Patyčių sumažėjo per pusę
„Buvome viena iš pirmųjų mokyklų, kuri pasirinko „Olweus“ programą, tai buvo 2008 metais. Pasirinkome, nes ji buvo labiausiai žinoma, ištyrinėta. Pirmieji 18 programos įgyvendinimo mėnesių buvo labai svarbūs ir išties nelengvi, nes reikėjo išmokyti mokyklos personalą atpažinti patyčias, o svarbiausia – tinkamai ir operatyviai į jas reaguoti pagal bendrą susitarimą ir tvarką. Už šios programos įgyvendinimą atsakingi visi mokyklos darbuotojai“, - sako Jurgita Večerskienė, Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazijos direktoriaus pavaduotoja.
J. Večerskienė sako pajutusi, kaip vaikai per tą laiką pasikeitė: „Aišku, niekas neįvyko iš karto, ėjome nuosekliai, neatsitraukiant, nekeičiant programos. Yra ką palyginti, kokia atmosfera buvo prieš įdiegiant programą ir dabar - patyčių mastą esame sumažinę apie 50 proc. Ėjome į priekį pasitelkdami ne tik specialistus, bet ir tėvelius.“
Pasak pavaduotojos, vykdant programą, pasikeitė ir visų mokyklų darbuotojų požiūris į patyčias, tapo daug šiltesni visos mokyklos bendruomenės santykiai, glaudesnis bendradarbiavimas tarp psichologų ir socialinių pedagogų: „Prieš 12 metų vaikui buvo nedrąsu pas juos ateiti kalbėtis, jie buvo įsivaizduojami daugiau kaip baudėjai. Programa tikrai padėjo drąsiau praverti pagalbos specialistų duris“.
Patyčių prevencija veikia ir mokantis nuotoliniu būdu
Šiuo metu, kuomet yra nuotolinis mokymas, klasių vadovai veda klasės valandėles pagal visas programos rekomendacijas, dalijasi gera patirtimi, stengiasi padėti vieni kitiems. „Jaučiame, kad vaikai, kurie yra pažeidžiami, jaučiasi saugiau, tai girdime iš pačių vaikų, tėvelių. Vaikai, kurie buvo agresoriai, su kuriais dirbome, nuotolinio mokymosi metu, yra ramesni. Įsitikinome, kad ši programa gali būti puikiai pritaikoma ir nuotoliniu būdu. Jeigu pavasarį mokėmės, kaip prisitaikyti prie situacijos, tai šiandien dirbame pilna koja“, - pasakoja pavaduotoja.
Pavaduotoja pabrėžia, kad mokykloje ne tik padedama vaikui, kuris nukentėjo, bet ir labai stipriai dirbama su tuo, kaip pakeisti jo skriaudėjo veiksmus. „Jeigu vaikas yra piktas, agresyvus, jis nemoka tinkamai elgtis. Tam yra suburta visa mūsų koordinacinio komiteto komanda, kuri ieško būdų, kaip padėti“, - sako J. Večerskienė.
Reaguoti į patyčias čia ir dabar
Telšių Džiugo gimnazijos direktorius Mindaugas Sabaliauskas sako, kad įgyvendinant patyčių prevencijos programą „Olweus“ sunkiausia buvo pati pradžia, tačiau kai mokytojai ir kiti gimnazijos darbuotojai pamatė teigiamus pokyčius, tapo kur kas lengviau, nes atsirado prasmė ir nebereikėjo įrodinėti, kad tai yra reikalinga. „Kiekvienas mokykloje privalo jaustis saugus ir nepatirti patyčių. Nuosekliai vykdant programą sumažėja ne tik patyčių - padidėja pasitikėjimas tarp mokinių ir mokytojų, kuriama saugesnė atmosfera, lemianti geresnę visų savijautą. Padidėja priklausomybės bendruomenei jausmas, o tuo pačiu ir mokymosi efektyvumas, moksleivių aktyvumas“, - vardija M. Sabaliauskas.
Pagrindinis dalykas, kurio privalu laikytis norint sumažinti ar stabdyti patyčias tarp mokinių, pasak direktoriaus, yra skleidžiama žinia, kad šioje organizacijoje yra nesityčiojama. O norint, kad programa sėkmingai veiktų, reikia laikytis šių pagrindinių principų: dėmesys programai, aktyvus visų darbuotojų įsitraukimas, susitarimų laikymasis, komandinis darbas, atsakomybės pasidalinimas, nuoseklumas ir kantrybė.
„Pastebėjus patyčias, svarbu reaguoti nedelsiant, tai yra - čia ir dabar. Svarbu rūpintis kiekvienu vaiku, priimti jų skirtingumą, išmokti išklausyti ir pasiryžti suteikti pagalbą tiek aukai, tiek jos skriaudėjui“, - sako M. Sabaliauskas.
Į patyčių prevenciją įtraukiama visa mokyklos bendruomenė
Telšių Džiugo gimnazijos psichologė Isidora Stonienė sako, kad „Olweus“ patyčių prevencijos programa pirmiausia duoda gaires, kaip teisingai dirbti: „Visas mokyklos personalas praeina mokymus ir žino, kaip teisingai reaguoti įvairiose situacijose, į ką kreiptis pagalbos ar perduoti informaciją. Mokyklos administracija, mokytojai ir specialistai gauna metodines priemones, kaip vykdyti patyčių prevenciją: kaip kalbėti su patyčių auka, su mokiniu, kuris tyčiojasi, kaip kalbėti su tėvais, vesti klasės valandėles, tėvų susirinkimus ir pan. Į „Olweus“ patyčių prevencijos įgyvendinimą įtraukiama visa mokyklos bendruomenė: mokiniai, mokytojai, administracija, specialistai, aptarnaujantis personalas, tėvai. Tik bendromis jėgomis galime pasiekti rezultato. Ir tai veikia“.
Besityčiojantiems iš kitų trūksta meilės
Pasak I. Stonienės, jei sužinote, kad jūsų vaikas tyčiojasi iš kitų, pirmiausia pagalvokite, kokias emocijas dabar išgyvenate, kokios mintys, ką norisi daryti? Ar jūs dabar pykstate? Gal norisi vaiką bausti? O gal nusivylėte ar jaučiate bejėgiškumą? Kaip turėtumėt jaustis, kad galėtumėt pasityčioti iš kito, jį pažeminti ar nuskriausti?
„Tokio elgesio vaikai yra išmokę stebėdami tėvų elgesį arba patys patirdami patyčias namuose ar mokykloje. Neretai tėvai žiauriai baudžia vaikus (tiek fiziškai, tiek psichologiškai), norėdami jiems gero, kad užaugtų gerais žmonėmis, kad suprastų klaidas, - pastebi I. Stonienė, - Dar viena priežastis, kodėl vaikai tyčiojasi iš kitų yra ta, kad vaikai nedrausminami, tėvai jiems nekelia aiškių reikalavimų, nekontroliuoja jų agresyvaus elgesio, nemoko pagarbaus elgesio, nenubrėžia aiškių ribų“.
Psichologė sako, kad tokie vaikai patiria tėvų meilės trūkumą, jiems trūksta šilumos, palaikymo, dėmesio, rūpesčio: „O kai vaikui trūksta meilės, švelnumo, bet yra per daug laisvės – susidaro palankios sąlygos neigiamam elgesiui atsirasti. Jei tėvai abejoja, ar nežino ką daryti, visada turi galimybę pagalbos kreiptis į specialistus. Nesprendžiant problemos, agresyvus vaikų elgesys gali atsisukti prieš pačius tėvus“.
Patarimas tėvams: skatinkite vaikus kalbėtis
Vilniaus Ąžuolyno progimnazijos psichologė, „Olweus” koordinatorė Inga Verbiejūtė-Vildė sako, kad tėvai visada yra svarbiausi žmonės įvairiausių vaikų sunkumų sprendimo procese: „Pagrindinis tėvų uždavinys - kurti tokį ryšį su vaiku, kad jis nebijotų pasipasakoti apie patiriamus sunkumus. Yra įvairiausių priežasčių, kodėl vaikai nepasipasakoja tėvams. Jie gali bijoti tėvų reakcijos – stiprių negatyvių emocijų (pykčio, liūdesio), puolimo impulsyviai tvarkyti reikalus (skambučių mokytojams, kitų vaikų tėvams, akistatų). Taip pat dalis bijo patys būti kaltinami ar net baudžiami. Kai patyčios vyksta virtualioje erdvėje, tėvai bijodami negatyvių vaiko patirčių, gali smarkiai apriboti ar net uždrausti naudotis internetu. Gali būti, kad vaikai tyli jausdami, kad situacija beviltiška, ir niekas jau negali padėti“.
Taigi, pirmas žingsnis, pasak psichologės, pamatyti savo vaiką ir prakalbinti jį. Kadangi dėl nuotolinio mokymo vaikai labai daug laiko paleidžia virtualioje erdvėje, svarbu skirti laiko domėtis, kaip jiems ten sekasi, ką mėgsta veikti internete, ar žino apie galimas rizikas (saugumo, duomenų platinimo, netinkamo turinio). Tėvams būna sunku suvokti, kad vos išaugę iš pradinių klasių vaikai jau gali dalyvauti sekstinge (sekstingas - atvirai seksualaus turinio žinučių, apnuogintų ar nuogų kūnų nuotraukų, filmukų siuntimas ar gavimas naudojantis mobiliuoju telefonu, kompiuteriu ar kita skaitmenine priemone).
Kalbant apie tėvų dalyvavimą vykstant virtualioms patyčioms, ne taip ir svarbu, kurioje barikadų pusėje (aukos ar smurtautojo) atsiduria atskiras vaikas – pirmas žingsnis yra ramiai kalbėtis apie tai, kas vyksta, ir bandyti suprasti priežastis bei šeimoje ar kartu su ugdymo įstaiga susidėlioti pagalbos veiksmų planą.
Kaip ir visų patyčių atveju, taip ir elektroninių patyčių metu, didelė dalis vaikų tampa stebėtojais. „Svarbu atkreipti dėmesį ir klausti vaiką ne tik apie paties inicijuotas ar patirtas patyčias internete, bet ir apie stebėtas. Su vaiku galime aptarti, ko jis gali imtis, pamatęs žeminantį elgesį internete, – teigia „Vaikų linijos“ kampanijos BE PATYČIŲ koordinatorė Eglė Balčiūtė. – Pirmasis žingsnis – neprisidėti, t.y., „nelaikinti“ ir „nesharinti“ įžeidžiančių žinučių, vaizdo įrašų ar nuotraukų. Svarbu išsaugoti elektroninių patyčių įrodymus – pvz., padaryti ekrano nuotrauką, palaikyti patyčias patiriantį vaiką (parašant jam asmeninę žinutę ar pan.) ir informuojant suaugusiuosius apie vykstančias patyčias.“
Nereikia bijoti kreiptis pagalbos
I. Verbiejūtė-Vildė sako, kad jeigu tėvai jaučia, kad vaikas tampa liūdnas po buvimo prie kompiuterio, ima mažiau pasakoti apie tai, ką ten veikia, virtualiame pasaulyje praleidžia nebūdingai mažai laiko, slepia, staigiai užveria naršyklės langą tėvams atėjus ir pan., gali būti, kad vaikas patiria įtampą, susijusią su tam tikrais dalykais, vykstančiais virtualioje erdvėje. Jei pavyksta vaiką prakalbinti, nesmerkiant išklausyti, svarbu išsiaiškinti, kas konkrečiai vyksta.
Įtariant patyčias svarbu surinkti faktus (padaryti ekrano nuotrauką, išsaugoti žinutes ir pan.). Neskubėti ištrinti, bet informaciją laikyti vaikams nepasiekiamoje vietoje. Jei netinkamai su vaiku elgiasi bendraklasiai ar kiti mokyklos mokiniai, į problemos sprendimą galima įtraukti mokyklos bendruomenę – pranešti apie tai klasės auklėtojai, kitiems už patyčių valdymą atsakingiems asmenims. Pranešimus apie virtualias patyčias galima pateikti svetainėse www.svarusinternetas.lt, www.policija.lt.
„Jei vis dėlto nepavyksta prakalbinti vaiko, tėvams gali būti naudinga apie pastebimus pokyčius pasitarti su mokytojais, klasės draugais. Galima pasiūlyti vaikui paskambinti į „Vaikų liniją“. Pastebiu, kad daug vaikų žino apie šią liniją, bet paklausus, ar kada nors skambino, teigia, kad labai nedrąsu tą daryti, kiti gi bijo tėvų reakcijos. Todėl labai raginčiau tėvus pasikalbėti su vaikais apie tokią pagalbą, padrąsinti vaikus kreiptis, pasitarti dėl įvairiausių sunkumų, galima net gi parepetuoti, ką vaikas paskambinęs galėtų sakyti“, – pataria Vilniaus Ąžuolyno progimnazijos psichologė I. Verbiejūtė-Vildė.
„Vaikų linija“ teikia anonimišką ir konfidencialią emocinę paramą vaikams ir paaugliams keliais būdais. „Į „Vaikų liniją“ vaikai kasdien nuo 11 iki 23 val. gali skambinti nemokamu telefonu numeriu 116111. Su budinčiais „Vaikų linijos“ konsultantais galima susirašinėti pokalbiais gyvai internetu („chatu“) arba parašant „Vaikų linijai“ laišką.
„Ilgalaikėje perspektyvoje svarbu stebėti, kaip vaikui sekasi bendrauti su vaikais, kokius jis bendrai patiria sunkumus, kaip gali stiprinti save, padėti sau sunkiose situacijose. Žinant, kad vaikas patyrė patyčių, netinkamo elgesio virtualiame pasaulyje, tikrai neramu ir kasdien gali norėtis vaiko klausti: „Ar niekas tavęs neskaudino?“. Klausimas tikrai svarbus, bet tėvus raginčiau jį paslėpti platesniame klausime – klausti, kas įdomaus vyko, kas vaikui tądien patiko ar nepatiko, už ką savimi gali pasidžiaugti, kam padėkoti“, - sako I. Verbiejūtė-Vildė.
Mokinių patyčių prevenciją ir palankaus emocinio klimato kūrimą skatina ES struktūrinių fondų finansuojamos priemonės.