Patarimai tėvams: štai ką turite žinoti, jeigu vaikas susiduria su šia problema

Patyčių problema Lietuvoje vis dar opi. Pagarbaus elgesio su kitais vaikai pradeda mokytis iš tėvų, tad psichologai pabrėžia itin didelį jų vaidmenį patyčių problemos sprendime. Tad kaip užauginti savimi pasitikintį ir su kitais pagarbiai besielgiantį vaiką, o kokių klaidų nedaryti? Apie tai kalbame su psichologais.

Patyčių mastas Lietuvoje – didelis, tačiau ilgainiui mažėja

Patyčių mastą leidžia pamatuoti Pasaulinio sveikatos organizacijos atliekamas tarptautinis Moksleivių gyvensenos ir sveikatos tyrimas, kuriame dalyvauja 45 Europos ir Amerikos šalys. Kas ketverius metus atliekamame tyrime galima pamatyti, kaip ilgainiui keičiasi patyčių rezultatai. Kaip teigia „Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė, Lietuvos rezultatai šiame kontekste rodo nedžiuginančius rezultatus.

Paskutinį kartą tyrimas buvo atliekamas 2017–2018 metais, o pagal jį galime matyti, kad Lietuvoje patyčias patyrė didžiausia paauglių dalis – 29 proc. berniukų ir 26 proc. mergaičių. Tiesa, remiantis ir ankstesniais duomenimis, galima matyti, kad ilgainiui patyčių mastas mažėja.

J. S. Jasiulionės teigimu, apibrėžti besityčiojančių vaikų portretą yra labai sunku, tačiau galima išskirti patirtis ir poreikius, kurie gali būti susiję su patyčiomis

„Tarp besityčiojančių vaikų dažnai yra tų, kurie turi neigiamas ankstyvosios vaikystės patirtis. Turėdami sudėtingų patirčių savo šeimoje, susikaupusį emocinį krūvį jie gali išlieti ant kitų bendraamžių patyčių forma. Dar vienas vidinis motyvas, kuris veda link to, kad vaikas tyčiosis – neįgyvendinti vaiko poreikiai lyderiauti, būti dėmesio centre. Ar toks vaikas tyčiosis iš kitų, ar ne, labai susiję su aplinka, į kurią jis papuola. Jei tai aplinka, kurioje patyčios toleruojamos, bendraamžiai jų nestabdo, o suaugusiųjų reakcija į žeminantį elgesį yra ne visai aiški, nenubrėžianti ribos, tai toks vaikas gali žeminti kitus. Jis jaučia, kad tai duoda jam norimą rezultatą, jis iš tiesų tampa matomu, įgauna statusą, lyderiauja“, – sako „Vaikų linijos“ psichologė.

Pastebima, kad patyčias gali inicijuoti ir tinkamų socialinių įgūdžių neturintys vaikai, kurie bendraudami peržengia ribas, įskaudina. Tačiau J. S. Jasiulionė pastebi, kad dažnai tarp skriaudėjų pasitaiko ir vaikų, kurie turi puikius socialinius įgūdžius – jie labai gerai supranta, kaip jaučiasi patyčias patiriantis žmogus, geba užmegzti gerą santykį su suaugusiais. Anot jos, polinkis į tokį dominuojantį elgesį priklauso nuo to, kaip anksti suaugusieji pastebės tai ir tinkamai sureaguos.

Nukentėjęs vaikas turi žinoti, kad jis nėra vienas

Tuo metu patyčių taikinyje gali atsidurti patys įvairiausi vaikai. Tačiau pastebima, kad dažniau tai būna jautriau į aplinkinių reakcijas reaguojantys vaikai, kurie patys rečiau linkę reaguoti smurtu ir agresija į kitų žmonių elgesį.

„Stereotipiniu požiūriu, tai yra vaikai, kurie nesigina patyčių situacijose. Neretai būna, kad tėvai mokina vaikus, jog pirmas nepradėk, bet jei prie tavęs kimba, ginkis visomis pastangomis. Tačiau tie vaikai yra labiau linkę atsitraukti, nedrįsta gintis. Sunku pasakyti, ar tai priežastis, ar pasekmė, kad tai būna drovesni, nusišalinę nuo bendraamžių vaikai. Vis dėlto, Lietuvoje turime beveik trečdalį vaikų, kurie patiria patyčias, ir į tą dalį patenka įvairiausi vaikai“, – sako J. S. Jasiulionė.

Pasak psichologės, labai svarbu, kad su patyčiomis susiduriantis vaikas negalvotų, jog su šia problema turi dorotis vienas, nes patyčios – grupinis reiškinys, vykstantis ne individo lygyje. Todėl svarbu kalbėti ne tik apie tai, ką konkretus vaikas gali padaryti šioje situacijoje, bet ką gali padaryti ir kiti.

„Labai svarbu, kad vaikas kreiptųsi pagalbos į darželio auklėtoją, klasės mokytoją ar tėvus, ir informuotų apie atvejus, kuomet tyčiojamasi iš jo. Tėvams svarbu skatinti ir drąsinti vaikus kreiptis pagalbos. Suaugusiųjų vaidmuo stabdant patyčias yra milžiniškas, sakyčiau, net svarbiausias“, – pabrėžia psichologė.

Pasak jos, svarbiausias tėvų darbas – išklausyti vaiką ir parodyti, kad jiems tai rūpi, kad jie ieško sprendimo. Kita vertus, didžiausia tėvų klaida, kurią jie daro reaguodami į patyčias, yra nekreipti dėmesio patiems ir mokyti vaiką nekreipti dėmesio taip pat.

„Kai vaikas trenkia kitam norėdamas paimti žaislą ar pavadina kitą vaiką skaudinančiu žodžiu, o suaugusieji į šį elgesį nereaguoja ir tikisi, kad vaikas išaugs, taip jie skatina agresyvų elgesį. Matydamas, kad šis elgesys toleruojamas, vaikas jį taikys ir ateityje. Iš kitos pusės, jei vaikas kreipiasi pagalbos, arba mes pastebime, kad su juo pasielgė žeminančiai, ir sakome, nekreipk dėmesio, nesiskųsk, arba ką jau prisidirbai, kad prie tavęs vėl prikibo – šios reakcijos veda prie to, kad vaikas negali kreiptis pagalbos į suaugusiuosius. Kyla rizika, kad jis, sulaukdamas pasikartojančių patyčių ir negalėdamas gauti pagalbos, taps nuolatiniu patyčių taikiniu“, – dažniausias tėvų klaidas įvardija psichologė.

Netinkamą vaikų elgesį turėtų sustabdyti suaugusieji

Tuo metu Paramos vaikams centro psichologė Vaida Gabė teigia, kad eidami į mokyklą vaikai mokosi ne tik rašyti, skaityti, bet ir pažinti savo emocijas. Papuolus į jiems nežinomas situacijas, kyla įvairūs jausmai, tad patyčios kartais gali kilti kaip gynyba nerimo situacijose.

„Vaikai nesusitvarko su savo jausmais ir nežino, ką su jais daryti. Jie blogai jaučiasi ir netinkamai elgiasi. Kitas dalykas – vaikai neturi patirties kažkokiose bendravimo situacijose, jie nežino, kaip apginti savo teises, išsikovoti to, ko nori, jų naudojam metodai yra įvairūs ir nebūtinai tinkami. Ir trečias dalykas – netinkami pavyzdžiai iš suaugusiųjų“, – priežastis, dėl kurių gali kilti patyčios, įvardija V. Gabė.

Anot jos, daugelis tėvų ir pedagogų įsivaizduoja, kad patirdamas patyčias vaikas turėtų kažkaip apsiginti, tačiau tai yra mitas.

„Tenka girdėti daug tokių pamokymų, kad tu nekreipk dėmesio arba kažkaip atsikirsk. Reikia suprasti, kad patyčios visada yra nelygi jėgos situacija. Tas, kuris tyčiojasi, jis turi galią, suburia kažkokią palaikymo komandą iš aplinkinių. Vaiką, kuris atsiduria patyčių taikinyje, neteisinga mokyti atsikirsti, apsiginti. Jam labai svarbu žinoti, kad tai yra netinkamas elgesys, kad taip negali būti, kad niekas neturi nuo to kentėti. Čia tampa labai svarbūs suaugusieji, kad jie patyčias sustabdytų, įsikištų. Netinkamas vaikų elgesys turi būti sustabdytas“, – pabrėžė V. Gabė.

Pagarbos kitiems vaikai mokosi iš tėvų

Laiku sustabdytos patyčios padeda išvengti sudėtingų pasekmių. Kaip pastebi Paramos vaikams centro psichologė, užsitęsusios patyčios gali nulemti, kad ateityje jų dalyviams be specialistų pagalbos bus itin sunku. Be to, palikus vaiką vieną patyčių taikinyje, kenčia jo savivertė, mažėja pasitikėjimas aplinka.

„Čia kaip kamuoliuko mėtymas – aš tau, tu man. Kas nors turi jį atimti. Kad tai nenutiktų, pirmiausia tėvai turi rodyti vaikams tinkamą pavyzdį. Būna, tėvai vaikui aiškina, kad negalima tyčiotis, o patys tyčiojasi, ir nebūtinai iš vaiko. Tėvai turi būti atidūs, kaip jie komentuoja kitus šeimos narius, giminaičius, kaip atsiliepia apie kitus žmones žiūrėdami žinias. Jei suaugę sau leidžia vaiką pastumti ir pašiepti, tikėtina, kad jis darys tą patį, nes toks elgesys sukels vidinį skausmą ir nusivylimą, kurį reikės kažkur išlieti. Priimti ir gerbti kitus gali tik tas vaikas, kuris ir pats yra priimtas ir gerbiamas“, – teigia psichologė.

Išgirdus iš vaiko, jog jam tenka patirti ar stebėti patyčias, tėvams svarbu vaiko žodžius priimti rimtai: „gal jam taip tik atrodo“, „jis per jautriai reaguoja“ nėra tinkama reakcija. Svarbu pamėginti suprasti, kas vyksta ir kaip tai spręsti. Taip pat žalinga ir mokyti vaiką „duoti atgal“ – tokiose situacijose tėvai turėtų pasirūpinti, kad mokytojai ar būrelių vadovai, kurie atsakingi už vaikų grupę, būtų informuoti apie netinkamą elgesį ir imtųsi jo spręsti.

„Kai tėvai sužino, kad jo vaikas tyčiojasi, joks moralizavimas ir aiškinimas nepadeda. Nedera sakyti – aš tavęs taip nemokiau, kodėl taip darai, arba taikyti kažkokias bausmes. Yra priežasčių, kodėl vaikas taip pasielgė: galbūt jis labai nerimauja arba siekia kažkokio pripažinimo. Tai reikėtų vertinti kaip netinkamą elgesį, kylantį dėl kažkokių vidinių vaiko priežasčių, kurias tėvams svarbu išsiaiškinti“, – pabrėžia ji.

Mokinių patyčių prevenciją ir palankaus emocinio klimato kūrimą skatina ES struktūrinių fondų finansuojamos priemonės.