„Sekmadienis, geriausia savaitės diena Palangoje. Vienas geriausių restoranų Lietuvoje beveik pilnas. Tobula vieta, aptarnavimas, maistas, oras. Ar gali būti geriau nei pernai? Manau, kad taip, jei ne eilė prabangos prekių (pagal „Regitrą“), numestų prie pat durų, kaip kokiais 90-aisiais.
Statyt jų ten negalima. Ženklai iš visų pusių, matomi idealiai, ir saulei spiginant, ir lietui lyjant, ir net tuo atveju, jei atvykai iš kitur ar atskridai, ženklai – tokie patys kaip ir ten, kitur, net ir tuo atveju, jei tavo prabangos prekė (pagal „Regitrą“) yra nr. 1 visoje Lietuvoje.
Tad ant durų slenksčio – ne seni BMW, o pačios pačiausios prabangos prekės, kurios tokiam Mykolui leido visą verslą mokesčiais iš Seimo gąsdinti metų metus. Numeriai – jo, su daug besikartojančių skaičių, įdomesnėmis raidėmis.
Buduliai grįžo į Palangą?
No. Restiko salėje jų nematyt, kaip ir beveik visoje Palangoje jau daugybę metų. Restorano lauke jų irgi nėra.
Kaip suprast? Keršto campaign‘as restikui nuo kažko po vakar? Ar nuo vakar palikto mūsų elito? Bet be jokių baudų ant langų.
Tikras deja vu, kuris primena tuos „geruosius laikus“, kai rogės po langais, ant šaligatvių kavinėse ar ant terasos kieme buvo rimčiausia žinutė apie kai kieno galimą sau leisti gyvenimo kokybę, būdą, statusą ar net visos karjeros aukštumas.
Tada rogės lietuviui buvo viskas. Ir žmona, ir meilužė, ir namai, ir papuošalai, ir statusas, ir vizitinė kortelė, ir sesuo, ir brolis, ir visas gyvenimo turtas, bet jokiais būdais – ne jo kompleksų kratinys ar diagnozė apie vingių stygių smegenyse.
2023-ieji ir 90-ieji negali būti lyginami. Ir nepatikėsit, bet būtent Palanga ir yra ta vieta, kuri bene geriausiai parodys, kad 90-ųjų mentalui čia jau nelabai vietos yra.
Visai netrukus per gatvę nurieda pareigūnų ekipažas. Sustoja, prisiparkuoja tikrai ne taip, kaip tie iš ano tūkstantmečio. Tvarkingi, pasitempę, savo transportą priparkuoja ne gatvėje, o ten, kur galima.
Pirma mintis – apklijuos baudomis, išgabens „statusą turinčių roges“ lauk. Bet, pasirodo, bus kur kas geriau.
Užeina į restoraną, pasisveikina.
Opa.
Dar kartą įsitikini, kad 2023-ieji, o ne 90-ieji. Kas naują meniu skaito, kas vyną geria, kas valgo, tik keli staliukai keistai susimala.
Staiga mandagus klausimas salėje iš pareigūnų visiems svečiams:
„Laba diena. Skanaus (?). Gal žinot kieno automobiliai? Gal malonėtumėt patraukti, čia parkuoti negalima, juk yra ženklai?“
Boom.
Klausimas visiems ir prie visų, kuris kartu – dar vienas šaunus įrodymas, kad Palanga keičiasi net ir tada, kai ją aplanko kompleksuotieji iš 90-ųjų, numeta savo roges ant durų, nes iki restiko ateit tuos kelis metrus – mission impossible, o dar be rogių ant durų juk niekas nematys, kad jie buvo čia.
Jokių baudų, jokių karučių su išgabenimu, o tik mandagus prašymas pašalinti savo kompleksus ar vingių smegenyse trūkumus nuo pastato ar iš gatvės, kur jiems tikrai ne vieta, kaip ir rodyt savo trūkumus visiems susirinkusiems.
Nežinau, ar tai buvo jų plano dalis, bet toks paprastas viešas prašymas, skirtas tiems, apie kurių IQ netrukus sužinojo visi, yra gerokai geriau nei didžiausia bauda ant lango ar rogės su lapeliu.
Ir visai nesvarbu, kokio storio tavo piniginė, kas su tavimi prie stalo ar kokią eilutę tu ten užimi pagal „Regitrą“ ar kokiam „Alfos“ portale. Ir nesvarbu net tai, kiek tu gali sau leisti sumokėti už tai, kad taisyklės tai čia tipo visiems, bet tik ne tau, o ta bauda – just tips.
Žmogiškas prašymas gerbti tvarką kurorte, kuris keičiasi, auga, tobulėja, o ne kenkti jam ir nebūti tomis 90-ųjų iškasenomis, kurios griauna tai, ką pavyko pasiekti Palangai per paskutinius metus, yra būtent tai, kas mus visus skiria nuo tų laikų ir dabar.
Tad labai greitai, visai netikėtai prie kelių staliukų „statusą visiems parodę“, staiga suprato, kad ne jį turi, o tik 9 aukštus kompleksų, apie kurios nuo šiol žino visas restoranas.
Net neabejoju, kad po tokių pareigūnų klausimų jie dešimtis kartų pasvajojo apie baudą už lango, kad ir kelis kartus didesnę nei įprastą, o ne viešą kompleksuotųjų konkursą su savanoriais, kuriais netikėtai tapo, numetę savo roges ten, kur negalima.
Tad sumažėję perpus, išraudę, jie tyliai pakilo tipo į „rest room‘ą“, bet rinkosi kelią per lauką, prieš tai patraukti tai, ką suprato iš tikrųjų turintys, lydimi žvilgsnių, tokių, kuriuos sunkiai pamirš ateityje kaip ir pamiršę rest room‘ą.
Bet kas keisčiausia – kai kas liko. Liko todėl, kad, matyt, suprato, jog į tą patį „ratą su jais“ – jam ne pakeliui, nes jis – kietesnis, jis – vyrų vyras, o pareigūnai netrukus dings.
Bet būtent tai ir buvo jo didžiausia klaida.
Tad tas kai kas toliau nuleidęs akis į lėkštę bandė valgyt su meile pagamintą maistą, su žmona ar drauge, vaikais, bet velniškai šlapia nugara, nes vaikų žvilgsniai į „tėtį ar mamą su kompleksais“ darėsi vis dažnesni ir nepatogesni, kaip ir jų klausimai apie tai, „kodėl jūs neinat patraukt, juk čia apie mus?“
O dar tas naujos kartos raktelis nuo „prabangos pagal „Regitrą“, nematomai traukiamas nuo podiumo (stalo) į kišenę, tik patvirtino, kad netrukus visi sužinosime šio vakaro strigusių 90-uosiuose rinkimų finalistą, paaiškėsiantį dar po kelių mandagių pareigūnų raginimų atsiimti pagrindinį lopo prizą kurorte.
Ir opa.
Paėjo. Šlapiais nuo prakaito marškiniais vakaro finalistas pasirodė scenoje. Raudonais žandais, susinepatoginęs daug labiau nei pirmieji, į rest room‘ą per lauką bėgę, žengė ant scenos, savo rogių link, lydimas šeimos ir pareigūnų.
Salėje suskambo nematomi plojimai. Visų.
P. S. Nežinau, kiek kartų jis meldėsi ar svajojo apie baudą ir raudoną lapelį ant savo rogių, bet bandau įsivaizduoti, kas būtų, jei pareigūnai būtų dar ir vardais bei pavardėmis paskelbę vakaro laimėtojus ir kokį tinkamą prizą dovanų sumetę viso kurorto vardu. Dar įdomiau, kad savo roges davė nuvairuoti savo tetai, nes ryškiai ta taurė vyno, jei ne pareigūnai, būtų tebuvusi „tik viena“.