Entomologė įvardijo, kas geriausiai atbaido uodus: viskas daug paprasčiau, nei atrodo

Vasarišką poilsį gamtoje būtų galima vadinti tobulu, jei ramybės nedrumstų įkyrūs vabzdžiai. Dalis jų ne tik zvimbia, bet ir skaudžiai kanda, o įkandimo vietoje palieka nemalonų niežėjimo jausmą. Apie tai, kaip gamtoje ilsėtis be rūpesčių, kalbame su dr. Milda Žygutiene. Anot entomologės, veiksmingiausia apsaugos priemonė nėra visiems žinomas purškalas nuo vabzdžių, o kai kas gerokai paprastesnio.

Uodai tyko ne tik gamtoje, bet ir daugiabučių laiptinėse

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro entomologė dr. Milda Žygutienė įvardija, kad šiltuoju metų laiku, be erkių, mūsų kraujo tyko uodai, smulkieji mašalai, upiniai mašalai, sparvos ir akliai.

„Kraujasiurbių patelėms kraujas reikalingas tam, kad jos galėtų subrandinti kiaušinius ir taip užtikrinti ateinančią kartą. Tai paaiškina, kodėl kraujasiurbės taip aršiai puola žmones – joms tai būtina gyvybiškai“, – pažymi entomologė.

Lietingas periodas kraujasiurbiams nepaprastai palankus – tokios sąlygos jiems užtikrina gausybę veisyklų. Jei yra sausra, uodai neturi kur veistis, tad tokiu periodu juos sutinkame rečiau.

Pasak entomologės, Lietuvoje aptinkami uodai nėra vienodi, jų būna įvairių rūšių. Vienoms reikalingi dideli, gerai saulės šildomi vandens telkiniai, kitos veisiasi labai mažučiuose, dirbtinai sukurtuose vandens telkiniuose. Net ir ilgai stovinčio vandens pilnoje dėžutėje ar skardinėje uodo patelė gali sudėti kiaušinius, ir jie puikiai išsivystys iki suaugusių uodų.

Kiek įdomesnė uodų rūšis yra vadinamieji miestų uodai, kurių saugotis reikia ne gamtoje, o daugiabučio namo laiptinėje ar lifte. Jie įprastai veisiasi vietose, kuriose įvyksta kanalizacijos avarijos, ir yra sutinkami prastai prižiūrimuose namuose.

„Miestų uodai yra ypatingai „nešvarūs“, nes gali veistis netgi srutose. Būna, po kanalizacijos avarijų išbėga įvairūs tie turiniai, kažkur rūsiuose susikaupia, ir tai būna labai tinkama vieta šios rūšies uodams veistis. Tai reiškia, kad ne tik gamtoje galima aptikti uodų, bet ir daugiabučiuose namuose, jeigu jie neprižiūrimi. Esant tokioms avarijoms ir ilgą laiką stovint vandeniui, uodai įsiveisia name ir gali sėkmingai važinėti liftais, skraidyti laiptine ir sukandžioti pačiu netinkamiausiu metu“, – sako M. Žygutienė.

Saugotis reikia ne tik uodų: kiti skrajūnai ne mažiau pavojingi

Kita grupė kraujasiurbių – mašalai. Patys mažiausi, kurių dydis siekia iki 1 milimetro, vadinami smulkiaisiais mašalais, kurie paprastai šiltuoju periodu puola miške. „Nors ir mažyčiai, bet kanda, kaip turi būti. Ir jų įkandimai tikrai labai nemalonūs. Dažnai nukenčia tie žmonės, kurie daug laiko praleidžia miškuose – grybauja, uogauja, kitus darbus atlieka“, – sako ji.

Tuo metu upiniai mašalai, liaudyje dažnai vadinami „moškėmis“, aršiai puola poilsiautojus prie upių. Pastaraisiais metais Lietuvoje sėkmingai vykdoma jų populiacijos reguliavimo programa, Nemune kasmet naikinamos upinių mašalų lervos.

M. Žygutienė prisimena, kad anksčiau jų gausa itin kankino Dzūkijos kraštą, ir dėl šių kraujasiurbių Druskininkams, kaip kurortui, buvo vis sunkiau pritraukti poilsiautojų. „Kažkada situacija buvo tokia tragiška, kad niekas ten nenorėdavo važiuoti“, – sako entomologė.

Patys didžiausi skraidantys kraujasiurbiai – sparvos ir akliai. Sparvos atrodo kaip gigantiškos musės, liaudyje vadinamos bimbalais. Tai yra beveik 3 centimetrų dydžio vabzdys, kuris priskrenda tyliai, ir kartais žmogus net nepastebi, kad jam įkando – tik po kurio laiko pastebi, kad įkandimo vietoje teka kraujo srovelė. Akliai – panašūs, tačiau kiek mažesni kraujasiurbiai didelėmis akimis.

Įkandimai – nevienodi: vieni taikosi į veidą, gali net pakilti temperatūra

Įkandimo vietoje kraujas teka tais atvejais, kai kraujasiurbis turi didelį burnos aparatą, kuriuo odoje prakanda žaizdelę, kad galėtų iš jos gerti kraują. „Visų kraujasiurbių seilėse yra kraujo krešėjimą mažinančių medžiagų, kad jie galėtų netrukdomai siurbti kraują. Kai didžiulis vabzdys pasimaitina, kraujas teka toliau“, – paaiškina ji.

Įkandimo vietos ne visuomet atrodo taip pat – jos gali skirtis tiek dydžiu, tiek niežėjimo intensyvumu. M. Žygutienės teigimu, įkandimai skiriasi, nes žmonių reakcija į kraujasiurbio įkandimą yra skirtinga.

„Kraujasiurbių seilėse yra kraujo krešėjimą mažinančių ir įvairių kitų medžiagų, kurios mums svetimos. Įkandimo vietoje atsiradęs raudonas gumbelis būna individuali organizmo reakcija į svetimą baltymą. Dėl to vieni žmonės jaučia, kai juos kanda uodai, o kiti ne, bet paprastai dauguma įkandimų yra niežtintys, ir tai būdinga visų rūšių kraujasiurbių įkandimams“, – sako entomologė.

Tiesa, kraujasiurbiai įkandimams gali rinktis specifines vietas. Pavyzdžiui, upiniai mašalai mėgsta suktis aplink veidą, ir jeigu įkanda į viršutinį voką, dažniausiai tokį sukandimą lydi nemalonus sutinimas. Upinių mašalų įkandimai palieka niežtintį ir deginantį pojūtį, o daugybiniai įkandimai gali iššaukti net ir temperatūros pakilimą.

Smulkieji mašalai labai dažnai sukanda atviras kūno vietas, įkandimai taip pat gali atsirasti veido srityje, neretai nukenčia ausys, kaklas, kakta. Šie įkandimai taip pat kelia deginimo jausmą, oda aplink įkandimo vietą parausta, niežti.

„Kartais atsitinka šitaip, kad įkandimo vietoje išsivysto labai didelė raudona dėmė. Jos gali neskaudėti, neniežtėti, bet matosi aiškiai įkandimo vieta ir aplink ją esantis didelis paraudimas. Kartais jis net supainiojamas su Laimo liga, kuriai būdinga klaidžiojanti eritema, tačiau specialistai visada šiuos atvejus atskiria. Taip nutinka dėl to, nes visi tie skrajūnai nėra sterilūs, ir, keliaudami nuo vieno gyvūno prie kito, gali pernešti įvairias infekcijas, kurios nuo kraujasiurbių straublio patenka į žmogaus kraują“, – aiškina M. Žygutienė.

Kad įkandimas greičiau sugytų, svarbiausia nedaryti vienos klaidos

Pastebėjimas, kad vieni žmonės uodus traukia labiau nei kiti, nėra iš piršto laužtas. M. Žygutienė pažymi, kad jei uodas galės rinktis iš dviejų žmonių, ir vienas jų bus labiau įšilęs – uodas rinksis būtent jį.

„Pasportavę, po pirties įkaitę žmonės tikrai labiau traukia uodus. Galų gale, mes visi skirtingi. Vienam, žmogui visada šalta, kitas sėdi trumpomis rankovėmis, ir jam nė kiek nešalta. Tas, kuriam nešalta, reiškiasi, yra karštas iš vidaus – jį labiau puls, nei tą, kuriam vėsu. Kraujasiurbiai ypatingai didelį dėmesį kreipia į šilumos ir anglies dioksido skleidimą, todėl įšilęs žmogus uodui visada skanesnis“, – sako ji.

Nors dažnai sukandimo vietoje kyla noras kasytis, entomologė įspėja šiukštu to nedaryti. Anot jos, dažnas kasymasis gali atverti žaizdelę, o žmogaus rankos paprastai nebūna sterilios, tad kyla rizika pernešti į kraują infekciją.

Jei niežulys yra itin įkyrus, entomologė pataria įkandimo vietą patrinti perpjauto svogūno ropele, slidžia svogūno laiško puse, citrina – šios dažnai namuose randamos priemonės veiksmingai slopina niežėjimo jausmą, tad ir noras kasytis bus mažesnis.

Įkandimo vietas galima patepti ir tirpalu, gaunamu atskiedus šaukštą acto stiklinėje vandens. Juo suvilgius vatos gabalėlį ir patrynus niežtinčią vietą, kasytis nebesinorės.

Svarbiausia apsaugos priemonė – ne purškalas nuo vabzdžių

Kai kraujasiurbių išvengti nepavyksta, ieškome apsaugos priemonių nuo vabzdžių. Kaip įvardija M. Žygutienė, pati pirmoji ir svarbiausia apsaugos priemonė yra tinkama apranga.

„Kuo daugiau kūno pridengta, tuo geriau. Kraujasiurbiai reaguoja į žmogaus išskiriamą šilumą ir anglies dioksidą, ir jei žmogus yra pasportavęs ar įšilęs po pirties, jį uodai puls pirmiausia. Geriausia būtų dėvėti šviesius, vienspalvius drabužius, nes kraujasiurbių prioritetas – gyvūnai, kurie, kaip žinia, visi yra tamsūs. Jei apsirėdysite tamsiais rūbais, tikrai uodus suviliosite“, – sako entomologė.

Kai esame pasirūpinę tinkama apranga ir norime didesnės apsaugos, M. Žygutienė pataria saugotis nuo kraujasiurbių aitrų kvapą skleidžiančiomis medžiagomis.

„Visus skraidančius ir geliančius vabzdžius sėkmingai atbaido aštrų kvapą turintys eteriniai aliejai – gvazdikėliai, šaltmėtė, citrinžolė. Tačiau svarbu žinoti, kad, pasirinkus natūralias priemones, jas naudoti teks dažniau. Nepakaks vieną kartą pasitepti per vakarą ir tikėtis, kad jau viskas, nes ilgainiui naudojama priemonė išsivėdina“, – teigia M. Žygutienė.

Prekyboje galima rasti ir platų cheminių preparatų asortimentą – anot entomologės, čia svarbiausia yra žinoti, kas kiek laiko priemonę reikia purkšti, nes jų veikimo laikas yra skirtingas.

Esama ir tokių priemonių, kuriomis uodus galime atbaidyti ne tik nuo savo kūno, bet ir užtikrinti, kad tam tikroje teritorijoje vabzdžių nebūtų.

„Jei sėdime kažkokioje pavėsinėje su skaniu kepsniu ir vakarojame, tai reikėtų pasirūpinti, kad toje teritorijoje uodų nebūtų. Galima prisitaikyti įvairių rūkstančių spiralių nuo uodų, jas išsidėliotų taip, kad jų skleidžiamas dūmas mūsų nedirgintų, bet atbaidytų uodus. Yra ir įvairių kitų dalykų – pavyzdžiui, insekticidinės lempos, kurios vilioja uodus ir veikia žudančiai“, – sako entomologė.

Kad įvairūs skrajūnai nedrumstų poilsio naktį, M. Žygutienė primena esminę taisyklę – prieš miegą nereikėtų darinėti langų tuose kambariuose, kuriuose dega šviesa, nes ji traukia visus dvisparnius.

Apsaugos priemonėmis ypač susidomi birželio mėnesį

Komentuodama, kokias priemones nuo vabzdžių dažniausiai renkasi lietuviai, „Maxima“ komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė pastebi, kad apsaugai nuo uodų dažniausiai žmonės renkasi žvakes bei uždegamąsias spirales, kurių smilkstantys dūmai atbaido mašalus.

„Taip pat populiarūs įvairūs aerozoliai ir purškikliai. Turime itin platų prekių, skirtų apsaugai nuo uodų, erkių ir kitų mašalų pasirinkimą, ir pastebime, kad pirkėjai renkasi vis įvairesnes apsaugos priemones, tarp kurių ir elektriniai fumigatoriai, hidrolatai, apyrankės nuo uodų bei šviečiančios lempos – uodų gaudyklės“, – sako E. Dapkienė.

Anot jos, pirkėjai ypač stengiamasi apsaugoti mažuosius – vaikams skirtų apsauginių priemonių nuo įkandimo šiais metais buvo parduota net 60 proc. daugiau lyginant su tuo pačiu laikotarpiu pernai.

„Pardavimų tendencija išlieka pastovi jau keletą metų iš eilės. Pirmąsias apsaugos priemones nuo vabzdžių klientai įsigyja dar balandžio mėnesį, o pardavimų piką pasiekia birželį“, – pastebi E. Dapkienė.