Važiavau su vaikais į kelionę. Prieš važiuojant dar sustojome „Akropolyje“, reikėjo įsigyti kelis daiktus važiavimui.
Na, ir prasidėjo. Mano vaikai jau pakankamai dideli, kad suprastų, kaip reikia elgtis viešose vietose, bet dar vis pakankamai maži, kad to nepaisytų. Pirmojoje parduotuvėje jie dar laikėsi – buvo tyliai ir prie mamos. Antroji – to jiems buvo per daug.
Visą likusį apsipirkimą jie bėgiojo („nebėgiot!“), iminėjo daiktus, kurių nepirksime („padėk!“), o išeinant iš „Akropolio“ tol lakstė sukamose duryse, kol vos jų neužstrigdino.
Išsekau ir supykau. Einant per aikštelę automobilio link, griežtai iškalbėjau moralą. Nepanašu, kad juos tas kaip nors paveikė, nes eidami toliau šuoliavo ir maivėsi. Sėsdama į automobilį pajutau jau esanti beveik įsiutusi.
Žinau, kad tokiomis akimirkomis nesaugu vairuoti. Gerai atsimenu iš pamokų dar teorijoje, kad kai esi susijaudinęs ar, kaip aš tuo atveju, įniršęs, reikia palaukti ir nusiraminti. Bet kur tau...
Užvedžiau automobilį. Vis dar burnodama ant vaikų už negražų elgesį ir žvilgčiodama į telefoną, laukdama žinutės, paspaudžiau atbulinį. Ilgai netruko – „bum“ išgirdau jau po kelių sekundžių.
Pasirodo, iš tų nervų aš nesugebėjau net pažiūrėti į galinį veidrodėlį. Tiesiai už manęs stovėjo kitas automobilis. Jo savininkai buvo labai malonūs, pasiteiravo, ar vaikai neišsigando, nuramino, kad ant jų automobilio neliko nė žymės, palinkėjo geros dienos ir nuvažiavo.
Bet tai – pamoka man. Ne veltui sakoma, kad jei esi susijaudinęs, sustok, nurimk. Daugiau tokių klaidų nekartosiu.
Papasakokite apie savo įsimintiną kelionę ir laimėkite puikius prizus – konkurso sąlygas rasite paspaudę čia.
