– Simona, esate socialinio verslo įkūrėja. Žinau, kad jūsų verslas yra susijęs su pagalba sergantiems diabetu. Papasakokite apie savo verslą plačiau.
– Mano verslas su diabetu susijęs tuo, kad aš pirmoji sukūriau drabužėlių kolekciją vaikams, kurie serga cukriniu diabetu. Insulino pompa yra kaip ir moderniausias būdas ligai valdyti. Vaikai ją turi nešiotis su savimi, ji būna įvesta kateteriu į kūną, kad vaikas gautų insuliną.
Galime įsivaizduoti, kaip tai yra nepatogu: ji riboja judėjimą, vaikai sulaukia klausimų, kartais net patyčių, pergyvena dėl prietaiso, kad nesudužtų.
Šis verslas gimė iš poreikio, kai mano mielos draugės berniukas susirgo ir aš norėjau jiems padėti.
– Labai kilnu. O kalbant apie elektroninę komerciją ir verslą kaip verslą, ne verslą kaip misiją, kaip jums pavyko pasiekti savo tikslinę auditoriją, kaip pavyko išauginti elektroninę parduotuvę, ar tai buvo sunku?
Simona: Galiu pripažinti, kad tai yra tikrai nelengva. Aš apskritai turiu labai nišinę auditoriją, mes Lietuvoje turime 2000 vaikų, sergančių pirmojo tipo cukriniu diabetu, pasaulyje – apie milijoną, ir jie visi yra išsidėstę labai plačiai, juos pasiekti yra tikrai didelis iššūkis ir niekada nebūtų pavykę turint fizinę parduotuvę.
Tai e. prekyba man tikrai yra vienintelis kelias ir jis labai naudingas bei tinkamas. Savo drabužėlius esu išsiuntusi į 38 skirtingas šalis – nuo Japonijos iki Amerikos, Australijos. Niekada nežinau, iš kur gausiu užsakymą, tai be galo motyvuoja judėti į priekį ir tikrai tik turėdama e. parduotuvę tai galiu padaryti. Tiek skleisti žinutę apie diabetą, tiek rašyti straipsnius, tiek kalbėti ir, aišku, parduoti.
– Donatai, kalbant apie socialinius verslus ir e. komerciją. Sakykite, kokie čia sąryšiai, kaip e. komercija gali padėti socialiniam verslui suklestėti?
– Tikriausiai jau buvo dalis tų priežasčių ir paminėta, kad dažniausiai tokie verslai turi labai tikslinę auditoriją, kuri geografiškai yra tikrai plačiai išsimėčiusi, ir e. komercija, arba e. pardavimo kanalai, yra vienas lengviausių arba pigiausių kanalų tai tikslinei auditorijai pasiekti. Greičiausiai čia yra viena didžiausių naudų, dėl ko tokie verslai renkasi tuos kanalus.
– O kaip socialinio verslui kūrėjui reikėtų sėkmingai susidėlioti pirmuosius žingsnius, kad ta e. komercija iš tiesų padėtų, nuo ko reikėtų pradėti?
Donatas: Kiekviena įmonė turi skirtingus iššūkius. O didžiausias iššūkis ir yra tas startas: dažniausiai trūksta finansų, kompetencijų ir nėra už ką tų kompetencijų pritraukti. Čia gal yra didžiausi iššūkiai socialiniam verslui plečiantis į e. komerciją ir į naujas rinkas per tuos e. komercijos kanalus.
Bet verta paminėti, kad Lietuvoje tokios agentūros kaip Inovacijų agentūra iš tikrųjų rengia labai daug projektų, kurie skatina ir gelbsti smulkiajam ir vidutiniam verslui bent jau pritraukti tinkamas kompetencijas, dalyvauti tinkamuose mokymuose, kai jie yra skatinami galbūt eksportuoti.
Kiekvienos įmonės istorija yra skirtinga. Nuo to priklauso galbūt, koks produktas arba kokia tiklinė auditorija, arba kokia tinklinė rinka, į kurią ji plečiasi.
– Simona, išgirdote, koks turėtų būti startas arba kokie sunkumai kyla startuojant. Ar jūsų pradžia buvo panaši?
– Mes su Donatu neseniai turėjome konsultaciją ir aš jam pasakojau, kad prieš penkerius metus aš neradau, kas man sukurtų svetainę ir iš nevilties parašiau „Vinted“ įkūrėjui su prašymu padėti ir jis man padėjo surasti tą žmogų.
Tai tikrai reikia ieškoti pagalbos, neužsidaryti, bandyti visas įmanomas priemones ir nesustoti. Ta pradžia gal yra nedrąsu, bet vėliau iš tikrųjų viskas gerai išeina.
– Jei galiu paklausti – kaip pradžioje tvarkėte finansinius reikalus? Nes, kaip ir paminėjo Donatas, dažnai socialinis verslas nori plėstis, bet pritrūksta finansų. Kaip buvo jūsų atveju?
Simona: Aš jaučiuosi apdovanota šiuo klausimu, nes iš tikrųjų laimėjau socialinio verslo konkursą „Reach for Change“ ir gavau 20 tūkst. eurų investiciją verslui pradėti. Taip ir gimė pati pradžia. Aš turėjau finansų, man daugiau reikėjo žinių, paskatinimo, palaikymo patį verslą kurti.
– Smagu girdėti, kad buvo tokia sėkminga pradžia. Dar Donato noriu paklausti: jūsų akimis žiūrint, kaip atrodo socialiniai verslai ir jų e. komercija Lietuvoje ir kaip užsienyje – ar mes kaip nors skiriamės, galbūt esame žingsniu priekyje, kokie jūsų pastebėjimai?
– Su tais verslais, su kuriais aš esu susidūręs, didelių skirtumų tikrai nematyčiau. Visi turi labai panašius iššūkius, galbūt įvairių iniciatyvų ir pagalbos tiems verslams tam tikrose rinkose, tam tikrose šalyse yra daugiau, bet tai yra tik viena iš dalių, o visi kiti iššūkiai yra tie patys.
– Simona, jeigu galėtumėte atsukti laiką, ar savo socialinio verslo pradžioje darytumėte ką nors kitaip ar liktumėte prie tokios pradžios, kokia ir buvo?
– Aš pradėjau per kovidą, taigi dar turėjau ir aplinką, kuri nebuvo labai didelė pagalba. Bet turėjau mentorę, kuri vedė mane už rankos. Nemanau, kad ką nors keisčiau. Manau, kiekvienas turime savo tempu praeiti tam tikrus etapus, kad galėtume atsistoti į tam tikras vietas, kuriose dabar esame. Gal drąsos būčiau sau linkėjusi daugiau.
– Jūsų nuomone, kodėl vystyti socialinį verslą yra sunkiau nei įprastą?
Simona: Tai yra ta didelė atsakomybė matuoti poveikį, jį kurti, parodyti, kokį jį sukūrei, ir visą laiką žinoti, kodėl tai darai, nešti tą misijos vėliavą, skleisti žinutę, pasakoti ir pan. Nemanau, kad yra sunkiau, iš tikrųjų yra visiškai panašiai. Bet koks verslas – tiek socialinis, tiek ne, turi generuoti pajamas, būti tvarus ir uždirbti pelną. Tai iššūkiai yra tokie patys, tik prisideda misija.
– Donatai, kaip manote, ar tiek socialiniai, tiek įprasti verslai Lietuvoje pakankamai išnaudoja e. komercijos galimybes? Ar yra, kur plėstis?
– Manau, tikrai matome teisingą tendenciją, ypač po kovido buvo tikrai labai aišku, kad kiekvienas verslas turėtų turėti kelis pardavimo kanalus ir vienas jų turėtų būti e. komercija. Matome, kad ypač smulkusis verslas arba socialinis verslas e. komerciją kartais renkasi kaip pirmą ir vienintelį kanalą. Manau, kad einame teisinga kryptimi.
