„Vaikų auginimas šiais laikais, kai turime daugiau žinių ir mažiau bendruomenės pagalbos, reikalauja daug asmeninių išteklių, ypač tada, kai vaikas turi sutrikimų. Kiekvienas žmogus individualus ir tėvų reakcijų būna skirtingų, bet dažniausiai vaiko sutrikimas liūdina, skaudina, gali kelti beviltiškumo, neteisybės ir pykčio jausmus. Dažniausiai tėvai ieško psichologo savo vaikui, tačiau pirma kviesčiau ieškoti psichologo sau. Svarbu pačiam atrasti balansą, kad turėtum daugiau galimybių efektyviai padėti savo vaikui“, – sako psichologė Kristina Augutė, plačiau pasakojanti apie emocinius ir psichologinius iššūkius, kurie lydi tėvus, auginančius vaikus su sutrikimais.
Kokie yra dažniausi emociniai ir psichologiniai iššūkiai, su kuriais susiduria tėvai, auginantys vaikus su sutrikimais?
Dažnai tėvai nenori ir bijo išgirsti, kad jų vaikas turi kokį nors sutrikimą. Kiekvienas tėvas nori, kad jų vaikas būtų sveikas ir laimingas. Mūsų kultūroje dar stebime psichinės sveikatos sutrikimų stigmą, todėl neretam būna neramu, ar sutrikimo diagnozavimas neužkirs vaikui ateities galimybių.
Kai tėvai mato, kad vaikas patiria sunkumų, tarkime, nekalba, sunkiau vystosi jo motorika ar jį kankina stiprūs emocijų proveržiai, tėvams norisi tikėti, kad tai yra laikina. Neretai jie prisiima asmeninę atsakomybę – keičia auklėjimo būdus, perka įvairias priemones, daug skaito, nepaliaujamai ieško pagalbos būdų, patys vaiką lavina ir dažnai į šalį nustumia savo poreikius. Visa tai gali vesti prie emocinio išsekimo.
Kiekvienas žmogus individualus ir tėvų reakcijų būna skirtingų, bet dažniausiai vaiko sutrikimas liūdina, skaudina, gali kelti beviltiškumo, neteisybės ir pykčio jausmus. Kartais tėvai patys paskatina šią izoliaciją, slėpdami vaiko sutrikimą, nes dar nėra pasiruošę apie tai kalbėti arba bijo visuomenės reakcijos. Kartais ir pati aplinka atstumia – vengia šios temos, mato vaiką kaip problemą, jį ignoruoja arba bando išstumti iš bendruomenės. Dar vienas iššūkis, su kuriuo susiduria tėvai, – pagalbos vaikui prieinamumas.Specialistų įstaigose trūksta, didelės eilės ir ribota nemokama pagalba yra dažno tėvo galvos skausmas, ypač kai šeima neturi didelių finansinių galimybių. Kartais finansines galimybes tiesiogiai veikia ir vaiko sutrikimo situacija, kai nepavyksta pilnavertiškai dirbti, nes reikia skirti daugiau dėmesio vaiko priežiūrai.
Tėvai, auginantys vaikus su sutrikimais, turėtų sulaukti daug daugiau pagalbos ir visuomenės dėmesio, nes jie susiduria su milžiniškais psichologiniais iššūkiais.
Kokią įtaką tėvų stresas, nerimas ir patiriama izoliacija gali turėti gebėjimui teikti emocinę paramą savo vaikui?
Be abejonės, tėvų emocinė būsena veikia vaikus. Pirma, vaikas pats gali pradėti gėdintis savęs, savo sutrikimo, matyti save kaip problemą, kaltinti save. O jausdamas tokius, savivertę žlugdančius jausmus, gali pradėti juos reikšti netinkamu elgesiu arba užsisklęsti savyje. Antra, kai vengiama kalbėti apie sunkumus, sumažėja galimybė gauti pagalbą. Galų gale, stipriai emociškai paveikti tėvai gali sunkiau priimti racionalius sprendimus ir patys savo emocijas, to nenorėdami, išlieti ant vaiko: tapti piktesni, irzlesni, nesusivaldantys.
Stiprūs neigiami jausmai apriboja mūsų galimybes, todėl svarbu padėti sau, psichologiškai sutvirtėti, kad galėtume atlaikyti vaikų emocijas ir suteikti jiems emocinę paramą. Reikia nepamiršti pagrindinės taisyklės, kurią visada primena lėktuvuose – kad galėtumėte pasirūpinti vaikais, visų pirma turite pasirūpinti savimi.
Pasirūpinimas savimi prasideda nuo fiziologinių poreikių – miego, subalansuotos mitybos ir sporto. Tada yra psichologiniai poreikiai – poreikis jaustis saugiai, būti išklausytiems, priimtiems, suprastiems, mylimiems, vertingiems. Šiuos poreikius patenkiname burdami apie save palaikymo ratą, leisdami sau atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių, turėdami pilnaverčių pokalbių ir laiko sau.
Idealu, jei kiekvienas tėvas turėtų galimybę lankyti psichoterapiją, kurios metu galėtų skirti dėmesio savo psichologiniams poreikiams. Žinoma, suprantama ir realybė – turint vaikų, net ir be sutrikimų, laiko sau ir savo asmeninės gerovės puoselėjimui lieka žymiai mažiau. Bet svarbu nepamiršti ir nepamesti savęs, net ir prioritetą skiriant vaikams.
Kokia yra psichologinė parama, kurios tėvai dažniausiai ieško?
Dažniausiai tėvai ieško psichologo savo vaikui, tačiau pirma kviesčiau ieškoti psichologo sau. Vaikų auginimas šiais laikais, kai turime daugiau žinių ir mažiau bendruomenės pagalbos, reikalauja daug asmeninių išteklių, ypač tada, kai vaikas turi sutrikimų. Svarbu pačiam atrasti balansą, kad turėtum daugiau galimybių efektyviai padėti savo vaikui. Galima rasti daug savitarpio paramos grupių, tėvystės mokymų, kreiptis į tėvų pagalbos liniją ir gauti įvairią psichologinę pagalbą. Vilniaus pedagoginė psichologinė tarnyba taip pat konsultuoja Vilniaus miesto tėvus, verta kreiptis ir pasinaudoti nemokama psichologine pagalba.
Iš kitos pusės, kiekvienas galime suteikti tėvams, auginantiems vaikus su sutrikimais, psichologinę paramą – jų nesmerkdami, neperverdami žvilgsniais viešose vietose, išklausydami, palaikydami, fiziškai padėdami, pavyzdžiui, pagelbėdami prižiūrint vaikus, pagamindami maisto, padėdami rasti psichologinę pagalbą. Drąsinu kiekvieną asmeniškai prisidėti prie didesnio bendruomeniškumo ir visuomenės sutelktumo kūrimo.
Auginti vaikus su sutrikimais yra didelis išbandymas, kiekviena situacija yra individuali, reikalaujanti naujo žvilgsnio ir kitų sprendimų. Palinkėčiau tėvams stiprybės ir palaikymo šiame nelengvame kelyje, o bendruomenei – daugiau tolerancijos ir priėmimo. Nei vienas nesame apsaugoti nuo psichinės sveikatos ar kito sutrikimo. Visi turime teisę būti, gauti kokybišką ugdymą, medicinos paslaugas, pagarbų santykį. Kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo jo sutrikimo, nori turėti draugų ir patirti laimės akimirkų. Mes visi galime prie to prisidėti.
