Jau kunigu tai tikrai nebus
Nors lauke spaudžia šaltukas, Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio, dar geriau žinoma kaip bernardinų bažnyčia nustebina tokiam pastatui nebūdinga šiluma. 47-erių parapijos klebonas sako, kad bažnyčia negali būti priminti šaldytuvo – čia lankosi šeimos su mažais vaikais, kuriems šaltis nėra į naudą.
Vingiuotas koridoriais brolis Evaldas mus nuveda į savo kabinetą. Čia iškart į akis krenta didesnę mažo kabineto dalį užimanti akustinė bosinė gitara. Pokalbio metu paaiškėja, kad tai nėra tik dekoracija – Evaldo gyvenime muzika užima didelę dalį.
„Kai man buvo apie 16 metų prisijungiau prie punkrock'o grupės pavadinimu VBPK – Vilkmergė bepročiai purviname kvartale“, – juokiasi iš Ukmergės kilęs vienuolis.
Tačiau pirmoji svajonė apie ateitį, pasakoja brolis Evaldas, nebuvo susieta su muzika ar pasišventimo keliu. Prieš tampant vienuoliu, Evaldas buvo elektrikas linų fabrike, vėliau tikybos mokytojas. Bet vaikystėje, pamena pašnekovas, jis norėjo būti kuo arčiau gamtos.
„Visą laiką norėjau gyventi kažkur tai gamtoje, kad būtų kažkoks vandens telkinys. Ežeras – jau idealu būtų. Turėti namus, didelę šeimą. Pačiam užsiauginti ir iš to gyventi: sodas, gyvuliai, daržovės. Tokia svajonė – būti gamtoje“, – pamena brolis pranciškonas.
Ir nors Evaldas yra kilęs iš Ukmergės, sako, kad beveik visas vaikystės atostogas praleido kaime. „Nelabai suprantu, kas aš toks esu. Esu miesčionis, kuris ėjo į mokyklą ir kaimietis, kuris leido laiką kaime. Man kaimas labiau patinka negu miestas. Ten gali į mišką nueiti, nubėgti, pagrybauti, pauogauti. Nueiti į daržą, pavalgei žirnių, išsirovei morką. Nereikia pirkti, viskas vietoje. Būdavo labai smagu“, – vaikystę pamena pašnekovas.
Pasiteirauju, ar buvo kokia nors profesija, kurios atstovu Evaldas manė, kad niekada nebus. „Kunigystė, – nusijuokęs sako pašnekovas. – Manęs kartais klausdavo draugai, kadangi tikintis buvau, tai gal būsi kunigu? Sakydavau: ką, aš durnas ar ką? Taip sakydavau, tokia reakcija būdavo. Bet giliai savo širdyje buvau tikinčiu žmogumi. Galėjo būti svyravimų, klaidų, bet jeigu kas nors manęs paklausdavo ar aš tikiu į Dievą, tai net mokykloje 7 metų sakydavau, kad taip. Tais laikais net nebuvo galima“, – pasakoja brolis Evaldas.
Ieškojo savo chebros
Tačiau brolis pasakoja, kad kai jam suėjo 22 metai, iki tol apie pasišventimo kelią negalvojęs vyras pradėjo mąstyti kitaip. „Tuo metu dirbau Užupalio kaimo mokykloje. Man tos veiklos, užsimiršimas nuo kasdienybės, atitolimas nuo to apie ką aš galvojau, ką svajojau Mane gyvenimas vedė visai kita linkme ir supratau, kad aš greičiausiai turiu permąstyti ne tik vertybes, bet ir tuos troškimus, kuriais
norėčiau gyventi.
Atsirado kažkoks be galo didelis poreikis individualiai maldai, kad būtų kažkokia bendruomenė, su kuria tai išgyvenu. Tai pradėjo keisti mano sąmonę“, – pamena vienuolis.
Nuo tada, pasakoja brolis Evaldas, jis pradėjo ieškoti savo bendruomenės. „Bendraminčių chebra, taip tada įvardinau. Panašiai jaučiančių, gyvenančių“, – sako klebonas.
1994 metais Evaldas sako, kad atvyko į Kretingos bernardinų vienuolyną bandomajam laikotarpiui. Ten ilgai nepabuvęs, Evaldas buvo išsiųstas į Italiją su kitais broliais panorusiais tapti vaikinais. Amžinuosius įžadus, sako brolis, davė 2000 metais.
Brolis neslepia, kad gyvenime moka greitai prisitaikyti, o iki vienuolystės turėti darbai atrodė, kad duoti visam gyvenimui. „Bet darbas vis keitėsi, keitėsi, keitėsi. Tapau pranciškonu – jau niekas nesikeičia“, – šypteli pašnekovas.
Sprendimas neturėti šeimos – individualus
Vienas iš sunkesnių dalykų tampant vienuoliu, sako brolis, yra suvokimas, kad neturėsi šeimos. Tačiau brolis tikina, kad gyventi pagal įžadus jam nekėlė iššūkio: apmąstymų būta iki tol, kol nežengė lemiamo žingsnio.
Gyventi įžadais, tikina pašnekovas, jam nebuvo iššūkis. „Kai žengi žingsnį, ateina tokia laisvė, tu net negalvoji, kad palieki namuose beveik visus savo daiktus. Ateini be nieko į kažkokią bendruomenę kaip į šeimą, kuri yra tau visiškai nepažįstamų žmonių grupelė. Ir net tuo metu iš karto tu jų negali net draugais pavadinti. Tai įdomus etapas gyvenime. Tą reikėtų patirti, kad žinotum, kas tai yra“, – teigia Evaldas.
Kunigo ar vienuolio kelio pasirinkimas, sprendimas gyventi be tradicinės šeimos dažnai glumina visuomenę. Tačiau brolis Evaldas sako, kad tai – individualus žmogaus sprendimas. „Jeigu mes kalbame apie pranciškonus arba kitas vienuolijas, tai jos ateina į bendruomenę, kuri yra kaip šeima. Nėra diskutuojama, kad dar toje šeimoje gali būti dar viena šeima. Tiesiog yra bendruomenė, kuri gyvena kartu. Šeimos neturėjimas yra pritaikomas prie vieno iš įžadų t. y. skaistybė“, – sako vienuolis.
Kunigai, pasakoja brolis, laikosi celibato. „Tai negalėjimas turėti šeimos, bet celibatas Romos katalikų bažnyčioje yra tik tai lotyniškų apeigų kunigams. Būtent jų Lietuvoje ir yra daugiausia.
Bet yra Unitų bažnyčia, kuri yra Romos katalikų, turi liturgiją, kuri yra senesnė. Jie gali turėti šeimas. Jei tai bendras Romos katalikų bažnyčios paveikslas, tai nėra, kad visi kunigai 100 proc. Romos katalikų bažnyčioje negali turėti šeimų. Yra ir tie, kurie priklauso kitai liturgijai ir jie gali turėti šeimas“, – sako pašnekovas.
Žmogus – ne robotas
Pasiteirauju, ar nebūna momentų, kada brolis pagalvoja, kad vis dėlto būtų buvę gerai turėti šeimą. „Nuo minčių tu niekada nepabėgsi: kaip būtų, jeigu taip būtų buvę. Vis tiek yra taip kaip yra ir viskas priklauso nuo to, kaip tu jautiesi tame kelyje, kuriame esi. Kad ten kažkokia mintis prabėgtų, kažkoks pamąstymas – tai nesame robotai.
Tiesiog visą laiką mąstai, nes kai tu esi vyras, matai jaunas šeimas, tu matai tų žmonių grožį ir džiaugsmą, tu bandai save realizuoti kaip brolį, kaip kunigą, kuris gali kažką gražaus duoti ir tą tėviškumą pajausti tame gyvenime, kuriame tu gali apkabinti dvasine, ne fizine prasme, tuos žmones, kurie ateina pas tave“, – atvirauja brolis Evaldas.
Anot jo, jei žmogus pašvęstame gyvenime jaučią džiaugsmą, sugeba būti mylinčiu, gailestingu, tai tada gauna žmonių šilumą ir taip išvengia didelės krizės savo pašaukimo kelyje.
O kodėl Evaldas pasirinko būti pranciškonu? Pašnekovas pasakoja, kad jo krikšto tėvas yra kunigas, tad visi stebėjosi, kodėl ir Evaldas nepasirinko labiau visuomenei žinomo kunigo kelio. „Manęs dažniausiai klausė, kodėl tu tiesiog į kunigystę nėjai? Nėjau dėl to, kad aš net negalvojau būti kunigu. Kai stoji į ordiną, tai nėra prioritetas būti kunigu.
Bet dėdė tuo metu turėjo tokį laikotarpį savo gyvenime, kai buvo dominikonų vienuolyne. Aš pažinau dominikonų brolius, bet pranciškonų nepažinojau. Bet daug domėjausi, skaičiau. Vis dėlto rinkausi Šv. Pranciškaus dvasingumą t. y. pranciškonus. Tai lėmė meilė gamtai, tas paprastumas, jis visą laiką jautėsi kažkoks neįprastinis, visą laiką žmonių tarpe. Man tai patiko“, – sako brolis.
Per 30 valandų nubėgo 128 kilometrų
Laisvalaikiu brolis Evaldas ne tik groja bosine gitara, tačiau yra ir užkietėjęs bėgikas. Bėga jis ne trumpas distancijas, o ultramaratonus. Evaldas sako, kad tai distancijos, kurios viršija 42 kilometrus. Tokių ultramaratonų, sako vienuolis, yra nubėgęs net keletą.
Tikriausiai ilgiausias bėgimas buvo Gran Kanarijoje – 128 kilometrų. „Tai 30 valandų bėgimas. Startas prasideda naktį, apie 23 valandą. Paskui bėgi. Jeigu bėgi 30 valandų, tai reiškia bėgi naktį, dieną ir naktį“, – pasakoja brolis.
Pašnekovas tikina, kad bėgioja daug metų, tačiau seniau mėgdavo bėgti trumpesnes, 10 kilometrų distancijas. „Karts nuo karto prabėgdavau 21 kilometrą. Vėliau 42 kilometrus. Kai nubėgau 42 kilometrus, pagalvojau, kodėl tokiame amžiuje nepradėti bėgti ramiai ir pradėti bėgti ultramaratonus: bėgi, stebi gamtą, džiaugiesi, praleidi daugiau laiko. Galvoju – reikia pabandyti“, – juokiasi klebonas.
Ultramaratonas, sako pašnekovai, yra didžiulis išbandymas, kuriam reikalingas ne tik fizinis pasirengimas – ilgame kelyje būna ne vienas sunkus momentas.
Gran Kanarijos ultramaratono bėgime, pasakoja brolis, sunkiausias momentas buvo 8 kilometre. „Atsistojau ant judančio akmens, neišlaikiau pusiausvyros, kritau ir susižalojau kelius. Sėdžiu, kraujas bėga. Galvoju: tiek kelio, tiek treniruočių! Dabar nubėgau 8 kilometrus ir viskas, turiu grįžti atgal.
Ir visi vis klausia ar viskas gerai. Sakau: okay, okay. Vis prabėga, paklausia, prabėga. Galvoja sėdi žmogus, nukrito. Po trupučiuką i6judinau tą koją, pradėjau eiti, eiti, ristele, ristele ir keliai įšilo. Galvoju: nu ką, bėgsiu, kol galiu“, – pamena brolis Evaldas.
Per tiek valandų bėgimo, sako jis, buvo daug įvairiausių minčių, išbandymų. „Bet išėjo taip, kad vis dėlto įveikiau. Ta kova nėra vien tik fizinė. Turi ir su savo mintimis kovoti, psichologiškai susistyguoti, kad viskas būtų gerai. Visko yra: ir pabendrauji su žmonėmis, ir pakalbi, ir sustoji apsižiūrėti. Jeigu jau įkalnė labai didelė, tai įlipi. Ta kova nuolatinė. Manau, kad kiekviename ultramaratono bėgime net pats geriausias bėgikas turi iššūkių“, – sako pašnekovas.
Po sudėtingo bėgimo Gran Kanarijoje, toliau pasakoja brolis, įsėdęs į autobusą iškart užmigo. „Mane prikėlė paskutinėje stotelėje. Vos pažadino autobuso vairuotojas – aš dvi naktis nemiegojęs.
Nuslinkau iki apartamentų, atsiguliau į lovą ir užmigau. Tikrai ilgai miegojau. Paskui prabudau, išgėriau kavutės. Sugalvojau, kad reikia nueiti prie jūros pasėdėti. Nuėjau prie jūros pasėdėti. Žiūri – šilta, gera, žmonės deginasi, maudosi. Aš irgi jau atsiguliau pasideginti ir užmigau. Užmigau kelioms valandoms. Prabudau, tai atrodžiau kaip Lenkijos vėliava – balta/raudona“, – prisimindamas įvykį juokiasi brolis Evaldas.
Pažink bernardinų istoriją plačiau: https://bernardinutakais.lt/