Su šeima ir draugais atostogavome Ispanijoje. Nesėdėjome vienoje vietoje, išsinuomoję automobilius važinėjome po Valensijos regioną, kuriame poilsiavome, norėjome pamatyti kuo daugiau.
Aplankę pačią Valensiją važiavome autostrada į vietą, kur apsistojome, – Albiro miestelį, šis yra apie 140 km nuo jos.
Buvome gerai nusiteikę, turėjome daug įspūdžių, dalinomės jais.
Jau buvome pastebėję, kad važiuojant populiariais maršrutais eismas suintensyvėjęs ir gan chaotiškas. Suprantama, nes poilsiauti atvykę daug žmonių, įvairaus amžiaus, nežino kelių, blaškosi, žiūri į navigacijas nematydami, kas vyksta aplink, sudaro avarines situacijas. Kalbėjomės ne kartą apie tai su vyru, vis kartojome sau, kad reikia būti atidesniems. Tokie ir buvome.
Kai važiavome link namų ta autostrada, taip pat buvo įtartinų vairuotojų: vieni važiavo per lėtai, nesitraukė iš antros juostos, kiti stojo šalikelėse, kur negalima, dar kiti viršijo greitį ir „atsipūtę“ lėkė daugiau nei 160 km per valandą greičiu.
Mes niekur neskubėjome, važiavome normaliai leistinu greičiu – apie 120 km per valandą.
Visą kelią linksmai kalbėjomės, vienu metu vyras prisiminė vieną itin smagią istoriją ir vis atsisukdavo į mane ją pasakodamas. Prašiau, kad žiūrėtų į kelią, ne į mane, nes man eismas neatrodė saugus dėl minėtų priežasčių. Vyras sakė, kad „situacija kontroliuojama“, juk ramiai važiuojame.
Tuo metu važiavome pirma juosta. Normalu į ją sugrįžti, kai aplenki automobilį ar iš esmės kai važiuoji lėčiau nei automobiliai antrojoje.
Staiga vyras pasakė, kad pažiūrėčiau, kaip iš paskos nenormaliu greičiu atlekia automobilis antra juosta. Daug tokių matėme autobanuose: galbūt keliuose galimas skirtingas greitis, be to, automobilių galimybės nevienodos, bet čia greitis buvo ne tas leistinas. Jam praskrendant dar užfiksavome, kad tai buvo AUDI. Pro mus pralėkė kaip pro stovinčius, nors važiavome didžiausiu leistinu greičiu. Koks buvo jo greitis, nepasakysiu. Palydėjome jį žvilgsniais ir dar pakalbėjome, kokiu kvailiu reikia būti, kad tokiu greičiu lėktum, kai aplink toks eismas, pilna ne savo automobilius vairuojančių, iš kitur atvykusių žmonių.
Taip bekalbėdami po keliolikos sekundžių pamatome, kaip prieš mus važiuojančiam sunkvežimiui, kurį vyras didindamas greitį planavo lenkti, sprogsta padanga.
Sunkvežimį pradeda mėtyti, pusė didžiulės padangos skrieja link mūsų, kažkokios kitos didelės detalės – taip pat. Iš paskos ir šalia mūsų irgi važiuoja automobiliai. Vyras įjungia avarinį, – Ispanijoje įprasta perspėti kitus, jei kas nors nutinka kelyje, tada spaudžia signalą, stabdo ir lekiam į kelkraštį, kad neužšoktume ant tos padangos likučio, kitų detalių ir įspėtume kitus.
Sunkvežimis tuo metu čiuožia kelis šimtus metrų į priekį su trimis ratais, palikdamas po savęs juodą ruožą ten, kur rato nebėra, ir stebuklingu būdu siūbuodamas sustoja neapsivertęs. Neįsivaizduoju, kaip jis taip sugebėjo, turbūt profesionalus vairuotojas vairavo, – sunkvežimį mėtė į visas puses po visą kelią.
Kažkokiu būdu sunkvežimio vairuotojas sugebėjo pasukti į dešinį šoną, norėdamas kiek įmanoma pasitraukti iš kelio, kad į jį neatsitrenktų iš paskos dideliu greičiu važiuojantys automobiliai: čia ne kaimo keliukas, o autostrada.
Jei ne vairuotojo įgūdžiai ir atstumas tarp mūsų, būtų buvusi didžiulė nelaimė ne tik mums, bet ir aplink važiavusiems.
Stebuklas tam AUDI, kuris prieš kelias sekundes pralėkė pro šalį, nes visi ten būtų užsimušę, jei jam staiga po ratais pakliūtų ta sprogusi padanga ar kitos detalės.
Staigiai sustojome šalikelėje ir išvengėme susidūrimų, paskui mus stojo ir kiti, pamatę, kas įvyko. Beje, buvo tokių nesusipratusių ar neatidžių, kurie lėkė antra juosta kaip niekur nieko, gal irgi kalbėjosi, nesutelkė dėmesio ir tik paskutinę sekundę pamatė, kad ant kelio pilna pavojingų kliūčių. Buvo girdėti stabdymo garsai, mašinos laviravo, kaip sugebėjo. Kiekvienas neatsakingas judesys galėjo kainuoti labai labai daug, taip pat ir gyvybes, jei vairuotojas tuomet būtų labiau „atsipūtęs“ ir nesuveiktų laimės kūdikio sindromas.
Ką reiškia, jei važiuoji didžiuliu greičiu ir staiga užšoki ant gulinčios masyvios plyšusios padangos ar kitų didelių detalių? Panašu, kad priverstinai stoji ir čia pat vertiesi. O kiek, kaip vertiesi, į kurią pusę, tai jau atsitiktinumas ir laimės dalykas, kaip ir tai, kiek aplink tave verčiasi tokių pat. Klausimas, kiek sužalotų ir likusių gyvų po tokių smūgių bus. Tarp tų besiverčiančių galėjome būti mes.
Po įvykio privažiavome prie sunkvežimio vairuotojo kartu ir keliais kitais automobilių vairuotojais įsitikinti, kad viskas jam gerai. Ispanas vairuotojas buvo labai stipriai išsigandęs, vis kartojo, kad jam viskas gerai ir kad reikia tas sunkvežimio detales nedelsiant patraukti nuo kelio, nes kas nors užsimuš.
Ėjome kartu su kitais kelis šimtus metrų atgal, kad jas patrauktume. Žmonės buvo labai geranoriški, stojo, padėjo, nė vienas nebuvo piktas ar nepatenkintas, kaip tik klausė, ar viskas visiems gerai, kuo dar gali padėti. Po keliolikos minučių pajudėjome toliau. Atrodė, kad jau ramu, susitvarkė eismas abiejose juostose.
Ir tada prasideda kita istorija
Surimtėję ir kalbėdami apie tai, kas mums galėjo nutikti, bet nenutiko, palaimingai važiuojame toliau. Staiga pamatome, kad kažkas vyksta priekyje, – visi greit stabdo. Nematome jokių ženklų, kad remontuojamas kelias. Pagalvojome, kad galbūt avarija, niekas nespėjo pastatyti įspėjamųjų ženklų.
Staigiai stabdome, važiavome antra juosta, vėl įjungiame avarinį. Vyras netrukus sušunka, kad mums „šakės“, nes į mus lekia automobilis, o trauktis nėra kur.
Esame tikrai laimės kūdikiai, nes to automobilio vairuotojas paskutinę sekundę mus pamato, metasi į kairę, išlekia iš kelio, kur nėra aptvarų, ir sustoja. Nei keleiviams, nei automobiliui nieko neatsitiko. Mano vyras buvo ne juokais išsigandęs ir gan piktas, išlipo iš automobilio, kad pasakytų, kaip šitaip galima nematyti, kas vyksta kelyje. Išlipo iš to kito automobilio moteris, vokietė, – važiavo su dviem vaikais. Kažkuriam prireikė dėmesio, tad nesutelkė jo į kelią. Stovėjo visa drebanti. Aišku, kad nebuvo jokio aiškinimosi, kaltinimų, ji nusiraminusi sugrįžo į kelią. Tik paprašėme būti atidžiai, nes toks metas – karštis kaitina smegenis, daug turistų, daug nesusipratimų kelyje. Man rodos, jai tai buvo labai gera pamoka, kaip ir mums visiems.
Kai pavažiavome porą šimtų metrų, pamatėme kelio ženklus, kad kažkas remontuojama visiškai trumpoje atkarpoje. Buvo susidaręs didžiulis kamštis, prasidėjo susiaurėjimas. Kodėl tų ženklų nebuvo anksčiau, sunku pakomentuoti.
Nuo tos vietos iki Albiro, kur apsistojome, liko apie 30 kilometrų. Galutinai baigėsi visi juokai ir istorijos, vyras buvo ne tai, kad įsitempęs, bet tiesiog sekė akimis kiekvieno automobilio judesį kelyje.
Kai grįžome į namus, buvo išties labai gera. O moralas toks, kad kiekvienos atostogos net ne dėl mūsų kaltės gali baigtis labai liūdnai ir kad ypač poilsio metu kurortuose bei aplink juos reikia nuolat stebėti kelią. Patirtys rodo tokius dalykus, kad vėliau nesinori net prie vairo sėsti. Nuoširdžiai linkiu likti atidiems ir sėkmingai pasiekti vietas, kad ir kur vyktumėte.