Po ilgų automobilio paieškų, kurios nuvedė į atokius Italijos kalnus, po ilgų restauracijų ir net noro nuleisti rankas, naujasis automobilio šeimininkas pagaliau išriedėjo į gatves, kuriose yra nulydimas šypsenų ir žvilgsnių. „Man patinka sustojus pasikalbėti su žmonėmis, papasakoti kaip veikia, kuo važiuoja, ką apskritai veikiu“, – sako Jurijus.
– Papasakokite savo automobilio istoriją: kur jį pamatėte, kiek kainavo, kokios būklės buvo, gal pavyko nusiderėti, kam automobilis buvo naudojamas seniau?
– Su šeima labai mylime Italiją. Ilgesniam ar trumpesniam laikui ten važiuojam, skrendam ten po tris-keturis kartus per metus.
Seniai galvojau, kad norisi maisto furgono picoms, bet tokio, kurio niekas dar neturi, kad dalyvaujant šventėse ir renginiuose pirmas „vau“ būtų automobiliukas, o tada antras „vau“ – jis dar ir picą moka kepti.
Į vienas atostogas Italijos pietuose, kai tik baigėsi pandemijos draudimai, automobiliu trims savaitėms išvykom visa šeima. Jau buvau pradėjęs ieškoti „Piaggio Ape“ įvairiuose itališkuose auto pardavimų puslapiuose ir klausinėtis pas pažįstamus italus, gal kažkas kažkur žino parduodamą „Apę“, kuo senesnę, bet geros būklės ir nelabai brangiai. Bet sunkiai sekėsi, todėl sugalvojom, kad kai vaikščiodami pamatom mums tinkamą „Piaggio Ape“, rašom raštelį ir paliekam už stiklo.
Žmona itališkai kalba puikiai. Aš kol ji mokėsi, su italų kalbos mokytoju, daugiau vyną gėriau, todėl moku kalbėti, bet minimaliai.
Taip rašėme tuos raštelius kelias dienas ir pagaliau vienas, kitas paskambino. Bet kaina buvo nuo 1500 eur ir daugiau, todėl nusprendžiau dar paieškoti.
Su sūnumi pasinėrėm į aktyvias feisbuko „marketplace“ paieškas. Ir pagaliau atsirado skelbimas, kad netoli vietos, kur esame apsistoję, kalnuose, Dellicetto miestelyje, parduodama „Piaggio Ape“, 1979-ų metų.
Išvaizda nebuvo pati geriausia, bet viliojo kaina. Pasakiau žmonai, kad radau, ir kad ji turi paskambinti, susitarti dėl susitikimo. O ji pasakė, kad jeigu sugebėsiu pats itališkai susitarti, tada galiu ir pirkti.
Buvo ir juokinga, ir šiek tiek baisu. Bet labai norėjau, todėl įjungiau garsiakalbį, kad visi girdėtų, ir pradėjau tartis atvykti apžiūrai. Žmona besiraitydama iš juoko, kaip kalbu, kartais pasakydavo kokį žodį ar suformuluodavo kokį klausimą, bet užduotį įvykdžiau ir susitarėme vakarop ten nuvažiuoti.
Tai, kas atrodė netoli kilometrais, nebuvo taip jau lengva kalnuose. O ir vaizdai važiuojant buvo itin pikantiški. Šešiolikmetis sūnus vos akių nepaliko važiuojant, pakeliui pamatęs laužus, o šalia jų – pusnuoges moteris, laukiančias klientų.
Beje, žmona ir toliau laikėsi savo „jeigu pats susitarsi, gali pirkti“ politikos. Taigi, su manimi nevažiavo, liko su dukra prie baseino.
Atvykę radome visą istoriją. Mašina važinėta vieno žmogaus, parduoda jo sūnus, kuriam turbūt kokie 70 metų. Tėvas pasimirė, mašinėlė liko, gaila, kad stovi, perrinktas motoras, dar vienas motoras įmestas priekaboje. Sako, ten dalių daug, gal prireiks, parduodu už 900 eurų su viskuo.
Viską sutarėme, reikia išregistruoti ir sutvarkyti pirkimo-pardavimo dokumentus, bet tą dieną nepavyko, nes buvo savaitgalis.
Pirmadienį jau visa šeima nuvykome į tą patį miestelį, susipildėme dokumentus. Juos pasiėmėme su savimi, o mašinėlė liko laukti transportavimo į Lietuvą.
Kadangi rugpjūtis nedarbo Italijoje nedarbo mėnuo, buvo labai sunku rasti, kas atvyks ir iš kalnų, kur privažiuoja tik nedidelės transporto priemonės, paims mūsų mažylį. Beveik mėnesį prastovėjo pas buvusius šeimininkus, o tada suradome pagalbos kelyje įmonę, kuri paėmė automobiliuką ir atgabeno į didesnį ir lengviau privažiuojamą miestą, iš kurio jis ir buvo atgabentas į Lietuvą, kur prasidėjo ilgi restauracijos darbai.
– Ar automobilį į dabartinę būklę prikėlėte pats? Jei taip – ar tuo paprastai užsiimate ir žinojote, ką daryti?
– Turėjau viziją, kaip viskas turi atrodyti iki smulkiausių detalių. Bet gana greitai supratau, kad ne viskas taip paprasta.
Detalių reikia nemažai ir originalių, visų jų ieškojau Italijoje, pardavėjai – dažniausiai pietuose. Ir, aišku, nekalba angliškai. Šiai dienai itališkai moku visų detalių pavadinimus, o taip pat – derėtis dėl kainų.
Kartą žmonai pasiūliau ilgesniam savaitgaliui nuskristi į Neapolį, jai net neįtariant, kad skrendam ne tik pailsėti, bet ir detalės, kurios negaliu gauti kitu būdu, nes jie tiesiog nesiunčia.
Bet atvykę turėjom labai įdomią ekskursiją meistro dirbtuvėse, kur viskas buvo iki smulkmenų sudėliota, kaip operacinėje. Daug pasakojo apie savo veiklą, vaišino espresso ir net vandens išsinešimui įdėjo. Kai išgirdo, iš kur mes atvykome detalės, sako, jūs tikriausiai labai mylit tą „Apę“, kad iš pasaulio krašto tiek kilometrų atsibeldėt.
Meistrus surasti Lietuvoje buvo itin sunku, nes niekas ir niekada tokio daikto nebuvo restauravę. Pirmas meistras, kuris ėmėsi daryti kėbulo darbus, stipriai apgavo. Nieko nepadarė per keturis mėnesius, vis melavo, kad jau tuoj tuoj pabaigs, kad jau glaisto, jau tuoj nudažys.
Galiausiai, atvykus pažiūrėt kiek padaryta, radau savo kėbulą išardytą, kieme žiemos sąlygomis paliktą surūdyti. Tuomet pasiėmiau jį, buvau praradęs laiko, atidaviau kitam meistrui ir jau turėjau minčių viską mesti, nes nieko nesisekė padaryti iš pirmo karto. Bet šeimos palaikomas susiėmiau ir su kitu meistru darbus baigėme.
Variklio perrinkimas, naujų detalių parinkimas, pritaikymas, irgi užėmė labai daug laiko. Nuolatos kažko ieškojau Italijoje, susipažinau su keliais tiekėjais Italijos pietuose, kurie man siųsdavo ką turi. Su meistru bandydavome priderinti, teko nusipirkti ir detalių, kurios visai netiko, kai kurias teko pirkti dukart, nes taisant buvo sugadintos. Vienos durys iki šiol ne visai užsidaro ir yra puiki ventiliacija, kuri šiaip jau nebuvo planuota (šypsosi).
Daug laiko teko praleisti garažuose kartu su meistrais. Tuomet darbas vykdavo greičiau ir produktyviau. Po savo darbo ne vieną vakarą ir savaitgalį esu praleidęs renkant detales, ieškant optimalių sprendimų, bet visus darbus atliko profesionalai.
Norėjau sukurti originalų automobiliuką, kur didelis dėmesys skirtas detalėms. Pavyzdžiui, visos rankenėlės skyrių uždarymui vieno mano gero draugo dėka yra graviruotos „Urban pizza dealer“ logotipais. Patį logotipą sukūrė mano sūnus.
– Kiek laiko truko restauravimas? Gal buvo ir daugiau iššūkių?
– Visas restauravimas truko 16 mėnesių.
– Kitas didelis iššūkis buvo pagaminti būdą, kurioje nebūtų nė gramo nereikalingo svorio, bet būtų visi reikalingi daiktai, skyriai, prisitvirtintų krosnys, būtų įmontuota kriauklė, automobiliukas atitiktų visus higieninius reikalavimus būti picamobiliu.
Būdos gamybai irgi reikėjo daug domėtis, rasti technologiškai lengvas medžiagas, kurios dar ir atitiktų reikalingas technines savybes, būtų lengvos, nedegios, pralaidžios šilumai, labai tvirtos.
Dar vienas iššūkis buvo sutalpinti renginiams reikalingus stalą, vežimėlį tešlos laikymui, akmenį, ant kurio gaminamos picos, 2 krosnis, visus indus, maisto produktus. Ne mažesnis iššūkis buvo ir skyrius tešlos dėžėm, kuris būtų izoliuotas ir atliktų šaldytuvo funkciją.
Dar automobiliuką reikėjo užregistruoti, praeiti techninę apžiūrą. Jis, beje, pirmas Lietuvoje tokio modelio registruotas. Registruojant pasirodė, kad dokumentuose padaryta klaida. VIN numeryje, kadangi žmogus vienas visą gyvenimą juo važinėjo, niekas ir niekada tos klaidos nepastebėjo. Bet „Regitros“ darbuotojai labai pagelbėjo siųsdami užklausą į Italiją ir greitai sutvarkė visus reikalingus dokumentus.
– Ar prisimenate pirmąjį išriedėjimą į gatves?
– Pirmas išriedėjimas buvo po pilnos restauracijos. Važiavau į plovyklą. Daug daug daug žvilgsnių pamenu ir kaip sunku buvo priprasti jį vairuoti. Grįžau pilnas emocijų.
– Jūsų picamobilis iš tiesų išskirtinis – ar žmonės dažnai atsisuka ir nužiūri?
– O taip! Atsisuka dažnas, kai kurie mojuoja, juokiasi, kai kurie kiti vairuotojai ir pyksta, nes maksimalus automobiliuko greitis – 58 km/h, dažnai ir mažesnis.
Kartą buvo istorija, kai pažadėjau atvažiuoti į Varėnos miesto šventę. Planavau vežtis automobiliuką ant priekabos, kad būtų greičiau, tačiau kraunant sulūžo rampos ir teko važiuoti pačiam. Važiavau 2 valandas, paskui mane važiuojantys tikriausiai nebuvo labai laimingi (šypsosi).
– Kaip su juo jaučiatės gatvėje?
– Vairavimas tikrai sudėtingas, tačiau emocijos labai geros, nes Lietuvoje žmonėms automobiliukas yra kažkas netikėto, naujo ir įdomaus.
Man patinka sustojus pasikalbėti su žmonėmis, papasakoti kaip veikia, kuo važiuoja, ką apskritai veikiu. Jis ryškus, matomas iš toli, o ir garsas neblogas, nes jis dvitaktis.
– Kokios jo kaip automobilio savybės? Kuo varomas, kiek kuro sunaudoja, kokie jo privalumai ir minusai?
– Kaip ir sakiau, važiuoja daugiausia 58 km/h pučiant teisingam vėjui, nuo kalno ir per pilnatį (juokiasi). Varomas benzinu, 100 km – 8 litrai.
Privalumai – salono šildymas vasaros metu (juokiasi), minusai – garsus dvitaktis variklis, reikia su savimi visad turėt atsarginių dalių ir melstis, kad pasiektum tikslą jomis nepasinaudojęs (juokiasi).
Kolkas puikiai sekasi. Automobiliukas kartais sugalvoja ir neužsiveda, jau skambinu sūnui, kad atvažiuotų partempti, o jis staiga ima ir vedasi (juokiasi).
– Ar jame telpa tik vienas žmogus?
– Telpa 2 žmonės, tačiau dažniausiai važiuoju vienas, nes perjungti sankabą dviese važiuojant yra daug reikalų.
– Papasakokite, kaip jums apskritai prisireikė automobilio, skirto kepti picoms.
– Automobiliukas buvo tikslingai pirktas picų kepimui renginiuose. Norėjau išskirtinio daikto, traukiančio akį, unikalaus ir autentiško. Jis restauruotas visiškai autentiškai. Perdažyta tik spalva, bet ir ji pasirinkta klasikinė, perkant jis buvo geltonas.
Pati picų idėja kilo karantino metu, kai žmonės negalėjo eiti į restoranus. Picas kepiau draugams ir pažįstamiems.
Nuolatos tuo domėjausi jau kelerius metus, tačiau karantino laikotarpiu atsirado laiko nuo pagrindinio darbo. Todėl pasidomėjęs, kaip galėčiau tai daryti savo namuose, gavau visus reikiamus VMVT leidimus, įsirengiau darbo vietą garažo patalpose, kurios kaip garažas niekada ir nebuvo naudojamos, labiau kaip susitikimų vieta su namų baru ir stalo futbolu. Pasidariau online rezervavimo programėlę ir penktadieniais pradėjau kepti picas visiems norintiems išsinešimui.
Pradžioje idėja atrodė visiškai išprotėjusi, nes dirbau tik penktadieniais nuo 17 iki 20:00 ir be jokio pristatymo, tik atsiimti vietoje. O gyvename Zujūnuose, už Vilniaus miesto ribų. Tačiau pradžioje kepamos 30 picų galiausiai virto į 50-60, o dabar jau ir dideliuose renginiuose dalyvaujame, kai atsirado automobiliukas.
– Kiek sudėjus visas išlaidas jums atsiėjo ši smagi mašinytė?
– Iš viso pats automobiliukas, įrengimas, restauracija ir kiti dalykai kainavo apie 12 000 eurų.