Nusprendėme sutaupyti laiko ir nervų, ir į miestą vykti ne autostrada, o per mažesnius miestelius ir gamtos vietoves. Taip ir padarėme.
Važiavome ramiai ir viskas buvo gerai, pakeliui sutikome nedaug automobilių. Visi, kas pažįsta kelio ženklus, matė, kur gyvenvietė – 50, kitur asfaltuotu keliu – iki 90 km/h. Nė vienas neviršijo greičio, nebent priešingai, kai kurie gyvenvietėse važiavo lėčiau nei leistinu greičiu, turint galvoje tikimybę, kad į gatvę iš kiemo gali išbėgti šuo ar vaikas.
Taigi, viskas buvo ramu, kol nesutikome jo. Tuo metu važiavome paprastu keliu asfaltuota danga, užmečiau akį į veidrodėlį ir toli toli nugaroje pastebėjau automobilį. Kai po sekundės vėl žvilgtelėjau į veidrodėlį, jis jau buvo arti ir aiškiai matėsi. Septintos serijos juodas žvilgantis BMW – labai nauja mašina, o ir numeriai vardiniai.
Ji mus aplenkė nenormaliu greičiu, vos spėjome pasukti ir kone atsidūrėme griovyje. Skrido taip, kaip būtų autostradoje ir tai net ne Lietuvoje. Vyras pakeiksnojo jį, bet ištiesino automobilį ir važiavome toliau. Tik staiga patys prisiartinome prie BMW – dabar jis jau važiavo netolygiai, tai lėtai, tai greičiau, tai pavinguriuodamas. Kai buvo sulėtėjęs, aplenkėme jį, kad greičiau pasitrauktume nuo pavojingo vairuotojo. Prie vairo, pamatėme mes, sėdėjo jaunuolis ir viena ranka maigė telefoną.
Ne veltui apie BMW vairuotojus taip baisiai kalbama, nes kol kas esu mačiusi nedaug normalių atsakingų žmonių, pasirinkusių šį automobilį. O kai „bemwistas“ dar ir „telefonininkas“ – Dieve, padėk.
Konkursui „NežVairuok“ atsiųskite pasakojimą, kaip pastebėjote ką nors naudojantis telefonu prie vairo. Kokia tai buvo situacija, kas nutiko ir kuo ji baigėsi. Jūsų pasakojimų laukiame adresu konkursai@delfi.lt, keturi laimėtojai bus apdovanoti ERGO civilinės atsakomybės draudimu automobiliui metams.