Žinot tą jausmą? Kai ne tik visas gyvenimas, bet ir visas pasaulis sukasi vien aplink kitą žmogų. Kai užėjęs į parduotuvę tiesiog švyti iš laimės ir, rodos, griebsi kasininkę į glėbį ir išbučiuosi. Esi toks laimingas, kad niekas tavęs negali sustabdyti. Skraidai labai aukštai.
Tą vakarą, po eilinio susirašinėjimo iki išnaktų, ji ekspromtu pakvietė mane į svečius. Nors mus ir skyrė visas miestas, apsirengiau per minutę ir išlėkiau. Tokiose situacijose, kaip visada, aišku, kiekvienas šviesoforas dega raudonai. O aš negalėjau tverti, kaip spirgėjau kuo greičiau būti su ja. O čia vis tie raudoni šviesoforai! Tada buvo mada siuntinėti trumpas, veidą ir balsą juokingai iškraipančias žinutes. Todėl vos sustojęs prie šviesoforų mėgdžiojau per radiją grojamų dainų priedainius ar šiaip linksminau ją pliaukšdamas visokius niekus. Nepaleidau telefono iš rankų. Šviesoforų virtinė baigėsi ir pagaliau įsukau į Geležinio Vilko gatvę.
Naktis. Gatvėje – vos viena kita mašina. Pristabdau prie greičio matuoklio. Prieky tunelis, pro kurį, prisipažinkim, dauguma iš mūsų lekiam gerokai viršydami greitį. 80km/h-90km/h. Juk tuščiose, plačiose naktinėse gatvėse tai net neatrodo didelis greitis. Ji parašo man žinutę: „Padėk telefoną ir vairuok.“
Tunelis. Mintyse viena mintis, kad tuoj būsiu pas ją. Kurį laiką vairuoju prieky matydamas tik linksmą jos veidą. Atrašau paskutinį kartą ir padedu telefoną: „OK. Jau padėjau.“ Šmaikštuolis. Tunelis baigiasi. Spaudžiu „Send“. Kalniukas. Pakeliu akis ir staiga, visai priešais, iš niekur išdygsta avarinės šviesos. Stabdyti laiko nebėra. Automatiškai, net nespėjęs žvilgtelėti į veidrodėlį, staigiai suku į dešinę ir iškart atgal. Priekyje susidūrusių automobilių išvengiu. Girdžiu cypiančias savo padangas ir jaučiu, kaip pradeda mėtyti galą.
Išvairavau kažkaip automatiškai. Net pats nesupratau. Tai nutiko taip greitai, kad po sekundės vėl važiavau kaip važiavęs. Tas pats tuščias kelias. Ta pati daina per radiją. Tas pats telefonas rankoj su išsiųsta žinute. Tik galinio vaizdo veidrodėly tolstančios avarinės šviesos. Apačioj Neris, dešinėj Konstitucijos prospekto žiburiai. Delnai šlapi nuo prakaito. Viskas galėjo baigtis taip greitai.
Dabar mes jau susituokę ir auginam septynių mėnesių sūnų. Lėtai artėdamas prie žiedinės sankryžos susilyginu su išblizgintu visureigiu. Jame sėdi daili, jauna mergina ir susirašinėja telefonu. Aš garsiai pabeldžiu į savo langą iš vidaus ir ji pakelia akis. Ekspresyviai pagrūmoju vaidindamas piktą ir gestais parodau, kad baigtų susirašinėti. Ji nusijuokia taip nuoširdžiai ir, rodos, pasideda telefoną. Gal toks linksmas dviejų sekundžių mūsų pokalbis iš tikrųjų kažką pakeitė. Gal ji pajuto, kad turiu septynių mėnesių sūnų ir viskas, ko noriu, kad jis augtų linksmesniame ir saugesniame pasaulyje. Tik tiek.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „NežVairuok“. Siųskite savo istoriją adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite „iPhone 11“ telefoną bei ERGO draudimą metams! Konkurso taisykles rasite paspaudę štai čia.