Dalinamės skaitytojos Sandros laišku ir istorija.
„Vieną savaitgalį su šeima grįžinėjome su šeima lengvuoju automobiliu su priekaba iš autokroso varžybų Rokiškio raj. Kelias geras, mašinų nedaug, nes sekmadienio pavakarys. Kitoje kelio pusėje tolumoje važiuoja dviratininkas. Iš priekio atvažiuoja kelios mašinos. Dviratininkas praleidžia atvažiuojančias mašinas, neapsidaręs ir neįsitikinęs, kad saugu kirsti kelią, metasi prieš pat mūsų mašiną. Gerai, kad prie vairo buvo sūnus, kuris dalyvauja varžybose,tai labai greitai sureagavo, metėsi į priešpriešinę juostą. Gerai, kad iš priekio nebuvo judėjimo.
Galėjo būti kaktomuša ar vertimasis, nes ant priekabos buvo mašina. Galėjo būti ir labai skaudžios pasekmės ar net mirčių. Kaip sako liaudies išmintis „visos blusos apmirė“, drebėjo visas kūnas ir ne tik man. Sustojome ir dviratininkui sakau: ką tu galvoji, juk mes galėjom visi žūti, o jis aš atsiprašau. Sakau, žinai taip trenkčiau tau į „snukį“ nors labai negražu. Buvo tikrai didelis stresas, o iki namų dar likę virš 150 km.
Dar ir dabar prisiminus kūnas nueina pagaugais ir rankos pradeda drebėti. Bet kaip sakoma,viskas gerai,kas gerai baigiasi.“