Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Laurynas Vilimas sako, kad nuo nepriklausomybės pradžios parduotuvių darbo laikai vis keitėsi, nes su kiekvienais metais konkurencija vis didėjo ir intensyvėjo. „Rinkoje atsirado daugiau žaidėjų, skirtingas darbo laikas po truputį vienodėjo“, – kalba jis.
Kita svarbi priežastis, kodėl keičiasi parduotuvių darbo laikas, – kintantys klientų įpročiai. Pavyzdžiui, anksčiau būdavo įprasta šventėms susiruošti gerokai iš anksto, viską smulkmeniškai apgalvojus, o pastaraisiais metais dažnas netgi ingredientų Kūčių stalui skuba įsigyti tą pačią dieną. Į tai reaguodami prekybininkai stengiasi prie savo klientų prisiderinti kiek galėdami labiau.
„Žmonės pradėjo dirbti ilgėliau, ypač privačiame sektoriuje, todėl apsipirkinėti jiems patogu vėlesniu laiku, po darbo – ir 20, ir 21 val. Parduotuvės prie to prisitaikė labai greitai“, – sako L. Vilimas.
Provincijoje parduotuvės iki išnaktų nedirba
„Maxima LT“ komunikacijos vadybininkė Milda Januškevičienė pasakoja, kad prieš dešimtmetį ar dar seniau jų parduotuvės dirbdavo nuo 8 iki 22 valandos. Vėliau stebint klientų apsipirkimo įpročius buvo priimtas sprendimas parduotuvių, kurios įsikūrusios judresnėse ir tankiau apgyvendintose miestų vietose, darbo laiką pusvalandžiu ar net valanda paankstinti, ir dabar parduotuvės duris atveria 7.30 arba net 7 val. ryte.
„Toks sprendimas buvo priimtas, nes klientai pamėgo į parduotuves užsukti prieš darbą. Ankstyvieji klientai dažniausiai užsuka įsigyti maisto produktų lengviems priešpiečiams ar pietums, taip pat įsigyja puodelį garuojančios kavos ar vietoje keptų, šviežių ir dar karštų bandelių“, – sako M. Januškevičienė.
Tačiau pastebėtas ir atvirkštinis procesas – kai kuriose parduotuvėse, ypač esančiose mažesniuose miesteliuose, darbo laikas buvo sutrumpintas pusvalandžiu ar valanda. Tokį sprendimą taip pat nulėmė žmonių įpročiai, t. y. vakare sumažėjęs klientų srautas, mat, kaip sako pašnekovė, kaimo vietovėse gyvenimas prasideda kiek anksčiau, o vakarus žmonės labiau linkę leisti namuose nei einant apsipirkti.
Tytuvėnuose gyvenanti ponia Irena pasakoja, kad jų mieste mažesnės privačios parduotuvėlės dirba nuo 8 iki 20 val., didesnės – vėliausiai iki 22 val. „Toks parduotuvių darbo laikas nusistovėjęs jau seniai, tačiau anksčiau, kol dar nebūdavo didžiųjų prekybos tinklų, mažosios parduotuvėlės dirbdavo iki 18–19 val., jeigu būtų dirbusios iki 20 val., tai jau būtų buvę labai daug, o duris jos įprastai atverdavo 9, mažesnės – tik 10 val.“, – pasakoja ponia Irena.
Ji sako, kad jokių naktį dirbančių parduotuvių jų mieste ir aplinkui taip pat nėra. O per šventes darbo laikas būna sutrumpinamas. „Prieš kiekvienas šventes prie parduotuvių būna prikabinti informaciniai lapeliai, kad švenčių dienomis parduotuvės dirbs trumpiau. Kūčių vakare mūsų parduotuvės įprastai dirba iki 18–19 val., Velykų ir Kalėdų rytais duris atveria vėliau, nuo 9 val., o ne nuo 8 val.“, – apie apkarpytą laiką pasakoja ponia Irena.
Prekybos tinklo atstovė M. Januškevičienė pasakoja, kad prekybos tinklai stebi klientų srautus, analizuoja jų apsipirkimo įpročius, kad atėję į parduotuves klientai ne tik rastų viską, ko jiems reikia, bet ir tada, kada reikia. Darbo laikas tiesiogiai susijęs su klientų srautais ir jų apsipirkimo intensyvumu vienu ar kitu dienos metu, pardavimais.
„Jei matome, kad vakare srautai itin maži, tada trumpinamas parduotuvės laikas ir darbuotojai gali anksčiau grįžti namo. Nevengiame ir eksperimentuoti, tad darbo laikas taip pat yra keičiamas ir priklausomai nuo metų laiko, kadangi vasarą kiek keičiasi ir klientų apsipirkimo įpročiai. Šiltuoju metų laiku klientai linkę apsipirkti arba iškart po darbų, arba jau vėlai vakare, kai keliauja namo“, – klientų įpročių niuansus atskleidžia parduotuvių tinklo atstovė.
Naktiniai pirkėjai apsiperka savaitei
Visą parą dirbančių parduotuvių, neskaičiuojant degalinių, vaistinių ar kelių žvejų parduotuvių, Lietuvos rinkoje nėra daug. Paprastai tokių parduotuvių siūlomas asortimentas būna gana siauras, klientai čia užsuka tik vienos ar kitos konkrečios prekės. Dažniausiai tokios visą parą dirbančios parduotuvės būna koncentruotos į konkrečią prekių grupę, pavyzdžiui, greitą maistą, gėrimus ir pan.
L. Vilimas teigia, kad tokį naktinių parduotuvių nepopuliarumą mūsų šalyje lemia per maži naktinių pirkėjų srautai. „Jeigu nėra pakankamai pirkėjų, tai laikyti atidarytą parduotuvę yra labai nuostolinga. Juk reikia mokėti už įjungtą elektrą, darbuotojų laikymą – didelės ar nedidelės infrastruktūros išlaikymas tikrai kainuoja. O Lietuvoje, net ir Vilniuje, nors tai ir didžiausias miestas, naktimis nėra didelio srauto nei mūsų pirkėjų, nei turistų, kad galėtų išsilaikyti dvi, trys, keturios visą parą dirbančios didesnės maisto parduotuvės“, – sako prekybos įmonių.
Tai įrodo anksčiau naktimis dirbusių, bet dabar darbo laiką iki įprasto sutrumpinusių dviejų prekybos centrų, esančių Vilniaus Pašilaičių mikrorajone ir Klaipėdoje, istorija. Sumanymas šių parduotuvių duris atverti ir naktimis nepasiteisino – klientų srautai būdavo per maži. Iki šiol prekiauti visą parą sekasi tik vienai tokio dydžio parduotuvei – sostinės Mindaugo g. esančiam prekybos centrui „Maxima“.
Dažnas čia naktį užsukęs vilnietis sutrinka pamatęs, kad eilėse prie kasų lūkuriuoja ne vienas kitas naktibalda su bulvių tarškučių pakeliu ar buteliu gaiviojo gėrimo, o stumdosi pirkėjai su pilnais vežimais įvairiausių prekių.
M. Januškevičienė pasakoja, kad naktinių krepšelių būna pačių įvairiausių, nes klientai parduotuvėje gali rasti viską, ką įprastai randa ir dieną – nuo šviežio maisto iki pramoninių prekių. „Itin dažnai krepšeliuose galima pastebėti įvairiausių užkandžių, greitai paruošiamo ar jau pagaminto maisto ir prekių, be kurių žmonės negali išsiversti, tad pasiryžta važiuoti į parduotuvę naktį“, – atskleidžia M. Januškevičienė.
Kaip atskirą naktinių pirkėjų grupę būtų galima išskirti klientus, kurie naktimis apsiperka visai savaitei. Pasak pašnekovės, tokie žmonės mėgsta gausiai apsipirkti viską apgalvodami ir neskubėdami, be to, jie laukia, kada nuslūgs didžiausias klientų srautas.
Per šventes nori gyventi patogiai
Iš vieno Žemaitijos kaimo kilusi ponia Alma pasakoja, kad pamena, jog anksčiau per didžiąsias metų šventes nedirbdavo nė viena kaimo parduotuvė. „Niekur nebūdavo galima nusipirkti net duonos. Būdavome įpratę viskuo apsirūpinti iš anksto, žinodavome, kad ryt – šeštadienis, niekas jau nedirbs, tad reikia apsipirkti iki savaitgalio“, – pasakoja ji.
Vėliau, moteriai persikėlus gyventi į Šiaulius, šventinėmis dienomis parduotuvės jau dirbdavo, tačiau jų darbo valandos būdavo sutrumpintos. Ponia Alma sako, kad pastaruosius 10 metų šventiniu laikotarpiu Šiauliuose esančios didžiosios parduotuvės dirba įprastai ir, kitaip nei pasakojo Tytuvėnuose gyvenanti ponia Irena, darbo valandų trumpinti nelinkusios.
Pasak L. Vilimo, nuo nepriklausomybės pradžios kiekvienas prekybininkas – ar kalbama apie didelį tinklą, ar apie mažą atskirą parduotuvėlę, dėl darbo laiko švenčių metu spręsdavo labai individualiai.
„Jeigu užsakymai leidžia, mato, kad tai bus pelninga, sulauks pakankamo srauto pirkėjų, parduotuvės dirba. Tačiau tai nebūtinai priklauso nuo pinigų. Kai kurie prekybininkai per šventes pasirenka nedirbti ir atostogauti. – kalba L. Vilimas. – Visos laisvos rinkos pagrindas yra tai, kad verslas pats gali pasirinkti, kaip jam geriausiai elgtis laisvos rinkos intensyvios konkurencijos sąlygomis. Kai mūsų ekonomika perėjo į laisvos rinkos ekonomiką, tokie reiškiniai natūraliai vyksta, evoliucionuoja ir susiformuoja. Kam apsimoka, kas nori – dirba, niekas prekybininkų neverčia nei atsidaryti, nei užsidaryti, jie patys tai sprendžia.“
Kasmet pasigirsta svarstymų, ar reikia per šventes parduotuvių laiką sutrumpinti, ar išvis leisti nedirbti. Tačiau dažniausiai taip nenutinka, nes prekybininkai prisitaiko prie savo klientų poreikių. Kaip pasakoja M. Januškevičienė, pirkėjai nelinkę keisti savo apsipirkimo įpročių net per šventes, jiems patogu, kad ir tokiu metu parduotuvės dirbtų įprastu ritmu. „Klientai nenori savo pirkinių planuoti iš anksto ar vykti apsipirkti kitur, nei yra įpratę“, – sako M. Januškevičienė.
Pasak jos, šventinis prekių krepšelis taip pat būna gana kasdieniškas, žinoma, pasitaiko ir labiau šventinių krepšelių, kadangi žmonės per šventes linkę keliauti į svečius, tad neretai greta įprastų prekių pastebimi įvairiausi saldumynai, tortai, šampanas ar gėlės.