Bene dažniausia vaikų svajonė – ar galiu turėti šuniuką: ekspertė įvardino ženklus, kada (ne)laikas ją išpildyti

Turbūt nėra didesnės ir daugiau emocijų sukeliančios vaiko svajonės nei turėti šuniuką. Tokios svajonės išsipildymas ne tik suteikia daug džiaugsmo, bet kartu yra labai vertingas vaiko raidai, nes leidžia išmokti atsakomybės ir bendravimo. Vis dėlto, augintinio atėjimas į šeimą bus džiaugsmingas tik tuo atveju, jei bus gerai apgalvotas – antraip tenka skaudžiai nusivilti, kad po keleto dienų gyvūnas tampa nebeįdomus ir apleistas, o netinkamai prižiūrimas kankinasi ir niokoja namus. Tad kaip tėvams reikėtų reaguoti į vaiko norą turėti augintinį ir kaip žinoti, kad jau tikrai tam atėjo metas?

Ryšys tarp šuns ir vaiko – ypatingas: vaikai iš to labai daug išmoksta

Kaip sako vaikų psichologė ir kaniterapeutė Jevgenija Janulienė, ryšys tarp vaiko ir šuns yra ypatingas – šuo moka besąlygiškai priimti ir džiaugtis, o vaikas gali daug ko iš jo išmokti. Anot jos, gyvendamas su šunimi vaikas nuo anksti pradeda suprasti, kad, štai, aš augu ir kažką jau galiu pasidaryti pats, o šuo vis dar negali kažkokio dalyko pats pasidaryti. Tai tampa pirmosiomis atsakomybės pamokomis vaiko gyvenime.

„Kaniterapijos užsiėmimų metu, prieš pradėdami žaisti su šunimis, vaikai turi atlikti tam tikras užduotis – pakloti šuniukui guoliuką, nes šuo irgi turi turėti savo vietą, kaip mes turime savo fotelius ir krėsliukus; vaikas turi įpilti šuniui vandens, nes mes galime atsisukti buteliuką ir atsigerti, bet šunimi reikia pasirūpinti. Kitą kartą vaikas jau automatiškai žino, kad šunimi reikia pasirūpinti. Ir ne tik – būna, tėvai dažnai paskui pasakoja, kad vaikas pradėjo šakutes ant stalo padėti, atsirado atsakomybė“, – pastebi J. Janulienė.

Vaikas iš šuns mokosi ne tik atsakomybės, bet ir bendravimo. Stebėdami savo vaikus ir šunis, tėvai gali pasakyti, kokia šuns kūno kalba rodo, kad jis džiaugiasi žaidimu, kad nuleistos gyvūno ausys ir uodega rodo, kad jis išsigando.

„Kai šeimoje yra brolių ir sesių, su tėvų pagalba tai yra puiki terpė mokytis geresnio santykio su kitais. Jei į tai įdedame per mažai pastangų, gebėjimas bendrauti su kitais nestiprėja. Lygiai tas pats vyksta su šunimis, kai šalia jaučiamas tėvų palaikymas ir priežiūra. Ne tik su broliais ir sesėmis vaikas išmoksta draugiškai komunikuoti, bendradarbiauti, bet ir su gyvūnais. Su šunimi vaikas mokosi būti geru draugu ir kompanionu“, – pabrėžia J. Janulienė.

Kaniterapeutė pastebi, kad besąlyginis priėmimas ir meilė – unikali savybė, kurią galime pamatyti tik bendraudami su gyvūnu. Anot jos, ši savybė ypač akivaizdžiai atsiskleidžia stebint šuns bendravimą su vaiku, kuriam sunku pasitikėti kitais žmonėmis.

„Kaniterapeutai dažnai dirba su vaikais iš globos namų, kurių gebėjimas pasitikėti suaugusias žmonėmis yra šiek tiek sutrikęs. Yra daugybė pavyzdžių, kaip tik šuns dėka pavyksta užmegzti terapinį ryšį su vaiku. Šuo kitaip būna santykyje, nei žmogus“, – sako J. Janulienė.

Ženklai, kad (ne)laikas turėti augintinį: į ką atkreipti dėmesį?

Kol vienose šeimose jau džiaugiamasi keturkojo kompanija, kitose apie augintinius vaikai dar tik svajoja. Vis dėlto, į vaiko išreikštą norą turėti šuniuką tėvai neturėtų reaguoti iškart skubėdami jį priglausti ar pirkti. Kaniterapeutė pastebi, kad ne kiekviename amžiuje vaikas apskritai gali suvokti, ką reiškia rūpintis gyvūnu.

„Bet kuris gyvūnas, ne tik šuo, ilgą laiką gali būti vaiko suvokiamas kaip kažkoks žaislas. Jis gali norėti šuniuko lygiai taip pat, kaip nori pliušinio meškiuko ar lėlytės. Labai normalu, kad vaikas gali norėti gyvūno, bet sąmoningas suvokimas, kad gyvūnas nėra žaislas, bet ir atsakomybė, susiformuoja gerokai vėliau“, – sako J. Janulienė.

Su vaiku būtina daug kalbėtis apie tai, kas pasikeis šeimos rutinoje turint augintinį, ir stebėti, ar vaikas supranta, kokie pokyčiai laukia. Jei pastebima, kad vaikas nesupranta, kad gyvūnas yra atsakomybė, sprendimą turėti augintinį galima atidėti ir jam ruoštis – pavyzdžiui, su vaiku aptarti, kaip laukiniai gyvūnai savimi pasirūpina, o už naminius esame atsakingi mes.

Vis dėlto, tėvams reikėtų suprasti: kiek vaikui bebūtų metų, gyvūną įsigyja tėvai, o ne vaikas, nors tai ir jo noras. Pasak kaniterapeutės, dalis atsakomybės vis tiek nuguls ant tėvų pečių. Be to, priimant sprendimą turėti gyvūną, svarbu įvertinti sąlygas, kokiomis jis bus laikomas.

„Turime įsivertinti, kiek laiko mes praleidžiame namuose. Būna gyvūnų, kuriems nereikia, kad žmogus visada būtų šalia. Tačiau likęs vienas šuo liūdi, tai labai socialus gyvūnas. Jei mes nuvežame ryte vaikus į mokyklą, tada 8 valandas praleidžiame darbe ir tik tada visi susirenkame namuose – ar šuo gali jaustis laimingas tokioje šeimoje? Jeigu jis daug laiko praleis vienas, tikėtina, kad po ilgesnio periodo grįžus namo viskas bus apkramtyta ir sujaukta. Tai normali nerimaujančio gyvūno reakcija“, – sako J. Janulienė.

Kaniterapeutė pažymi, kad šunys iš tikro pagyvina ir palinksmina mūsų gyvenimą, tad jeigu tikrai sąmoningai ir pasvertai priimame sprendimą turėti gyvūną, tuomet esame pasiruošę iššūkiams ir nusivylimų būna mažiau.

„Bet kas dažnai būna – kai įsivaizduojame save laimingai vedžiojančius savo šuniuką lauke, tai būna kokią nors saulėtą dieną. Realybėje, net jeigu lauke yra uraganas, liūtis ar siaubingai šalta, mes vis tiek turime keliauti į lauką kelis kartus per dieną. Be to, jeigu šeimoje įgyjamas šuo su mintimi, kad pradėsime daugiau eiti į lauką – ėjimo į lauką mėgti nepradėsime, bet ir šuo kels daugiau neigiamų emocijų“, – teigia J. Janulienė.

Šuns pasirinkimas turėtų būti ne emocinis, o apgalvotas sprendimas

Kiekviena šuns veislė pasižymi savais ypatumais – pavyzdžiui, vieniems šuniukams nereikia daug aktyvios veiklos ir jie jaučiasi gerai gulėdami šeimininko pašonėje, o kiti šunys tiesiog kankinasi gyvendami butuose, iš kurių yra išvedami į lauką tik gamtiniams reikalams atlikti, nors labiau už viską norėtų laiką leisti aktyviai ir bėgioti didelius atstumus. Tokie šunys savo neišnaudotą energiją dažnai nukreipia į buto niokojimą.

Todėl kaniterapeutė pabrėžia, kad šuns aktyvumas turėtų būti vienas iš svarbiausių kriterijų renkantis augintinį.

„Taip pat svarbu įsivertinti, kokie šuns gabaritai. Jeigu mūsų vaikas mažas, pradinukas, dienos metu jis gali į lauką išvesti mažą šuniuką. Tačiau turime suprasti, kad didelio šuns pats savarankiškai jis negalės išvesti dėl įvairiausių situacijų – šuo gali staiga bėgti gaudyti žvirblio ar vytis kitą šunį, o didelio bėgančio šuns vaikas gali neišlaikyti“, – įspėja J. Janulienė.

Ji pastebi, kad dalis tėvų, susipažinusių su kaniterapija, kartais klausia, kokį šunį turėtų įsigyti, kad jis būtų terapinis. Anot jos, reikėtų suprasti, kad joks šuo savaime nėra terapeutas – kaniterapiniu šunimi tampama tik įdėjus daug darbo su specialistais, išmokus tam tikro elgesio ir išlaikius egzaminus. Panašių lūkesčių vaikai ir jų tėvai turi ir pamatę filmus, kuriuose įvairių veislių šunys atlieka svarbų vaidmenį.

„Pirmas filmas, atėjęs į galvą – „101 dalmatinas“. Vaikas ekrane pamato, kaip nuostabiai atrodo dalmatinai, ir nori būtent tokio šuns, nes jis labai protingas. Bet kai mes nusiperkame tą šunį, gauname tokį mažą viesulą, kuris nei vienos komandos nemoka. Jeigu mes renkamės gyvūną pagal tai, ką matėme filme, ir iškart jo užsimanome – daug nusivylimo su tuo gyvūnu gali atkeliauti, nes jis tikrai bus kitoks, nei matėme ir tikėjomės“, – pastebi J. Janulienė.

Jei šuo šeimoje atsirado anksčiau, nei vaikas – jų bendravimą teks prižiūrėti atidžiau

Kol vieni vaikai dar tik laukia, kol jų šeimoje atsiras augintinis, kitiems pasisekė augti su šunimi nuo pat gimimo. Dažnoje šeimoje iš pradžių susilaukiama vaikelio, ir tik tuomet svarstoma apie augintinį, tačiau būna ir atvirkščiai – vaikelis atsiranda šeimoje, kurioje šuo gyvena nuo seno.

Pasak kaniterapeutės, tokiam vaikui šuo atrodo neatsiejama šeimos dalis, o ir supratimas, kaip reikia elgtis su gyvūnu, ateina gerokai anksčiau – pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose galima rasti vaizdo įrašų, kuriuose vienerių metų vaikas, vos tik išmokęs vaikščioti, vedasi šunį pasivaikščioti kartu ir puikiai žino, ką ir kaip reikia daryti. Vis dėlto, ankstyvus vaiko ir šuns santykius tėvai turėtų stebėti atsargiai.

„Kelerių metų vaikams mes ne tik pasakome, kad peiliai aštrūs, bet ir patraukiame juos. Maži vaikai negali patys kontroliuoti savo impulsų, negali laikytis saugumo taisyklių. Todėl mes turime būti šalia, kad jeigu kažkas įvyktų, galėtume tai sustabdyti. Pavyzdžiui, ir pati kažkuriuo metu pasibaisėjau, kai pamačiau, kad mano vaikas, bandydamas stotis, stveriasi pasilaikyti už mažo šuniuko ausų. Neturėdama vaiko, negalėjau net įsivaizduoti, kad taip gali nutikti, tačiau kai mažas vaikas mokosi vaikščioti, jis stveriasi už bet ko ir neįvertina, ar tai tinkamas objektas. Todėl mes turime būti šalia ir padėti to išvengti“, – sako J. Janulienė.

Anot jos, mažam vaikui sakydami, kad šuniukui skauda ir reikia jį paleisti, mes negalime tikėtis, kad jis iškart ims laikytis tos taisyklės, tačiau ilgainiui jam ji taps savaime suprantama. Kai vaikas taps pakankamai brandus, kad galėtų kontroliuoti savo impulsus, jam bus lengviau pasirinkti, koks elgesys yra deramas, o koks ne.

„Kai atsiranda šeimoje vaikas, kartu su juo atsiranda visokio triukšmo, kalbančių ir mirgančių daiktų. Kažkuria dalimi tai gali būti visai naudinga ir pačiam šuniui – tai yra socializacija, šuo vis ramiau reaguoja į skirtingus dalykus. Tačiau labai svarbu nuo pat pradžių užtikrinti šuns gerovę ir saugumą“, – pabrėžia J. Janulienė.

Ne visi tėvai sutinka turėti augintinį: kartais jų sprendimą galima pakeisti

Deja, ne visi tėvai nori ar gali išpildyti vaiko norą turėti šuniuką. Kaniterapeutė pastebi, kad griežtas tėvų „ne“ visuomet turi kokias nors priežastis – vienas iš jų galima išspręsti, tačiau ne visuomet. Kartais visą gyvenimą apie augintinius svajoję vaikai turi galimybę juos auginti tik tuomet, kai įsikrausto į savo namus – taip nutiko ir J. Janulienei.

„Kartais tėvai nesutinka turėti augintinių dėl išankstinių nusistatymų. Pavyzdžiui, jie augo kaime, kuriame šuo visą laiką lojo, vos tik kokia varna praskrenda pro šalį vidury nakties. Jie nešioja savyje tokią asociaciją, nors šuo, kuris ateitų į šeimą, elgtųsi visiškai kitaip, jei jį socializuotume ir pasirinktume tinkamą veislę. Dažniausiai būna, kad tik vienas iš tėvų yra nusiteikęs prieš, tačiau kalbantis galima rasti sprendimą ir įsigyti gyvūną“, – sako kaniterapeutė.

Kartais tėvai gali nesutikti turėti augintinį dėl to, nes nepasitiki, kad vaikas yra pakankamai pajėgus ir brandus pasirūpinti gyvūnu. Jeigu tai yra pagrindinė priežastis, kodėl šeima neturi augintinio, vaikas gali pakeisti jų nuomonę savo veiksmais.

„Gali būti, kad tėvai nenori gyvūno, nes mato, kad vaikas nepakankamai atsakingas ar tvarkingas. Tokiam vaikui galime sakyti: taip, aš girdžiu, kad nori gyvūno, bet aš tris dienas prašau, kad atrūšiuotum švarias kojines nuo nešvarių, o tau kažkaip nepavyksta to padaryti, todėl man sunku patikėti, kad tau pavyktų pasirūpinti šunimi. Jeigu vaikas išgirstų, kad turėti augintinį trukdo atsakomybės klausimas – jis gali tėvams tą atsakomybę parodyti ir pagrįsti. Tada jis galės turėti augintinį“, – sako J. Janulienė.