Vilnius nuo seno garsėjo vienuolynais
Šalia Aušros vartų yra įsitaisę du istorija turtingi vienuolynai su bažnyčiomis – Vilniaus stačiatikių vienuolynas ir Šv. Dvasios cerkvė bei Švč. Trejybės bažnyčia ir bazilijonų vienuolynas. Nors vienuolynai savo duris atveria ne kiekvienam, broliai mielai su svečiais bendrauja cerkvėje ar bažnyčioje. O čia svečius atveda gidė Liuda Matonienė, kuri smalsuoliams pasakoja apie Vilniaus vienuolynus.
Anot gidės, Lietuvos istorija yra glaudžiai susijusi su vienuoliais. „Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas 1009 metais, kai buvo nužudytas vienuolis Brunonas. Net Mindaugo laikais Lietuvoje buvo vienuolių: ir dominikonų, ir pranciškonų. Net Mindaugo sūnus Vaišelga tapo stačiatikių vienuoliu“, – pasakoja L. Matonienė.
Kur buvo Mindaugo sostinė, sako gidė, niekas nežino, bet Vilnius pirmą kartą minimas 1323 metais Gedimino laiškuose. Laiškus, sako L. Matonienė, padėjo parašyti pranciškonų vienuoliai. O štai XVIII amžiuje Vilniuje buvo daugiausiai vienuolių iš visų Abiejų Tautų Respublikos miestų.
„Jėzuitų vienuoliai buvo pakviesti į Lietuvą tam, kad įkurtų aukštąją mokyklą, jog didikų sūnūs nevažiuotų į Vakarų Europą ir neprisigaudytų protestantiškų idėjų. Būtent jėzuitai įkūrė universitetą ir perviliojo daugelį didikų šeimų vėl grįžti į katalikų tikėjimą
Vienuolynai rūpinosi vargstančiais, skurstančiais žmonėmis, įkūrė ligonines. Dominikonai turėjo savo vaistines, tad daugelis vienuolių žmonėms padėdavo kaip gydytojai, slaugytojai“, – pasakoja L. Matonienė.
XVIII amžiuje Vilniuje, pasakoja gidė, buvo 15 vienuolynų ir dar 10 už gynybinės sienos. Šiandien, sako ji, veikia 9 vyrų ir 27 moterų vienuolynai. „Nors vienuolynų yra nemažai, vienuolių yra nedaug. 670 moterų vienuolių, apie 150 vyrų vienuolių ir apie 680 kunigų vienuolių“, – vardija statistiką L. Matonienė. Anot jos, Lietuvoje veikia 33 moterų vienuolynai ir 11 vyrų vienuolynų.
Trys kankiniai
Kartu su gide žingsniuojame Aušros vartų gatve. Tikslas – unitų bažnyčia, kuri slepiasi visai šalia garsiųjų Aušros vartų. Švč. Trejybės bažnyčia ir bazilijonų vienuolynas turi išskirtinę atsiradimo istoriją, kurią pasakojant neįmanoma išvengti trijų Vilniaus kankinių Antano, Jono ir Eustachijaus.
Kaip pasakoja L. Matonienė, 1596 metais buvo sudaryta bažnytinė Bresto unija. „Šeši stačiatikių vyskupai pripažino Romos popiežių ir katalikiškas dogmas. Buvo įkurta atskira tikyba – graikų apeigų katalikai arba unitai. Galima sakyti, kad unitų bazilijonų vienuolių centras buvo Vilnius. Šie vartai veda link bazilijonų vienuolyno. Jo teritorijoje stovi Švč. Trejybės bažnyčia“, – ranka į vartų pusę mosteli gidė.
Žingsniuojame per vartus kalniuku į viršų ir pamatome bažnyčią. Kaip pasakoja gidė, pirmiausia čia stovėjo medinė cerkvė, kuri priklausė stačiatikiams. „Ji buvo pastatyta, anot legendos, vietoje, kurioje buvo nukankinti trys kankiniai Eustachijus, Antanas ir Jonas, buvę Didžiojo kunigaikščio Algirdo tarnai“, – pasakoja gidė.
Trys Šventieji, pasakoja L. Matonienė, gyveno dar XIV amžiuje, kai Lietuva nebuvo priėmusi krikšto. Tačiau trys vyrai tapo krikščioniais, o kunigaikštis Algirdas to netoleravo: įsakė Antaną, Joną ir Eustachijų suimti ir pakarti ant ąžuolo šakos. Šaltiniai nurodo, kad mirties bausmė buvo įvykdyta 1347 metais.
Anot gidės, būtent čia, kur dabar stovi unitų bažnyčia, augo minėtas ąžuolas. „Po 12 metų jų kūnai buvo rasti nesuirę. Jie buvo paskelbti Šventaisiais ir dar Algirdo valdymo laikais šioje vietoje pastatyta stačiatikių cerkvė“, – istoriją pasakoja L. Matonienė.
1514 metais buvo gauta teisė pastatyti mūrinę cerkvę. Kaip akcentuoja gidė, manoma, kad dalis bažnyčios sienų yra išlikusios nuo tų laikų. L. Matonienė prasitaria, kad yra įtarimų, jog ir sieninė tapyba mena XVI amžių.
Vienybė pareikalavo aukų
Kaip teigia L. Matonienė, bėgant metams, ši vieta tapo unitų bažnyčia. Anot jos, dalis brolių, kurie sutiko pripažinti popiežių, liko vienuolyne, o tie, kurie liko stačiatikiais – persikėlė į kitą gatvės pusę ir įkūrė Šv. Dvasios vienuolyną bei pastatė cerkvę.
Gidė pasakoja, kad vyskupas Juozapatas Kuncevičius įkūrė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną – Švč. Trejybės kongregaciją, kurios centras buvo Vilnius. „Juozapatas Kuncevičius turėjo šūkį: lai viskas būna viena. Jis visą savo gyvenimą paskyrė krikščionių vienybei, o todėl buvo nužudytas net kankinio mirtimi“, – prasitaria L. Matonienė.
Anot jos, LDK valdovai palaikė bažnytinės Bresto unijos idėją. Esą jiems buvo palanku, kad LDK teritorijoje gyvenę stačiatikiai pripažintų Romos popiežių, o ne Maskvos patriarchą. „Maskvos carai vis norėdavo eiti ginti stačiatikių, neva už juos kovoti. Tad LDK valdovai skatino, kad unitai perimtų stačiatikių cerkves. Bet tikybos pakeitimas yra skausmingas procesas. Žmonės, kurie nesutiko pereiti į unitų tikėjimą, Juozapatą Kuncevičių nužudė mišių metu, priešais altorių. Jo kūną įmetė į upę. Stačiatikių cerkvių varpai skambėjo tą dieną“, – sako L. Matonienė.
Esą apie Juozapato Kuncevičiaus nužudymą sužinojęs valdovas liepė nukabinti visus varpus ir juos išlydyti. Nužudytojo kūnas buvo surastas ir vyskupas buvo paskelbtas šventuoju.
Meldžiasi tik apie 80 žmonių
Kaip toliau pasakoja L. Matonienė, unitai pripažįsta katalikiškas dogmas, tačiau jų pamaldos labiau primena stačiatikių. Todėl, sako gidė, unitų bažnyčiose altorių nuo lankytojų svečių slepia ikonostasas. „Paprastai unitai turi tris altorius, tačiau šioje šventovėje visi trys altoriai yra uždengti po vienu stogu, tad iš lauko atrodo, kad tai katalikų bažnyčia. Čia nėra vargonų, užtat yra vieta chorui“, – akcentuoja pašnekovė.
Nors pradžioje stačiatikiai buvo verčiami tapti unitais, situacija pasikeitė cariniais metais. „Tuomet jau unitai buvo skatinami pereiti į stačiatikių tikėjimą. O 1838 metais unitų bažnyčia buvo iš viso panaikinta ir veikė tik pogrindyje. Tarpukariu unitų bažnyčios veikė, tačiau ši esanti Vilniuje – ne.
Po II Pasaulinio karo bažnyčia visai nuėjo į pogrindį. Sakoma, kad Romoje buvo didžiausias nustebimas, kai žlugus Sovietų Sąjungai paaiškėjo, kad liko apie 2 milijonus tikinčiųjų ir 6 vyskupai. Tikintieji ir vyskupai išliko Ukrainoje“, – sako L. Matonienė.
Šiuo metu bazilijonų vienuolyne gyvena tik du broliai, jie abu į Vilnių atvyko iš Ukrainos. „Jie vadovauja nedidelei unitų bendruomenei. Čia renkasi apie 80 žmonių. Dažniausiai tai yra rusų ir lietuvių mišrių šeimų atstovai. Vienu metu kunigas buvo išvykęs, tad broliai eidavo melstis į Šv. Kazimiero bažnyčią. Katalikai unitų bažnyčioje čia gali priimti Šv. Sakramentą, o unitai komuniją gali priimti katalikų bažnyčioje“, – sako L. Matonienė.
Vieta, kurioje galima išvysti kankinių kūnus
Išeiname iš unitų bažnyčios ir patraukiame į kitoje gatvės pusėje esantį Šv. Dvasios vienuolyną. Čia mus pasitinka brolis Nikita, kurio palydimi įeiname į cerkvės vidų. Cerkvės viduryje yra relikvijorius. Prie jo priėmęs brolis Nikita informuoja, kad jame guli trys kūnai: Antano, Jono ir Eustachijaus. Brolis Nikita papildo L. Matonienės pasakotą istoriją apie tris kankinius pasakodamas, kad kunigaikščio Algirdo žmona buvo rusė. Esą į Lietuvą ji atsivežė ir ortodoksų kunigą, buvo pastatyta ir cerkvė.
„Antanas su Jonu buvo broliai, o Eustachijus buvo jų pusbrolis“, – priduria brolis Nikita. Anot jo, Algirdą apie jo tarnų atsivertimą į krikščionybę informavo kiti dvariškiai. Pirmiausia, kunigaikštis įkalino tris vyrus, tačiau tai esą nesustabdė jų nuo krikščionybės skleidimo, tad nematydamas kitos išeitis kunigaikštis liepė juos pakarti. „Pirmiausia buvo pakarti kankiniai Antonijus ir Jonas, o vėliau ir Eustachijus. Reikėtų pasakyti, kad prieš pakariant Eustachijų, jį mušė, kankino. Jei prieisite arčiau, pamatysite, kad kankinio Eustachijaus kojų kaulai yra sulaužyti. Tai kankinimo įrodymas“, –sako brolis Nikita.
Kadangi Lietuvoje, anot brolio Nikitos, pirmieji krikščionys buvo stačiatikiai, tai trys kankiniai yra pirmieji ortodoksų Šventieji. Šventaisiais, priduria jis, kankiniai paskelbti buvo tik praėjus 50 metų po jų mirties.
Kad jų mirties vietoje išdygo cerkvė – tą jau žinome. Vėliau sekė ir Bresto uniją, kuri buvo naudingesnė unitams. Kaip sako brolis Nikita, tas laikotarpis buvo itin sunkus ortodoksams. „Tuo metu jie neturėjo teisės statyti ortodoksų cerkves. Bet mūsų vienuolynas buvo įkurtas tuo laiku. Žemė, ant kurios pastatytas vienuolynas, priklausė dviem seserims, kurios buvo labai įtakingos dvariškės. Joms negalėjo uždrausti pastatyti to, ką jos norėjo statyti savo žemėje. O jos nusprendė pastatyti cerkvę. Mūsų vienuolynas įkurtas 1597 metais“, – pasakoja brolis.
Neįprasta cerkvė
Anot jo, 1634 metais medinė cerkvė virto mūrine. Tačiau tai, ką šiandien galime išvysti didžiausioje Vilniaus cerkvėje, nėra 1634 metų palikimas. Brolis pasakoja, kad buvo kilęs labai didelis gaisras ir beveik visa cerkvė sudegė. „Vienuolynas buvo atstatytas XVIII amžiaus viduryje. Kaip matote, šios cerkvės stilius nėra būdingas ortodoksų cerkvėms. Baroko stilius retai naudojamas cerkvėse, o mūsų cerkvė – baroko stiliaus. Norint pastatyti mūrinę ortodoksų cerkvę, reikėjo gauti Lenkijos karaliaus leidimą. Jis leido su sąlyga, kad cerkvė beveik nieko nesiskirtų nuo katalikų bažnyčios. Todėl buvo parinktas baroko stilius“, – pasakoja pašnekovas.
Anot jo, pastačius mūrinę cerkvę, trijų kankinių relikvijorių iš Švč. Trejybės bažnyčios buvo nuspręsta pernešti į mūrinę naują cerkvę. Tuo metu Švč. Trejybės bažnyčia jau priklausė unitams. „Bet unitai norėjo susigrąžinti kankinius. Jie turėjo planų, o apie juos sužinojęs mūsų vyresnysis vienuolis nusprendė kankinių kūnus paslėpti. Jis po presbiterijos dalimi iškasė uolą, ten paslėpė kankinius ir tą vietą užmūrijo. Tik po 150 metų buvo rastas raštelis, kuriame buvo nurodyta kankinių buvimo vieta“, – sako brolis Nikita. Šiandien slaptavietės vietoje yra įrengta maža kriptinė cerkvė.
Brolis Nikita pastebi, kad žmonės dažnai teiraujasi, ar tikrai prieš jų akis kankinių kūnai: juk praėjo labai daug laiko, kūnai turėjo suirti, o ir cerkvėje nėra kažkokių specialių laikymo sąlygų. „Dievas šventiesiems duoda tokią galią, kad jų kūnai nesuyra kaip paprastų žmonių. Šie žmonės – nepaprasti. Jie savo gyvenimu, mirtimi užtarnavo Dievo malonę, tapo šventaisiais ir jų kūnai nesuyra. Tai kaip stebuklas“, – sako brolis Nikita ir priduria, kad žmonės dažnai prie kankinių kūnų meldžiasi.
Gidė L. Matonienė pabrėžia, kad be šių dviejų vienuolynų, Vilniuje apstu ir kitų, kuriuos tikrai verta išvysti. Ekskursijos metu dažniausiai yra aplankomi trys arba keturi vienuolynai. Tačiau L. Matonienė prasitaria, kad į kai kuriuos vienuolynų ekskursijos metu užeina. Pavyzdžiui, bernardinų vienuolynas. Šis įspūdingas gotikos kampelis, anot gidės, reikalautų atskiros ekskursijos, mat, jame galima praleisti vaikštant ir pasakojant dvi valandas ar net daugiau.
Pažink bernardinų istoriją plačiau: https://bernardinutakais.lt/