Iniciatyva gimė iš poreikio
Organizacijos „Savanoriai vaikams“ veikla apima dvi programas. Viena jų yra iniciatyva „Niekieno vaikai“, kurioje savanoriai rūpinasi vienišais vaikais ligoninėse, taip pat teikia emocinę paramą ir užima vaikus krizių centruose. Kita programa yra „Drauge“, kurioje savanoriai teikia emocinę paramą tėvams, turintiems nepilnamečių vaikų.
I. Šuipės teigimu, iniciatyva „Niekieno vaikai“ gimė iš poreikio spręsti vienišų vaikų ligoninėse klausimą: „Matėme situaciją, kad ligoninėse yra vienišų vaikų, vieni jų – iš globos namų, kiti – iš šeimų, bet tėvai negali būti kartu.
Būna tokių situacijų, kai net patys mažiausi, tarp jų – ir kūdikiai, palatoje būna vieni. Aišku, jie nėra visiškai vieni, juos prižiūri medicinos personalas, bet slaugytojos turi labai daug kitų funkcijų, o tokio etato, kai žmogus galėtų būti su vaiku palatoje visą laiką, būti jam tuo emociniu palaikytoju ir patenkinti jo fizinius poreikius, ligoninėse nėra.
Stebėdamos tokią situaciją ir nutarėme, kad reikia ką nors daryti, jog tai išspręstume. Taip ir atsirado mintis burti savanorius.“
Budi mažiausiai 25 valandas per mėnesį
Pašnekovė pasakojo, kad šiandien iniciatyva yra subūrusi 300 aktyvių savanorių penkiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Vieniši vaikai lankomi šių miestų ligoninėse, taip pat savanoriai vyksta ir pas vaikus Palangos bei Marijampolės ligoninėse. I. Šuipės teigimu, šiuo metu didmiesčiuose savanorių užtenka, o, kad jų netrūktų, per metus daro dvi atrankas.
Atrinkti savanoriai yra apmokomi. Mokymai trunka šešias savaites, po jų pasirašoma savanorystės sutartis, kuria savanoris įsipareigoja laikytis visų saugumo reikalavimų ir vaiko teisių užtikrinimo poreikių.
„Savanoriai nėra paliekami vieni, jie nuolat palaikomi mūsų darbuotojų, koordinatorių, yra sudaromi budėjimo grafikai, teikiama visa emocinė ir techninė pagalba, kurios savanoriui gali prireikti. Kitaip tariant, veikia visas mechanizmas, kad savanoriai galėtų būti su vaikais ligoninėse, kad ir kokio jie būtų amžiaus, kad ir kokia būtų jų situacija, ir galėtų suteikti jiems visą tuo metu reikalingą priežiūrą“, – paaiškino organizacijos vadovė.
Ateidami į atrankas savanoriai įsipareigoja skirti ne mažiau kaip 25 valandas per mėnesį savo laiko: „Išeina penki budėjimai per mėnesį. Įprastinio budėjimo trukmė yra penkios valandos, ji gali būti ir trumpesnė, bet gali būti ir ilgesnė, pavyzdžiui, yra budima visą naktį. Savanoriai tarpusavyje keičiasi, taigi prie vaiko budi visa komanda.
Toks valandų skaičius yra nemažas reikalavimas, bet kitaip vaikams negalėtume užtikrinti pastovumo. Dažniausiai žmonės savanoriauja metus ar dvejus, bet yra ir tokių, kurie tai daro keletą metų.“
Lanko ne tik vaikus iš globos namų
I. Šuipė paaiškino, kad savanoriai ligoninėse būna ne tik su vaikais iš globos namų, kai globos namų darbuotojai negali būti su vaiku ligoninėje visą laiką arba dalį laiko, bet ir su tais, kurių šeimoje – sudėtinga krizinė situacija, kai tėvai negali būti su vaiku ligoninėje.
„Dabar daugiausia turime vaikų, kurie yra iš šeimų, jie turi tėvus ar globėjus, bet tėvai arba globėjai dėl kokių nors, dažnu atveju – objektyvių, priežasčių negali būti su vaiku ligoninėje visą laiką arba dalį jo. Tarkime, gali būti vieniša mama, gyvenanti užmiestyje, turinti daugiau vaikų, tad, natūralu, kad ji negalės būti su vaiku ligoninėje visą laiką ar netgi dalį laiko. Tokiais atvejais mes teikiame pagalbą ir tėvams“, – sakė pašnekovė.
Didžiausia dovana – kad skiria savo laiką
Kadangi artėja gražiausios metų šventės, su I. Šuipe pasikalbėjome ir apie tai, kaip šiuo laikotarpiu savanoriai stengiasi pradžiuginti vaikus, ir kiek patys vaikai teikia reikšmės tam, kad per Kalėdas, dažnai ir vieniems, tenka gulėti ligoninėse.
I. Šuipės teigimu, Kalėdos ligoninėje yra gana įprastas dalykas, nes vaikai serga ne pasirinktinai ir joje gali atsidurti bet kokiu metu: „Vaikų ligoninėse per Kalėdas tikrai būna. Suskaičiavome, kad pernai kalėdiniu laikotarpiu šešių miestų ligoninėse buvo apie 60 vaikų, su kuriais buvo mūsų savanoriai, tad jie neliko vieni.“
Kalbėdama apie šventinį laikotarpį, I. Šuipė sakė, kad savanoriai – labai kūrybiški žmonės, prigalvoja įvairiausių būdų, kaip vaikams sukurti kalėdinę nuotaiką.
„Jie karpo snaiges ir klijuoja jas ant langų, piešia, su vaikais rašo laiškus Kalėdų Seneliui. Parūpiname vaikams ir kokių nors dovanėlių, kad ir minimalių. Būna tokių akcijų, kai ir mūsų rėmėjai sugalvoja kaip nors pradžiuginti mažuosius“, – sakė pašnekovė ir pridūrė, kad, nepaisant visų šių akcijų ir užsiėmimų, svarbiausia yra tai, kad vaikai šventiniu laikotarpiu neliktų vieni.
Organizacijos vadovė atviravo, kad, nors ir sunkiau rasti žmonių, kurie per pačias Kalėdas galėtų pabūti ligoninėse, bet tokių atsiranda: „Visada jiems jaučiu labai didelį dėkingumą ir net neturiu žodžių nusakyti, kaip vertinu tai, kad patys kuriam laikui per šventes palikę savo artimuosius savanoriai išeina pabūti su vaikais ligoninėse, jog šie tuo laikotarpiu nebūtų vieni. Man atrodo, vien tai, kad jie skiria savo laiką, yra didžiulė dovana vaikams ir pagalba pačiai ligoninei.“
Vaikams padeda būdami šalia ir suprasdami
I. Šuipės, kuri taip pat yra vaikų ir paauglių psichologė, teigimu, visi vaikai, gulėdami ligoninėje, patiria daug sunkių jausmų, todėl jiems labai svarbu, kad šalia būtų suaugęs žmogus:
„Mums gaila vaikų, kad vieni guli ligoninėje. Bet iš tiesų, net ir moksliniai tyrimai rodo, kad visi vaikai, net ir tie, kurie su tėvais atsiduria ligoninėje, patiria daug emocinių sunkumų. Nes buvimas ligoninėje, kur laukia daug skausmingų procedūrų ir kur negali daug ko kontroliuoti – nei kiek ten gulėsi, nei kiek tau skaudės, nei kiek laiko sirgsi, nei ką su tavimi darys, vaikui sukuria didelės bejėgystės jausmą. Ir dėl to visi vaikai, būdami ligoninėje, patiria ir nerimo, ir baimės, ir skausmo, ir pykčio, ir daug visokių jausmų.
Galime tik įsivaizduoti, ką patiria vienišas vaikas, kai tuo metu net nėra, į ką atsiremti, nėra to saugumo uosto – mamos, tėčio, močiutės ar kito žmogaus. Jam yra dar baisiau.
Mes stebime vaikų elgesį. Vieni vaikai užsisklendžia, užsidaro, tyli, kiti sulenda į kokį nors technologinį prietaisą, kad nejaustų, nematytų, negalvotų. Dar kiti tampa labai išdykę, nesukalbami, priešgyniaujantys. Vaikai jausmus parodo per elgesį. Nėra taip, kad vaikas sėdi ir sako: „Man liūdna, vieniša, graudu.“ Kartais vaikai sako: „Man nieko nereikia, duok planšetę.“ Bet čia tokia saviapgaulė.
Svarbu suprasti, kad didžiausias apsauginis mechanizmas visiems vaikams, kurie yra ligoninėje, yra ryšys, tai, kad šalia yra suaugęs žmogus, kuris gali pabūti su vaiku jam jaučiant visus tuos jausmus. Ne tik pasakyti: „Nebijok, nieko tau nedarys“, nors aišku, kad darys. Bet atspindėti tą jausmą ir pasakyti: „Matau, kad tau neramu, baisu, tikrai nėra malonu būti ligoninėje, tikrai nėra smagu, kai sergi.“
Svarbu pabūti ant to jausmo suolelio kartu su vaiku, kad ir koks tas jausmas būtų: ar nerimas, ar liūdesys, ir vien nuo to, kad patiri sunkų jausmą, bet nesi vienas, yra lengviau. Nes nuo tų sunkių jausmų mes vaikų neišgelbėsime. Neįmanoma padaryti, kad jie nejaustų skausmo, nerimo, liūdesio. Bet, jeigu esame šalia, jiems yra gerokai lengviau ir tokiu būdu juos galime apsaugoti nuo trauminės patirties. Nes hospitalizacija, kaip rodo tyrimai, yra sudėtingas išgyvenimas, kuris gali virsti trauma.“
Yra vaikų, kurie nepratę švęsti Kalėdų
Paklausta, kiek patys vaikai teikia reikšmės Kalėdų šventei ir kaip jaučiasi, kad būtent per jas tenka gulėti ligoninėje, I. Šuipė sakė, kad situacijos yra labai įvairios, tačiau yra ir tokių vaikų, kurie nežino, kas yra tos Kalėdos:
„Jei atvirai, yra tokių vaikų, kurie yra įpratę neturėti Kalėdų. Jie net nelabai supranta, kas tai yra ir kuo jos taip visus džiugina. Man atrodo, Kalėdos labai džiugina, kai tu žinai, kokia tai smagi patirtis, kai gauni dovanų, kai yra šventė, kai visi aplink laimingi. Taigi reikia suprasti, kad dalis vaikų Kalėdų net nesureikšmina.
Aišku, visada smagu, kai vaikui gali padaryti bet kokią šventę. Kai būna vaikų gimtadieniai, savanoriai atneša balionų, sugalvoja kokių nors dovanėlių. Bet šventę švęsti galima tik atsižvelgus į sveikatos būklę. Vieni vaikai yra paralyžiuoti, jie nejuda, mažai reaguoja, tad su jais galima vienokia veikla. Kiti vaikai yra labai sunkiai sergantys ir jiems už Kalėdas labiau rūpi, kad mažiau skaudėtų.
Vaikams, kurie gali pakankamai judėti, sunkiai neserga, ta šventė yra svarbi ir juos pradžiugina bet kas: ar į skyrių atėjęs Kalėdų Senelis, ar atneštos dovanėlės, ar kuriama kalėdinė nuotaika ką nors piešiant ar kokius darbelius darant.
Visas tas pasiruošimas kalėdiniam laikotarpiui yra reikšmingas, palatose stengiamasi sukurti kalėdinę nuotaiką. Prie savanorių prisideda ir skyriaus personalas, pačios ligoninės dažnai organizuoja kokias nors akcijas, veiklas, sukuria šventę vaikams, kurie gali išeiti iš palatų į koridorių.“
Parama visada labai svarbi
Pasiteiravus, ar kaip nors galima prisidėti prie organizacijos veiklos, siekiant pagelbėti ligoninėse gulintiems vaikams, I. Šuipė sakė, kad galima pasvarstyti apie galimybę tapti savanoriu, o finansinė ar kitokia parama labai svarbi ne tik todėl, kad vaikams galėtų sukurti šventę kalėdiniu laikotarpiu, bet ir dėl to, kad galėtų išlaikyti visą veiklos mechanizmą:
„Labiausiai vertiname paramą, kuri, kad ir nedidele suma, bet yra skiriama kas mėnesį – tai padeda užtikrinti veiklos tęstinumą ir artėti prie tikslo, kad nė vienas vaikas ligoninėse neliktų vienišas.“
Iniciatyvą „Niekieno vaikai“ galite paremti čia.
