Šeimos gydytojas Valerijus Morozovas įsitikinęs, kad būtinų skiepų nėra, viskas priklauso nuo žmogaus pasirinkimo. Tačiau, kaip sako jis, yra ligų, nuo kurių nepasiskiepijus ne tik padidėja tikimybė mirti, mirtis tampa paprasčiausiai neišvengiama.
– Kokie skiepai, jūsų nuomone, yra būtini kiekvienam žmogui?
– Sunkus klausimas. Jeigu nenori skiepytis ir nusprendei rizikuoti savo bei aplinkinių sveikata, gal nei vienas skiepas nėra būtinas. Niekas neprivers to daryti. Bet kuriuo atveju, skiepas yra geriau, nei liga. Tačiau yra ligų, kurios vienareikšmiškai baigiasi mirtimi. Ne tik, kad nesiskiepijus – didesnė tikimybė mirti, kitos ligos baigties tiesiog nėra. Ir skiepas vienintelė apsauga. Kaip, tarkime, dėl gripo kasmet Lietuvoje per metus miršta 30 žmonių, serga kur kas daugiau. Jei nesiskiepiji, tai tikiesi kad pasiseks ir nepateksi tarp jų.
O yra mirtinų ligų, kaip stabligė, pasiutligė ir kitos, tad arba skiepijiesi, arba susirgęs per 10 dienų mirsi. Šiuo atveju, nelogiška vengti skiepo ir net kvaila. Galima sakyti, kad žmonija išgyveno ir be skiepų, na, mirdavo 9 iš 10 ir kas čia tokio, vis tiek neišnyko, galime grįžti į tą pačią situaciją.
– Kokie skiepai rekomenduotini vaikystėje?
– Valstybės kompensuojamų skiepų kalendorius Lietuvoje yra pakankamai platus, galime pasidžiaugti, kad vaikus skiepijame atsakingai. Pirmąją gimimo dieną skiepijama nuo hepatito B. Tik šiemet dėl jo pradėjo nemokamai tirti nėščiąsias, kad būtų išvengta įgimtos ligos. Kadangi hepatitas perduodamas betarpiniu kontaktu, gimdamas vaikas turi rizikos veiksnį užsikrėsti. Nors tėvai dažnai klausia, kam to reikia, jeigu liga plinta seksualiniu keliu. Todėl, kad mama gali perduoti ligą naujagimiui, nes tikrai turėjo lytinių santykių.
Antrą ar trečią gyvenimo dieną skiepijama nuo tuberkuliozės. Mes vis dar esame lyg trečiojo pasaulio šalis, kurioje sergamumas tuberkulioze išlikęs epideminio lygmens. Vaikai iki metų šia liga serga kitaip, nei suaugusieji. Jiems tuberkuliozė gali sukelti sepsį, smegenų uždegimą ir kitas pasekmes, kurios baigiasi labai liūdnai.
Toliau, iki pusės metų, kas mėnesį, vaikas gauna nuo vieno iki trijų skiepų nuo mirtinų ligų, kaip kokliušas, stabligė ir kitos. Tada pakartotinai skiepijama nuo hepatito B, nes reikia 3 skiepų. Dar nuo pneumokokinės infekcijos, kuri gali baigtis meningitu, sepsiu, pūlingu ausies arba plaučių uždegimu. Taip pat meningokoko infekcijos skiepas, kurį dabar jau daug kas žino ir baiminasi infekcijos pasekmių. Ir dar nuo rotavirusinės infekcijos, kuri plinta gana lengvai, o labai mažiems vaikams dažniausiai baigiasi reanimacijoje, nes vaikas nespėja suvartoti tiek skysčių, kiek jų pasišalina vemiant ir viduriuojant. Šitos vakcinos atliekamos nuo pat pirmų dienų. Vėliau galima skiepytis nuo erkinio encefalito, kurio situacija jau irgi pasiekė epideminę. Vėjaraupių, dėl kurių dažnai sakoma, kad nieko tokio, tačiau vienas iš šimto vaikų atsiduria reanimacijoje. Tik vaikui susirgus tėvai dažnai persigalvoja ir pasigaili, kad neskiepijo. Apžvelgiant Lietuvos situaciją, mes tikrai nemažai skiepijame už valstybės lėšas.
– Kokios ligos Lietuvoje buvo įveiktos ir išnaikintos, pradėjus nuo jų skiepyti?
– Visame pasaulyje jau išnaikinti raupai. Pavienių atvejų prieš porą metų pasirodė Afrikos žemyne, bet nesu tikras, ar tai patvirtinta. Ilgą laiką manyta, kad Amerikoje išnaikinti tymai. Deja, dėl nesiskiepijančių žmonių jie vėl atsinaujino. Lietuvoje šiemet turėjome apie 800 tymų atvejų, tai vėl galime teigti, kad grįžo. Stabligė apie save primena periodiškai, nors skiepas yra nemokamas ir rekomenduojama skiepytis kas 10 metų, bet vis dar kas keleri metai Lietuvoje nuo stabligės miršta žmogus.
– Ar išnaikintos ligos gali sugrįžti daugėjant atsisakančių skiepytis ar skiepyti vaikus?
– Dabar jau nebeskiepija nuo raupų, tai reiškia, kad liga visiškai išnaikinta. Iš tikro, jeigu susidarytų tam tinkamos sąlygos, infekcijos ir ligos tikrai galėtų grįžti. Lygiai taip nutiko su tymais. Dėl to, kad atsirado nemažas skaičius nepasiskiepijusių žmonių, kiekvieno susirgusiojo aplinkoje atsirasdavo neturintis imuniteto, tokiu būdu ir išplito.
– Kaip vertinate tėvus, nusprendusius neskiepyti savo vaikų, kuo jie rizikuoja?
– Stengiamės, kad tokių tėvų būtų kuo mažiau. Ligos, apie kurias mes kalbame, nėra dažnos, žmonės realybėje jas mato retai ir mažai bijo. O apie šalutinį skiepo poveikį kalbama už kiekvieno kampo. Temperatūros pakilimas, skaudanti vaiko rankytė ar skiepo vieta tėvams atrodo labai grėsminga ir tai pasitaiko dažniau, negu susirgimas mirtina liga. Bet jeigu tavo vaikas miršta, pradedi galvoti jau kitaip. Pavyzdžiui, prieš kelis metus buvo kūdikio mirtis nuo kokliušo, nes tėvai atsisakė skiepytis, būtų keista, jei jų nuomonė nepasikeistų.
Neskiepydami nuo ligos tėvai rizikuoja tuo, kad jeigu vaikas susirgs, jam gali pasireikšti įvairios komplikacijos. Šansas numirti nuo vėjaraupių nėra toks didelis, bet praleisti savaitę ligoninėje – ne pats maloniausias užsiėmimas. Nebent tėvai tai laikytų atrakcija.
Tėvai klausia – kodėl aš turiu skiepyti, kad jūsų vaikas nesusirgtų? Na, tai gerai, neskiepykit, aš tiesiog neleisiu savo vaikui draugauti su jūsiškiu. Jeigu gali panaikinti nors mažą rizikos dalį, bet tuo nepasinaudoji, manau, kad elgiesi labai kvailai. Jei pasiskiepysi, gal tavo šansas numirti sumažės 5-10 proc., gali galvoti, kad „ai, kas tie keli procentai"... Bet, manau, reikia padaryti, kad tavo ir tavo šeimos gyvenimas būtų kuo kokybiškesnis.
– Ar jums pačiam savo praktikoje dažnai tenka susidurti su vadinamaisiais antivakseriais?
– Taip, dažnai. Turiu savo praktikoje šeimų, kurios atsisako skiepytis, skiepyti vaikus. Su kai kuriomis kalbamės, su kai kuriomis – jau nebe. Kai ką pavyksta perkalbėti.
– Kokios pagrindinės priežastys, dėl kurių atsisakoma skiepyti vaikus?
– Priežasčių dėl nesiskiepijimo yra daug, pirmiausia – nepasitikėjimas. Bijojimas pašalinių poveikių, nematymas tų ligų aplinkoje ir neįsivaizdavimas, nuo ko skiepijama. Taip pat gajos baimės apie farmacijos verslą ir jų norą užsidirbti.
O kur dar įsitikinimai, kad skiepuose yra mini mikroschemos, kurias suleidžia žmogui ir gavus, tarkime, dešimt skiepų, „surenki" visą mikroschemą. Tokių keistenybių yra labai daug, bandome paneigti mitus. Dabar informacijos daug ir kiekvienas, ieškantis patvirtinimo savo požiūriui, jį gali rasti lengvai. Šioje srityje dažniausiai manipuliuojama jautriausiomis žmonių vietomis: vaikais ir sveikata.
Lietuvoje gajus įsitikinimas, kad tai, kas nemokama – blogai ir nevertinga. Kai skiepai būna mokami, daug kas jų nori, kai padaro nemokamus – atsisako. Dar yra tam tikrų asmenų verslas, kuris siūlo „skiepų valymą". Labai gaila, kad tokių sąmokslo teorijų aukomis tampa apsiginti negalintys ir patys nuspręsti teisės neturintys silpniausi visuomenės nariai – vaikai. Jeigu tu nepasitiki gydytojais, tavęs neįtikins niekas, jeigu pasitiki – įtikinėjimų ir nereikės. Dažnai žmonės paklausia ir domisi skiepais, tai yra sveikintina ir mes, kaip medikai, stengiamės atsakyti į visus kylančius klausimus.
Kaip bebūtų, skiepai Lietuvoje gali prisidėti prie sveikatos išsaugojimo, todėl verta įsiklausyti į gydytojų rekomendacijas ir mokslinius tyrimus. Specialistai įsitikinę: apie ligą geriau pagalvoti iš anksto ir tinkamai jai pasiruošti, o ne ieškoti sprendimų, kai liga jau užklumpa.