Liepos 14-oji. Dar dienos metu nužiūrėjau orų prognozę, kad artimiausiais vakarais, išskyrus šį, nusimato lietus, tad nelaukus pradėjau derinti vakaro planus su savo vaikinu. Labai norėjau nuvažiuoti į Trakus, pasiimti vandens dviratį ir ramiai paplaukioti, gamta pasigrožėti, pasidaryti nuotraukų.
Sutarėm, darbus baigėm laiku ir išskubėjom. Atvažiavę rinkomės ne nuomotis dviratį prie Trakų pilies, o šiek tiek nuošaliau, kur galima tame pačiame kieme pasistatyti automobilį ir iškart lipti į dviratį. Visas šis komplektas kainuoja vos 10 eurų valandai.
Lipant į dviratį, jo nuomotoja tikrai paminėjo, kad išsiimtume viską iš kišenių. Deja, tą pačią akimirką nepuolėm jos klausyti. Galvojam atsisėsim, įsipatoginsim, tada kiek paplaukę jau susidėliosime daiktus. Kišenės buvo tokios gilios, kad nenujautėme bėdos. Visgi užteko paplaukti gal 20 metrų ir išgirdau „pliukšt“. Ėmiau dairytis ir obsesiškai klausinėti draugo, ko trūksta. Telefonas? Piniginė? Ne, viskas yra. Ir tada draugas sako „Raktai nuo automobilio. Nėra raktų.“ Sakė ir daugiau, bet negaliu sau leisti jo pilnai pacituoti.
O va tada ir prasidėjo įdomiausia mūsų romantiško vakaro dalis, primenanti Vido Bareikio dainą: mūsų visi daiktai, o kartu ir darbiniai kompiuteriai yra mano bute; buto raktai yra automobilyje; automobilio raktai yra ežero dugne. Blogiausia, kad tai – vieninteliai apskritai turimi rakteliai nuo šio automobilio, antrų neturime net namuose.
Pasiplaukiojimas dviračiu, žinoma, jau niekam neberūpėjo, grįžome į krantą ir nuomavusiai dviratį moteriai papasakojome, kas nutiko. Su jos ir kitų vietinių pagalba ėmėme ieškoti išeičių – vienas naras, turintis metalo ieškiklį, šiuo metu Vilniuje ir šiandien jau nebedirba. Kitas ieškiklio neturi, bet yra čia vietoje, Trakuose.
Gauname naro numerį, skambiname, tikėdamiesi, kad naras atvyks dar šiandien ir apsieisime be metalo ieškiklio. Tuo tarpu pakalbinu aplinkinius darbuotojus ir paaiškėja, kad tokie „paskendimai“ yra kasdienybė Trakuose: „Uoj, kiek čia telefonų, raktų priskendę. Kur dumblo nėra – dar galima rasti, bet kur dumblai – jau viso gero“, – sako vienas ilgamečių darbuotojų. Kiti du jachtos darbuotojai, išgirdę situaciją, šypsosi ir linkčioja „Pastoviai čia taip“.
Vyrų teigimu, naras iš Vilniaus jau užsakytas rytojui „žvejoti“ kažkieno mobilųjį. O trakietis sutinka pagelbėti dar šįvakar, iki saulėlydžio turime pusantros valandos. Ilgai naras ieškojo tų raktų, parodėme vietą, kur jie maždaug iškrito, bet paieškos tikrai ilgą laiką buvo bevaisės. „Matau kiekvieną akmenuką, tik ne jūsų raktus“, – rėkia iš vandens mūsų gelbėtojas. Greičiausiai nieko nebus...
Ėmėme kurpti planus – paskambinome automobilio draudimo bendrovei, kad atvyktų techninė pagalba, atrakintų automobilį ir iš jo galėtume išsiimti bent jau namų raktus, nes parvykti automobiliu nepavyks, jis neužsives be paskendusios rakto elektroninės dalies. Grįžime namo, o ryt atvyksime į Trakus jau su metalo detektoriumi. Tiesa, vienas panėrimas su oro balionu ir metalo ieškikliu, vietinių teigimu, mums atsieitų apie pusantro šimto eurų. Vis pigiau, nei skubos tvarka gamintis kitus raktus.
Jau susisiekus su draudimo atstovais, kaip undinė iš vandens išnyra naras...su mūsų rakteliais! Aš net pašokau iš laimės, istorija baigėsi geriausiai, kaip tik galėjo pasibaigti. Tiesa, raktai rasti visai kitoje vietoje, nei jie iškrito. Matyt vandens dviračio pedalų srovė viską apsunkino.
Moralas – visam gyvenimui: nežioplinėkite ir vos įsėdę į vandens dviratį išsiimkite VISKĄ net iš giliausių kišenių, nes mynimo judesys iš tų kišenių tikrai išklibins brangiausius jūsų daiktus, o tada kainuos ir nervų, ir pinigų, mėginant juos susigrąžinti. Beje, susisiekę su autoserviso darbuotoju, išgirdome, kad raktelius tuojau pat turėtume mesti arba į druską, arba į ryžius, taip ištraukiama drėgmė.