Vienoje iš choro repeticijų Tomas užsikrėtė COVID-19 virusu ir kartu su šeima saviizoliacijoje praleido 7 savaites. Laimei, viruso sukelti simptomai itin stipriai nevargino, todėl saviizoliacijos laiką T. Kreimeris išnaudojo šeimos ryšiams stiprinti.
Buvimo namuose metu Tomas kartu su choristais nusprendė, kad vos tik pasveiks – taps imuninės plazmos donoru. Taip ir nutiko spalio mėnesio pradžioje.
„Sirgdami apsitarėme, kad yra toks dalykas kaip imuninės plazmos donavimas ir sutarėme, kad tai įgyvendinsime vos tik pasveiksime. Viskas įvyko natūraliai. Siūlyčiau eiti ir donuoti, nes tokiu būdu padedame žmonėms, kurie turi sunkią viruso formą. Ir kas čia žino, gal kam išgelbėsime gyvybę“, – motyvuoja T. Kreimeris.
Viruso pradžia
Tomas, kaip ir kiti choro pasaulio žmonės, dainuoja keliuose kolektyvuose, o vieną dieną atsiradęs pykinimas nežadėjo susidūrimo su COVID-19 virusu.
„Jausmas buvo toks, tarsi būčiau apsinuodijęs maistu, pykino, buvo pakilusi temperatūra iki 37,5◦C. Tai truko visą dieną ir maniau, kitą jau bus viskas gerai. Bet ir antrą dieną tas pats. Tada jau kilo įtarimas, kad kažkas čia ne taip. Ir kaip tik tą pačią dieną viena choristė pranešė, kad jos testas yra teigiamas. Tada jau ir mes su žmona, kuri taip pat su manimi dainuoja tame pačiame chore, suskubome tirtis ir gavome teigiamus rezultatus“, – užsikrėtimo virusu pradžią prisimena T. Kreimeris.
„Matyt, vienoje iš repeticijų ir pasidalinome virusu, nes mes prasirgome praktiškai visi, kokie 18 žmonių“, – prisimena Tomas. „Bet kol sužinojome, kad mūsų kolegei choristei yra patvirtintas COVID-19 virusas, nuo mūsų paskutinio kontaktavimo buvo praėjusios 4 dienos. O per tas 4 dienas pasitaikė Žolinių savaitgalis, kaip tik tada teko su mano mama ir į sodą nuvažiuoti, dar su šeima kelis draugus aplankėme. Mano mama irgi susirgo“, – apie ne itin smagias dalybas pasakoja T. Kreimeris.
Simptomai – gana lengvi
Nors ir teko susidurti su virusu, tačiau šeimos galva T. Kreimeris džiaugiasi, kad sunkesnės buvo tik kelios pirmos dienos, o ir artimiesiems pavyko išvengti sunkesnių simptomų ar komplikacijų.
„Šiek tiek glumino uoslės ir skonio praradimas. Valgai maistą ir jis visas vienodas – ar tai saldumynai, ar sūrūs patiekalai, nesiskiria. Sunkiausios buvo tos 4-5 dienos, kai ir temperatūra pakilusi, ir pykino, o paskui, ačiū Dievui, jau dingo šie simptomai. Žmonai tas dienas ir kaulų laužymas buvo, itin nemalonus jausmas. Tik uoslės ir skonio dingimas užsilaikė – nejaučiau apie dvi savaites“, – prisimena Tomas.
„O mamai virusas praėjo gana lengvai. Ji po dviejų savaičių važiavo tirtis ir iš karto du paeiliui testus gavo su neigiamais atsakymais. Aš jau buvau trečią savaitę saviizoliacijoje ir dar sakiau jai – nepuoselėk vilčių, taip greitai nebus. Ačiū Dievui, kad ji jau sveika“, - kalbėjo Tomas.
Sunkiausios pirmosios saviizoliacijos savaitės
Septynias savaites būti uždarytiems namie gali būti iššūkis ne vienam. Tačiau choristo T. Kreimerio šeima, apsipratusi su izoliacija, šį laiką išnaudojo smagioms veikloms namuose.
„Pirma mintis – nuostabus šeimos laikas. Bet, iš tikrųjų, tai nebuvo taip viskas paprasta ir gerai, bet kažkaip susigyvenome. Pirmomis savaitėmis buvo daug sunkiau, bet nuo trečios ketvirtos savaitės įsivažiavome į saviizoliacijos ritmą, susigalvojome veiklų, kurios skirtos būtent buvimui namie, pvz., žaidimai su vaikais, tvarkymasis, žinoma“, – vardija šeimos galva ir tėtis Tomas.
„Sunkiausia turbūt buvo, kad negalėjome išeiti į lauką, nes tuo metu dar buvo vasaros pabaiga ir gražus rugsėjis, grybai augo miške, tai norėjosi visa tai patirti. Nejautėme jokių simptomų, lyg ir buvo praėję mums su žmona, jautėmės sveiki ir tiesiog negali to daryti. Tai va tas ir buvo sunku ne tik mums, bet ir mūsų mažamečiui. Jam labai norėjosi į lauką, bet sakėme, kad veiklų yra ir namie – žaislai, žaidimai, valgio gaminimas kartu su mumis“, - teigė Tomas.
Saviizoliacijos metu T. Kreimeriui ir jo kolegoms choristams gimė graži idėja – donuoti imuninės plazmos.
Donuoti kraują – viena iš žmogaus pareigų
Jau 4-5 metus reguliariai donuojantis kraują T. Kreimeris mintį apie imuninės plazmos davimą priėmė kaip natūralų dalyką.
„Nematau aš čia didelio įvykio. Mano manymu, tai yra normalu ir viena iš žmogaus pareigų – padėti tam, kam labiausiai reikia. Sirgdami su choristais apsitarėme, kad yra toks dalykas kaip imuninės plazmos donavimas ir sutarėme, kad tai įgyvendinsime vos tik pasveiksime. Viskas įvyko natūraliai“, – apie sprendimą tapti imuninės plazmos donoru kalba Tomas.
Vos tik pasveikęs nuo COVID-19 viruso spalio mėnesio pradžioje T. Kreimeris ištesėjo savo pažadą ir kreipėsi į Vilniaus Santaros klinikų Kraujo centrą dėl imuninės plazmos donavimo. O svarstantiems, ką daryti, jis pataria – nedvejoti ir donuoti.
„Kreipiausi į Kraujo centrą. Ir man tada atsiuntė užpildyti klausimyną iš 7 klausimų. Mano žmona dar sirgo COVID-19, o paskutinis klausimas kaip tik ir buvo, ar niekas iš artimųjų neserga virusu. Tad teko luktelėti, kol ir žmona pasveiko. Tuomet kreipiausi pakartotinai ir tada jau sėkmingai“, – prisimena Tomas.
„Vienareikšmiškai, siūlyčiau eiti ir donuoti, nes tokiu būdu padedame žmonėms, kuriems labai sunku, kurie turi sunkią viruso formą. Ir kas čia žino, gal kam išgelbėsime gyvybę“, – teigė jis.
Paprasta procedūra
Imuninę plazmą galima donuoti kas dvi savaites, o atvykus į procedūrą pirmiausia laukia susitikimas su šeimos gydytoja ir maždaug iki valandos trunkanti kraujo davimo procedūra.
MEDIKO KOMENTARAS
Vilniaus Santaros klinikų Kraujo centro vadovė, gydytoja hematologė Lina Kryžauskaitė.
Imuninė kraujo plazma yra toks kraujo komponentas, kuriame gausu antikūnų, padedančių kovoti su konkrečiu infekcijos sukėlėju, šiuo atveju SARS-CoV-2 virusu. Siūloma imuninę kraujo plazmą naudoti pacientams, kurių imunitetas yra tikrai prastas ir pats negalėtų suformuoti adekvataus atsako į virusą ir jį pašalinti, o susirgus pasekmės galėtų būti tikrai labai blogos. Jei žmogus užsikrėtė ir jam išsivystė simptomai, jis turi sunkesnę ligos eigą arba yra prastos imuninės būklės, galbūt turi gretutinių ligų, tuomet jo organizmas nespėja prisitaikyti prie staigaus susidūrimo su virusu, gaminti antikūnų, o persirgusio žmogaus plazma iš karto pateikia porciją antikūnų, kuri pradeda kovą su virusu.
Imuninės plazmos skyrimas yra įtrauktas į COVID-19 gydymo schemą – pacientams gydyti naudojama ne tik plazma, o ir kitos priemonės, todėl šiuo metu sunku įvertinti ir neabejotinai įvardinti, dėl ko konkrečiai vyksta pagerėjimas, bet buvo pastebėta, kad tų pacientų, kurie gavo plazmą, deguonies poreikis sumažėja, o ir kai kurie kraujo parametrai taip pat gerėja greičiau nei negavusių. Ir noriu pagirti tuos žmones, kurie persirgę šia liga pradeda galvoti apie kitus – šiuo metu Lietuvoje jūsų yra daugiau nei šimtas.
Kiekvienos donacijos metu yra vertinama, ar susiformavo pakankamas antikūnų kiekis – jei taip, tik tuomet donorai pasirenkami reguliarioms imuninės plazmos donacijoms, kurios gali vykti kas dvi savaites. Nors įprastai donorai duoti kraujo gali tik kas kelis mėnesius, ši procedūra yra kitokia, todėl ją galima atlikti dažniau – nėra hemoglobino netekties, paimama tik skystoji kraujo dalis, o aferezės būdas leidžia gauti daugiau reikiamo kraujo komponento nei įprastai – jei įprastos kraujo donacijos metu galėtume paimti apie 400 ml kraujo ir iš jo gauti apie 200 ml plazmos, tai aferezės procedūros metu galime gauti apie 750 ml, o tai reiškia, kad vienas donoras gali užtikrinti vieno ar dviejų pacientų imuninės plazmos poreikį.
Imuninės kraujo plazmos donoru galima tapti, kai nuo simptomų pradžios būna praėjusios dvidešimt aštuonios dienos. Siekiama, kad imuninė plazma būtų pradedama rinkti kuo anksčiau, kol antikūnų titras didžiausias, donoras turi gerai jaustis, neturėti simptomų. Svarbu, kad prieš ir po procedūros bei jos metu būtų vartojama pakankamai daug skysčių, donoras būtų pailsėjęs ir lengvai pavalgęs, nes nuo riebaus maisto kraujo plazma gali būti riebi ir netinkama.
-----
Projekto „Priešakinėse linijose“ komanda, reaguodama į susiklosčiusią situaciją šalyje, drauge su Jaunųjų gydytojų asociacija (JGA) ir kūrybinių komunikacijos projektų agentūra „Ugdanti komunikacija“ kviečia visus, kurie susidūrė su klastinga COVID-19 liga, apie savo patirtį papasakoti „Delfi" skaitytojams ir tokiu būdu prisidėti prie požiūrio keitimo į COVID-19 ligos padarinius – stigmatizaciją, šios ligos neigimą ar jos simptomų menkinimą. Jūsų trumpų istorijų bei patirčių laukiame el. paštu karolina@ugdantikomunikacija.lt.