Buvo darboholikė
Po trejų metų kretingiškė patyrė dar vieną smūgį – krūties vėžys. „Prieš 6 metus vėl buvo sugrįžęs kiaušidžių vėžys. 6 metai kaip vėl gyvenu pasigydžiusi trečią kartą“, – atvirauja Aldona. Tačiau liga Aldonos nesustabdė ir prieš keletą metų ji buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
Aldona pasakoja, kad diagnozę išgirdo 2000 metais, kai jai buvo 39 metai. „Dabar visiems būdinga labai daug dirbti. Aš irgi tokia buvau. Buvo įdomu dirbti, atrodė, kad gyvenimas pripildytas. Bet pradėjau pavargti. Kai vystosi onkologinė liga, tai nelabai ką ir suprasi. Nėra kažkokių ypatingų požymių, kol nepradeda liga stiprėti.
Pasitikrinau visiškai atsitiktinai. Ačiū dievui, buvo laiko gydytis. Linkiu visiems laiku atkreipti dėmesį. Ypač darboholikams, kurie jaučia nuovargį, kurie pavargo nuo sėkmės, rutinos. Jeigu nebėra kada gyventi savo gyvenimo, tai tikrai prasideda organizmo sutrikimai. Verta pasirūpinti savo sveikata, nelaukiant, kol visai subyrės. Gyventi reikia, gyventi įdomu“, – teigia onkologinio centro vadovė.
Tai nėra užmirštamas dalykas
Tuometinę emocinę būklę, sako Aldona, pamena labai gerai. „Matyt, tai nėra užmirštamas dalykas. Kiekvieno žmogaus reakcija yra skirtinga. Kaip ir dauguma, kai išgirdau diagnozę, galvojau, kad dienos jau suskaičiuotos. Kažkaip norėjosi suprasti, ką daryti.
Lyg prieš akis tau visi keliai užsidaro, o gyventi taip norisi. Jautiesi kaip upė, kurią užtvenkė, o atrodo, kad tavyje dar yra gyvybės. Ir gali apsispręsti nebegyventi, susmukti ir nieko nebenorėti arba matai, kad Dievas dovanoja gyvenimą. Kyla klausimas: kam tau duoti tie viršvalandžiai, kaip rašė Jurga Ivanauskaitė. Aš klausiau: Dieve, o kam tu laikytum čia mane, gal galėčiau kuo nors pasitarnauti?“, – pamena Aldona.
Išgirsti tokią diagnozę antrą kartą, neslepia Aldona, buvo sunkiau. „Jeigu pirmą kartą buvo kaip perkūnija giedrame danguje, tai antrą kartą atrodo, kaip cunamis – eina ir tave visą nuneš iš šio pasaulio“, – sako Aldona ir priduria – tačiau gyvenimas vis tęsiasi ir tęsiasi.
Išgyventos emocijos, pabrėžia pašnekovė, buvo tikrai siaubingos. „Kažkaip tai išgyvenau, bet labai pergyvenu dėl tų, kurie šiandien ateina į centrą. Ateina vis jaunesni žmonės, jaunos mamos, ką tik pagimdžiusios. Turi mažų vaikų. Įsivaizduokite, kas darosi jų širdyse ir vaikų širdyse. Bandome kartu žengti tuo nauju keliu į viltį“, – sako Aldona.
Sukūrė svajonę
Aldona yra viena iš Šv. Pranciškaus onkologinio centro iniciatorių. Būtent už šią inovatyvią veiklą moteris ir buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Idėja centrui gimė iš paprasto noro bendrauti. „Kai susirgau, ieškojau būdų kaip gyventi su ta liga. Daug kur buvo parašyta, kad su ja visi miršta, o man reikėjo kaip gyventi? Tam reikėjo dvasinės pagalbos. Įkūrėme draugiją prie ligoninės“, – apie onkologinio centro pradžią pasakoja Aldona.
Žmonių draugijoje, sako Aldona, vis daugėjo. Kitas žingsnis buvo sukurti Klaipėdos apskrities moterų sergančių onkologinėmis ligomis draugiją. „Bet vėliau pamatėme, kad dvasinė pagalba mums yra svarbiausia. Kretingoje pirmiausia rinkomės pas moteris pranciškones misionieres.
Tada sesutė Benjamina pradėjo mus priimti ir kartu su mumis melstis. Bendruomenė labai išaugo. Į Kretingą atėjo klebonauti Evaldas Darulis ir kaip brolis ėmėsi mus globoti. Žmonių daugėjo, nusprendėm, kad reikėtų kažką daugiau daryti“, – pamena Aldona.
Taip šalia Klaipėdos universitetinės ligoninės Onkologijos departamento įsikūrė pats pirmasis tokio tipo onkologijos centras. „Sukūrėme svajonę – pastatyti dvasinės ir psichosocialinės pagalbos centrą onkologiniams ligoniams. Tai ir padarėme“, – džiaugiasi Aldona.
Negalvojo apie apdovanojimus
Pasiteiravus, ką Aldonai reiškia gautas apdovanojimas, moteris giliai atsidūsta į telefono ragelį. „Tikrai apie jį mažai galvoju. Buvo įvertintas darbas šioje srityje. Buvo įvairių pacientų organizacijų, buvo ir kitų visuomeninių veiklų šioje srityje. Bet mūsų idėja buvo visiškai nauja Baltijos šalyse.
Tai ką padarėme yra novatoriškos psichosocialinės paslaugos onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems. Tikrai, kai kūrėme, ne visiems idėja buvo suprantama. Bet kuo ilgiau gyvename, tuo visiems yra aiškiau“, – sako Aldona.
Pašnekovė tikina, kad kurdama centrą net negalvojo apie jokius apdovanojimus. „Su ordinu aš nevaikštau. Turi išlikti paprastu, natūraliu. Šioje visuomenėje žmonės dedasi daug kaukių, galų gale pamiršta kokie patys yra. O kai mes susitinkame vieni su kitais, tai nėra apsimetinėjimų. Kai žmonės mano, kad pasiekė gyvenimo ribą, tu turi būti paprastas ir tikras. Nėra kada prisiminti senų nuopelnų“, – atvirai sako pašnekovė.
Veiklos, kurios neleidžia būti vienišiems
Centre onkologiniai ligoniai gali rasti apie 20 skirtingų užsiėmimų. „Pirmiausia, kai žmogus suserga ar nežino, kad serga, darosi tyrimus ir labai išgyvena, panikuoja, jau nuo tada žmogus gali ateiti pasikalbėti“, – teigia pašnekovė.
Centre pagalbos sulaukia ir tie, kurie mano, kad jau neberanda vilties. „Jautiesi kaip įkritęs į šulinį. Reikia padėti iš to šulinio žmogui išsikrapštyti. Jeigu žmogus to nori. Centre yra ir dvasinė pagalba, psichologinė pagalba, užimtumas, pokalbiai su kitais ligoniais, savitarpio pagalbos grupės, šokio terapijos, mankštos, kad sustiprintumėm fizinį kūną. Keramika, žvakių liejimas ir vėlimas. Yra labai daug visko, kad žmonės nebūtų vieni namuose – vieniši“, – sako Aldona.
Svarbiausia, teigia Aldona, kad centras skirtas gyventi su onkologine liga, o ne numirti. „Mes turime kažkaip kabintis į gyvenimą, nenumirti anksčiau laiko“, – akcentuoja vadovė.
Centro paslaugos – nemokamos. Aldona teigia, kad vienintelė mokama paslauga yra nakvynė. „Kad pas mus atvažiuoti galėtų žmonės iš visos Lietuvos. Kai ligoninėje trūksta vietų, žmonės pas mus apsistoja“, – pasakoja Aldona. Pašnekovė priduria, kad centre yra laukiami visi žmonės, nesvarbu ar jie tikintys, ar ne.
Pasiduoti neleido tikėjimas
Pasiteiravus, kas neleido pašnekovei pasiduoti, ši atsako, kad stiprybę randa tikėjime. „Man tikėjimas padėjo išgyventi. Padeda kiekvieną dieną. Nežinau, kas galėtų pakeisti tikėjimą. Savo gyvenimą atidaviau Dievui ir Dievas laimina. Meldiesi už kiekvieną dieną, kiekvieną susitikimą su žmogumi, kad jam nepakenktum, netaptum vilties agitatoriumi, bet ,kad tai būtų tikras, natūralus jausmas“, – atvirai sako Aldona ir priduria, kad yra pasauliečių pranciškonų ordino narė.
Žmonės, kurie apsilanko centre, sako Aldona, nori bendrauti, pasikalbėti. Tačiau, pastebi ji, ne visi onkologiniai ligoniai išsaugo viltį. „Daugelis žmonių palūžta, nes neturi vilties šaltinio, nemato išeities. Arba viską patys geriau žino už visus: man neaiškinkit, aš pats žinau, ko reikia.
Bet yra daug geriau ir linksmiau, viltingiau sveikti bendruomenėje, ten kur tave suprasti, kur gali pasimokyti iš kitų, išgirsti sau tinkamą žodį, pats kažkuo pasidalinti“, – tiki Aldona.
Ir nors Aldonos darbo vieta Klaipėdoje, ji nuo gimimo gyvena Kretingoje. Pašnekovė pasakoja, kad Kretingoje itin daug laisvės bei tikėjimo. Anot jos, miestas turi ypatingą istoriją, kuri susieta su broliais pranciškonais, jų praeitimi. „Džiaugiamės, kad broliai į Lietuvą sugrįžo sveiki, gyvi ir, kad pratęsėme bendradarbiavimą Kretingoje“, – tikina ji.
Pažink bernardinų istoriją plačiau: https://bernardinutakais.lt/