Mokytojos dirba auklėmis
Kolegės užsienyje, pasakoja Angelė, dirba auklėmis, prižiūri vyresnio amžiaus žmones. Bet pati Angelė į užsienį nevažiuoja. Moteris dirba Mažeikių politechnikos mokyklos Statybų profesijos mokytoja.
56 metų Angelė juokėsi, kad tokią specialybę rinkosi, nes juk visada kas nors yra statoma. „Būdama jauna taip maniau. Besimokant patraukė ir pedagogika“, – sako ji.
Pastaruosius 4 metus Angelė dirba su specialiuosius ugdymo poreikius turinčiais vaikais. „Darbas yra be galo sunkus. Rodos, mokytojai daug uždirba, bet pagal tiek, kiek reikia įdirbio, medžiagų, priemonių... Švietimas nėra toks turtingas, kad viską duotų mokytojams ir mokiniais. Mokykla kiek gali, tiek stengiasi, bet tenka priemones kartais pirkti ir iš savo kišenės. Spec. poreikius turinčius vaikus reikia sudominti“, – atvirauja pašnekovė.
Pasiteiravus, ar išvažiuoja atostogauti, moteris nusijuokia: kelionei neužtektų vieno mėnesio algos. O kur dar pinigai mokesčiams, maistui, telefono išlaidoms padengti ar kurui bei automobilio išlaikymui? O ir Angelės automobilis – varomas dyzeliu. „Nuotaikos baisios. Jei įsigalios draudimas, teks kaip nors pirkti naują automobilį“, – neslepia ji.
Konkuruoja dėl moksleivių
Automobilio, tvitina pašnekovė, tikrai reikia. Angelė dažnai pas mokinius važiuoja automobiliu. Ne visi jie gyvena Mažeikiuose. Ne visi jie gali iki mokyklos atvykti.
Transporto reikia ir būsimų moksleivių paieškoms. „Tarp mokyklų vyksta baisi konkurencija. Turime patys ieškoti mokinių. Tai tokios ir būna mūsų vasaros atostogos – darbinės“, – į telefono ragelį nusijuokia Angelė.
Mokytojai važiuoja per kaimus, aplanko socialinius darbuotojus. Tokiu būdu siekia prisivilioti kuo daugiau moksleivių. „Aš ieškau spec. ugdymo poreikių mokinių. 4 metai kaip jau turime tokią specialybę. Vaikas su intelekto sutrikimais nelabai žino, kad yra tokia mokykla, jog yra renkami mokiniai. Taigi važiuoji, šnekini juos.
Tenka dėl jų pakovoti. Laikausi to požiūrio, kad ką pasėsi pavasarį, tą rudenį pjausi. Jei prisirinkai mokinių, turėsi darbo. Aišku, yra ir populiarių profesijų, pavyzdžiui, statybininkai, suvirintojai. Vaikai neraginami stoja, bet mūsų mokytojų yra daug, neužtenka krūvių“, – atvirauja Angelė.
Išvažiuoja po 10 klasių
Seniau, pasakoja ji, Mažeikiuose buvo daug mokyklų, dabar liko tik 3, kuriose vaikai gali pabaigti 12 klasių. Anot Angelės, vien išgirdus tai, galima suprasti, kaip intensyviai mažėja vaikų skaičius.
„Vaikai net po 10 klasių išvažiuoja į užsienį. Jiems ten pigiau mokytis, susiranda darbą“, – sako pašnekovė ir priduria, kad kasmet vis sunkiau rasti moksleivių.
Jaunimas, sako Angelė, dabar yra labiau apsiskaitęs, turi didesnius poreikius. „ Maži atlyginimai, o poreikiai – dideli. Mokiniai išvažiuoja į didesnius mietus, ten jiems daug vietos nėra. Todėl dažniau važiuoja į užsienį. Spec. poreikių vaikus padedu įdarbinti, bet jų atlyginimai maži. Mūsų mieste, apart naftos, didesnės įmonės nėra“, – tikina Angelė.
Valytoja – prestižinė specialybė
Laisvalaikiu mažeikietė savanoriauja Lietuvos „Caritas“ organizacijoje. „Dirbu su spec. poreikių mokiniais, matau, kiek jiems visko reikia. Matau, kad jie neturi iš ko pavalgyti. Varganų žmonių yra daug, tad organizuojame labdarą. Yra restoranas „Arka“, iš ten imame atlikusį maistą, vežame šeimoms“, – apie savo veiklą pasakoja Angelė.
Maisto, pasakoja Angelė, žmonės laukia. Tačiau kartais tenka susidurti ir su šiek tiek ironiškomis situacijomis: vienos vargingai gyvenančios šeimos vaikai yra labai išrankūs ir jiems sriuba netinka.
Anot jos, pasivaikščiojus Mažeikiais nesusidarysite vaizdo, kad tai vargingas miestas. Tačiau pradėjus savanoriauti „Caritas“ moteris pastebėjo, kiek daug žmonių neturi maisto ar rūbų. Čia, teigia ji, buvo net atvykusi žurnalistė iš Amerikos. „Bandome sukurti dokumentinį filmą apie nepasiturinčias šeimas“, – prasitaria Angelė.
„Pašalpa yra 100 eurų. Pragyvenk kaip nori. Aš su tuo susiduriu kiekvieną dieną ir galvoju: Dieve, į ką tie Mažeikiai pavirs. Tie, kurie dirba naftoj, savivaldybėje, jie gyvena gerai“, – pastebi pašnekovė.
Pasak Angelės, kita Mažeikių bėda tai, kad darbo rinkai nereikia vyresnio amžiaus žmonių. „Valytojos specialybė jau labai prestižinė pasidarė. Visi nori jaunų žmonių. Vyresniems sunku integruotis į darbo rinką.
Mano draugė turi profesiją, baigusi statybos inžineriją. Dirbo vyro firmoje. Firma čia išsilaikė, išsikėlė į Vilnių. Draugė tapo nebereikalinga ir niekur neranda darbo. Jai 55 metai. Kur tik nueina, jai pasako, kad mums tokios nereikia. O tokių yra nemažai. Taip ir gyvena žmonės: vienas šeimoje dirba, o kitas namus prižiūri“, – sako Angelė.