Tiesa, nesibaigiančių eilių pralaidumas kasmet vis tobulėja įvairių naujovių ir patogumų dėka, o anksčiau parduotuvėse pirkėjų nelaukdavo tokie patogumai, kaip dabar.
Viena parduotuvė, viena pardavėja ir milžiniška eilė
Istorikas Algirdas Jakubčionis prisimena, jog apie septintą dešimtmetį didžiausios parduotuvės buvo vadinamos gastronomais, kuriuose buvo įvairūs skyriai. Buvo galima rasti duonos gaminių, bakalėjos prekių, kulinarijos, degtinės, mėsos skyrius, o juose – po vieną pardavėją.
„Visuose skyriuose reikėjo stoti į eilę. Eilės dydis priklausė nuo laiko, po darbo galėjai laukti ir ilgokai, bei perkamo produkto. Iki 7 dešimtmečio pabaigos nebuvo fasuoto cukraus ir kruopų – tada pardavėja iš popieriaus sukdavo į apačią smailėjantį paketą, jį sverdavo, apskaičiuodavo kainą. Mėsa ar silkė taip pat buvo suvyniojama į popierių. Visa tai užtrukdavo.“
Istoriko teigimu, tuomet mažose parduotuvėse buvo viena eilė, dirbdavo viena pardavėja, tai palaukti irgi dėl to reikėdavo ilgiau. „Labai daug nešnekėdavo, kartais stebėdavo, ar užteks reikiamo produkto, kartais piktindavosi, jei atsirasdavo gudrius ar gudrė nusipirkti be eilės. Tada piktindavosi“, – apie laukiančius pirkėjus pasakoja A. Jakubčionis.
Miestelių parduotuvėse, kai gyventojai vieni kitus pažinojo, aptardavo vietines, asmenines naujienas.
Apgaudinėjami pirkėjai ir nematomi pardavėjai vyrai
Iki 7 dešimtmečio pirkinių kainos buvo skaičiuojamos mediniais skaičiuotuvais, vėliau atsirado mechaninės kasos, buvo išduodamas ir čekis.
„Nežinau, kodėl, bet pardavėjos dažnai buvo grubios, nevengdavo apšaukti pirkėjų. Perkantysis jautė už jo buvusių norą, kad jis kuo greičiau nusipirktų. Tuo naudodavosi pardavėjos, greit mesdavo ant svarstyklių produktą ir joms dar neužfiksavus svorio, jau paimdavo“, – pasakoja A. Jakubčionis.
Tuomet pirkėjas esą grąžą irgi greit imdavo ir prie kasos jos neskaičiuodavo, todėl dažnai žmonės būdavo ir apgaudinėjami.
Nors dabar laukiantys parduotuvių eilėse gali pastebėti ir vis daugiau kasininkų vyrų, anksčiau pardavėjų absoliuti dauguma buvo moterys – tik mėsos skyriuose būdavo ir vyrų.
Ilgą laukimą eilėje vadina pažeminimu
Istorikas Arūnas Streikus tiki, kad stovėjimas eilėse prie būtiniausių vartojimo prekių gali būti interpretuojamas kaip sovietinės sistemos atrastas vienas iš laiko nusavinimo būdų. „Stovėjimas eilėse, tapdamas kasdieniu įpročiu, ilgam imobilizuoja žmones, skatina susitaikyti su savo bejėgiškumu, pažeminimu ir atitraukia juos nuo kitų, galimai netgi sistemą ardančių veiklų.“
Pasak A. Streikaus, būtinybė nuolat stovėti eilėse taip pat naikina iš apačios kylančios iniciatyvos bei planavimo galimybę, o tai galima paaiškinti savotišku žinių, kurios galėtų padėti žmonėms racionaliau panaudoti laiką, monopolizavimu.
„Nežinia, kada bus išmesta prekių parduotuvėje, neleido kurti ilgalaikių planų, bet vertė pasikliauti spontaniškumu ir lankstumu. Kitokį požiūrį į asmenį, vartotoją, – jis nėra laisvas rinktis, o tik laukti valdžios dalijamų gėrybių – ir valdžios abejingumą jų laikui liudijo sovietmečiu parduotuvėse dominavusi vadinamoji prekystalių sistema, kuomet prie kiekvienos prekių grupės reikėjo atstovėti skirtingas eiles.“
Istorikas A. Streikus pastebi, jog kartais yra neteisingai manoma, jog stovėjimas eilėse galėjo stiprinti žmonių solidarumą, pasitikėjimą vieni kitais. Greičiau priešingai, priversti konkuruoti dėl riboto kiekio vartojimo produktų, žmonės sugalvodavo įvairių būdų kaip apeiti kitus eilėje – pavyzdžiui, atsivesdami mažamečius vaikus – o tai kėlė pastarųjų pyktį, nepasitikėjimą, išsiliedavusį netgi atvirais konfliktais.
Dažnas eilėje praleisdavo valandą
1991-aisiais, pirmaisiais Lietuvos atgautos nepriklausomybės metais, buvo įvesti ir rublius pakeitė laikinieji pinigai, dar vadinami bendraisiais talonais, o šnekamojoje kalboje pažįstami vagnorkių vardu.
Šį laikotarpį prisimindama vilkaviškietė Daiva (vardas pakeistas) atsidūsta, jog tuo metu, dar tik pradėdama kurti šeimą, gyveno sunkiai ir dėl pigesnės duonos kąsnio turėdavo keltis šeštą valandą ryto, kad tik spėtų jos įsigyti – prie parduotuvės, dar prieš jai atsidarant, rikiavosi žmonių grupelės. Mažo miestelio parduotuvėse tuo metu veikdavo arba viena, arba dvi kasos, o prie jų nusidriekusios eilės buvo milžiniškos.
Tokiu ankstyvu metu daugiausiai tokias eiles užaugindavo pensininkai ir sunkiau gyvenantys, pinigais švaistytis negalintys jaunesni žmonės. Po daugiau nei valandą eilėse praleidžiantys žmonės laiką leisdavo šnekučiuodamiesi, skaitydami laikraščius.
Eilių pralaidumas vis didėja
Tuo metu prekybos tinklų vadovai teigia, kad laikui bėgant trumpėjantis laukimas eilėje ateityje ir toliau mažės – vis daugiau žmonių atsiskaito banko kortelėmis, o taip sutaupomas skaičiuojamų grynųjų pinigų laikas.
Geresnį pralaidumą užtikrina diferencijuotos kasos perkantiems mažiau prekių arba motinoms su vaikais, vis labiau mėgstamos savitarnos kasos.
Stovėjimo eilėje išvengia tik perkantys internetu, tačiau beveik absoliuti dauguma pirkėjų yra priversti laukti savo eilės. Naujų patogumų dėka trumpėjantis laukimo eilėje laikas leidžia pagalvoti ir apie tai, kad vieną dieną laukti visai nebereikės – ironiška, tačiau tos dienos taip pat reikės palaukti.