 5-8 m aukščio. Viršūnės aikštelė 20 m ilgio šiaurės-pietų kryptimi, 10-12 m pločio. Ją žiedu juosia pylimas. Piliakalnio šiaurinėje papėdėje yra senovės gyvenvietės liekanų.
Ilgą laiką garbintas ir šventu laikytas akmuo su įduba viršuje. Paviršiuje matomos iškaltos raidės ,,MOPT“, kurios išvertus iš lenkų kalbos reiškia „mano tėvo pinigai čia“. Ant jo yra Odinecų herbas ir kryžius.
Tai natūralus riedulys su įdubusiu, nuo ugnies sustiklėjusiu ir suskeldėjusiu viršumi, Alkaičio akmenų mitologinė vieta. Akmuo yra 40 cm aukščio, 1,75 m ilgio ir 1,4 m pločio.
Šalia akmenimis grįsta aikštelė, aplink išsidėstę maždaug 45 įvairaus dydžio akmenys, sudarantys šventyklos kompleksą. Pasakojama, kad Žaliosios alkos akmuo yra buvęs senovės Lietuvių šventyklos aukuras – Laumės akmuo, naudotas krikštui.
Tai rieduliai iš pietvakarių Suomijos ir Alandų salų, kuriuos atvilko ledynai. Rieduliai dengia statų 30 m aukščio kalvos šlaitą, kurį jie apsaugojo nuo griuvimo. Padavimuose Ustronės riedulynas vadinamas Akmenų kalnu.
10. Aukštadvario dvaro medžiai
Dvaro sode esama žymių, savo išvaizda išskirtinių medžių. Vienas jų – Adomo Mickevičiaus ąžuolas, esantis apie 20 m aukščio ir 4,4 m apimties. Poetas dažnai lankydavosi Aukštadvaryje ir mėgdavo sėdėti po ąžuolu dvaro rūmų parke, netoli piliakalnio.