Tapo pasaulinio garso žvaigžde
Nors dangus apsiniaukęs, prieš akis stūksantis bernardinų ansamblis atrodo įstabiai. Žingsniuojant į bažnyčios vidų, jau 7 metus gide dirbanti Diana Jomantaitė-Jonaitienė sako, kad Kretinga yra vietovė, kuri geriausiai mena talentingiausią Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės karo vadą. Būtent jo paliepimu Kretingoje 1617 metais atsirado bažnyčia.
„Kretingą tuo metu valdė J. K. Chodkevičius. Kaip žinome, jis buvo garsus karvedys, didikas, turtingas žmogus. Ruošdamasis Salaspilio mūšiui, jis puikiai žinojo, kad jo laukia didesnė švedų kariuomenė. Pergalė atrodė neįmanoma. Legenda pasakoja, kad J. K. Chodkevičius gal net dvi paras meldėsi ir prašė pagalbos, kad laimėtų mūšį. Jis davė pažadą – jei mūšį laimės, pastatys bažnyčią ir vienuolyną“, – pasakoja Diana.
Pergalė, juokiasi gidė, J. K. Chodkevičių pavertė tikra to meto žvaigžde. „Jis savo pažadą ištesėjo su kaupu. Pirmiau buvo pradėtas statyti vienuolynas, tada bažnyčia. Ne gana to, kad buvo pastatytas visas kompleksas, J. K. Chodkevičius paskyrė kasmetinę rentą iš dvaro. Vienuolynas gaudavo įvairiausių gėrybių. Pavyzdžiui, kas metus gaudavo 300 vištų, 150 žąsų, medaus, vaško, malkų – tokių buitinių dalykų, kurie padėtų išsilaikyti“, – sako Diana.
Norėjo, kad už jį melstųsi
Lėtais žingsniai įeiname į Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią. Akį iškart patraukia įspūdingos XVII amžių menančios medinės durys. Diana prasitaria, kad nuo visad ir pradeda ekskursijas. „Kita legenda pasakoja, kad J. K. Chodkevičius labai norėjo, kad žmonės už jį pasimelstų, nes jis padarė labai gerą darbą. Bet kaip dabar prašysi žmonių: „melskitės už mane“?
Pasakojama, kad J. K. Chodkevičius pastebėjo, jog žmonės atėję į bažnyčią suklaupia prie įėjimo ir visas savo maldas siunčia link altoriaus. Esą J. K. Chodkevičius sugalvojo toje vietoje įstatyti duris su savo atvaizdu, kad, kai žmonės melsis, maldos eidamos link altoriaus ir pro jį praeis“, – sako kretingiškė.
Ir iš tiesų, durų viršuje, kairėje pusėje galima išvysti J. K. Chodkevičiaus atvaizdą. Kitoje pusėje, parodo Diana, vaizduojama jo žmona – Sofija Maleckaitė-Chodkevičienė. Abiejų kilmingųjų veidai, pastebi gidė, perkreipti skausmo. Manoma, sako pašnekovė, taip yra todėl, kad abu tėvai gedi savo sūnaus Jeronimo.
„Taip atsitiko, kad J. K. Chodkevičius su žmona Sofija daug vaikų neturėjo: du mirė, o suaugusio amžiaus sulaukė jų dukra Ona Scholastika. Ji paveldėjo Kretingą. Kadangi ištekėjo už Jono Sapiegos, tai perrašė savo valdas vyrui“, – pasakoja Diana. Stebuklas, sako kretingiškė, kad šios senovinės durys išgyveno visus karus ir gaisrus.
Judame gilyn į bažnyčią ir Diana prasitaria, kad gide tapo neplanuotai. Pašnekovė pasakoja, kad pagal specialybę yra žurnalistė. „Bet man visada patiko pasakoti apie savo miestą. Tai dariau neprofesionaliai, tiesiog savo draugams, giminaičiams, kol prieš keletą metų viena pažįstama, kuri turi įmonę dirbančią su kruiziniais laivais, paprašė pagalbos, kad pravesčiau ekskursiją Kretingoje amerikiečių turistams. Tas vienas kartas buvo lemiamas, nes aš užsikrėčiau gidavimu. Pasibaigiau gido kursus, pradėjau kurti, vesti ekskursijas“, – sako gide dirbanti moteris.
Jos svajonė – kad į Kretingą atvažiuotų lietuviai ir užsieniečiai. „Pravažiavę pro Kretingą žmonės praranda tikrai nemažai. Kretinga yra ypatingas miestas su ypatinga dvasine ir kultūrine aura. Pranciškonų dvasia čia sklando visur. Kretinga turi daug ką pasiūlyti pravažiuojančiam žmogui. Vienas dalykas, pranciškonų vienuolynas ir bažnyčia turi labai gilią istorija, 400 metų su trupučiu. Kiekvienas sienos kampelis čia kalba savo istoriją“, – įsitikinusi Diana.
Išlauktas švedų kerštas
Nužingsniuojame iki vienos iš bažnyčios nišų. Ten slepiasi dar vienos senovinės durys. „Čia nėra originali durų vieta. Tai kažkada buvo durys į vienuolyną. Yra ir langelis pažiūrėti, kokie čia lankytojai atėjo“, – sako gidė.
Diana parodo, jos nuomone, įdomiausią durų detalę – kirvio ar kirvių iškapotą vietą. „1711 metais į Kretingą įsiveržė švedų kariuomenė ir aišku bandė veržtis į vienuolyną: juk vienuolynas turi visokių turtų, gėrybių. Ne taip lengva buvo duris išlaužti, tai jas švedų kariai kapojo kirviais. Kirvio kirčiai yra išlikę. Duris pakapojo, bet rado būdą kaip įsiveržti į vienuolyną“, – sako Diana.
Anot jos, įsiveržę į vienuolyną švedų kariai rado vienuolius bei nuo antpuolio besislepiančius žmones: moteris, vaikus ir senolius. Pritilusiu balsu Diana priduria, kad visus tuos žmones švedai užmūrijo vienuolyno rūsyje, ten jie mirė nuo oro trūkumo.
Patraukiame į kriptą. Versijų, sako Diana, kodėl švedai užmūrijo apie 100, o gal ir daugiau žmonių, yra įvairių. „Vienas iš man girdėtų pasakojimų yra, kad švedai bandė vienuolių išklausti apie vienuolynui priklausančius pinigus, brangius daiktus. Vienuoliai neišdavė.
Dar viena iš brolių pasakojimo versijų yra, kad švedų antpuolis buvo ilgai išlauktas švedų kerštas J. K. Chodkevičiui už Salaspilio mūšį. Buvo praėjęs bene šimtas metų, J. K. Chodkevičius jau seniai miręs. Švedijos valdovai irgi pasikeitę, bet neva Kretingos puolimas buvo kerštas“, – pasakoja gidė.
Nedidelėje patalpoje užmūryti žmonės esą švedams nebuvo reikalingi, sako pašnekovė: nei belaisviai, nei darbininkai. Patalpa tikrai maža ir šią mintį stovėdama kankinių kriptoje garsiai pakartoja Diana. „Vietos nėra. Įsivaizduokite: dažnai čia ateina 40 žmonių ekskursijos grupė. Klausiu jų, kaip jaučiatės? Jie sako: suspaustai. Tada sakau, tai savo skaičių dar tris kartus padauginkit: kaip tada jaustumėtės?“, – pasakoja Diana.
Šimtus metų, pasakoja gidė, Kretingoje sklandė kalbos, kad vienuolyno rūsyje yra užmūrytų žmonių, tačiau niekas jų neieškojo. Kaip teigia Diana, tik nepriklausomybės laikais jų buvo pradėta ieškoti ir nuspręsta mirties vietą įprasminti. „Kai ši patalpa buvo atrasta, tai buvo pati nepriklausomybės pradžia, išdaužus langelį ir apšvietus patalpą dar buvo galima matyti žmonių rūbus, pozas, kuriose jie buvo sustingę. Bet oras viską sunaikino, viskas sudūlėjo, išskyrus kaulus. Čia buvo daug drėgmės, purvo, žemių. Teko daug pasidarbuoti“, – rodydama į eksponuojamas kankinių kaukoles pasakoja Diana.
Pirmą kartą vedė iš meilės, antrą – iš pareigos
Visai šalia kankinių kriptos, kitame kambaryje, galima išvysti Chodkevičių šeimos sarkofagus. Tik pačio J. K. Chodkevičiaus, sako Diana, čia neišvysime. „Tiksli jo palaidojimo vieta – nežinoma. Manoma, kad yra kažkur Ukrainoje. Po savo pirmosios žmonos mirties vedė antrą kartą. Manoma, kad vedė, nes norėjo palikuonių. Su savo pirmąja žmona Sofija turėjo be galo gražius santykius, manoma, kad jie tais laikais susituokė ne dėl naudos, bet iš tiesų vienas kitą mylėjo.
Žmonai mirus, J. K. Chodkevičius jautė didelę širdgėlą, bet tuometinės visuomenės taisyklės, didiko pareigos vertė vesti antrą kartą. Jo antroji žmona kilminga moteris, kilusi iš Ukrainos. Ji žinojo savo vyro valią, kad po mirties jis nori būti pargabentas į Kretingą, bet į Kretingą jis negrįžo“, – teigia pašnekovė.
Laidojimo kriptoje, pasakoja Diana, visi kilmingųjų sarkofagai restauruoti. „Man teko dalyvauti, kai šis sarkofagas buvo atvertas. Nieko pikantiško nėra, tik pajuodę kauliukai“, – mosteldama ranka į Chodkevičienės sarkofagą sako Diana.
Pašnekovė pamena, kad restauratorius, kuris tuo metu dirbo su Sofijos Maleckaitės-Chodkevičienės sarkofagu, pasakė mintį, kuri gidei įsirėžė į atmintį. „Jis pagyrė mus kretingiškius, kad turime paminklą J. K. Chodkevičiui ir pabarė, kad neturime Chodkevičienei.
Sakau, kaip čia suprasti, taigi, J. K. Chodkevičius buvo šeimininkas, jis Kretingai suteikė miesto teises, pastatė vienuolyną, rūpinosi miestu. O man tas restauratorius sako, kad J. K. Chodkevičius buvo karvedys, jis buvo labai svarbus žmogus valstybėje ir jo praktiškai namuose nebūdavo. Jis nuolat būdavo mūšiuose, išvykęs. Tiesioginė jo darbų vykdytoja ir partnerė buvo žmona. Ji buvo jam lygiavertė moteris“, – sako Diana.
Pasiteirauju, ar pusę paminklų J. K. Chodkevičiui galime skirti ir jo žmonai, Diana nusijuokia ir patikina, kad tikrai taip. Sofija, priduria ji, savo vyrą lankydavo net kai jis buvo išvykęs į karštas mūšių vietas.
Esą malda padėjo pasveikti
Palikę kriptas, grįžtame atgal į bažnyčią. Diana sako, kad žmones dažnai glumina faktas, kad visi 7 bažnyčios altoriai yra mediniai, nors atrodo, kad būtų lyg iš marmuro. Visi altoriai, sako Diana, bažnyčioje atsirado iki 1653 metų. Sustojame prie vieno iš altorių. „Čia yra Šv. Antano Paduviečio altorius. Jis yra Kretingos globėjas. Kretingiškiai be galo tiki Šv. Antano galiomis“, – pasakoja Diana.
O kokios tos galios? „Yra toks pajuokavimas, kad Šv. Antanas padeda senom panom vaikį susirasti ir atvirkščiai – gali senam vaikiui padėti žmoną susirasti. Dar Šv. Antanas garsėja, kad padeda atrasti pamestus daiktus. Žmonės meldžiasi jam, kad padėtų atrasti tai, ką pametė, pavyzdžiui, raktus“, – pasakoja gidė.
Bet žmonės dažniausiai šventojo prašo sveikatos ir esą Kretinga turi savo stebuklą. „Buvo moteris, kuri apytiksliai prieš 30 metų susirgo vėžiu. Kai šiais laikais diagnozuoja vėžį, tai atrodo mirtina liga, tuo labiau prieš 30 metų. Moteris turėjo vaikų, anūkų. Norėjo gyventi. Ji keliais ėjo aplink Šv. Antano altorių ir meldė sveikatos. Kaip ir J. K. Chodkevičius, ji davė pažadą: jei pasveiks – rūpinsis vargšais.
Jos liga atsitraukė ir ji padėdama vienuolių įkūrė „Rūpestėlių“ valgyklą ir kiekvieną darbo dieną virė karštą maistą vargšams. Ta valgykla iki šiol dar veikia, nors moteris jau mirusi. Ją visi švelniai vadindavo Olyte. Kai ji mirė, kai jau buvo apie 90 metų. Olytė nugyveno gražų amžių, jos maldos buvo išklausytos“, – tikina Diana.
Pažink bernardinų istoriją plačiau: https://bernardinutakais.lt/