Jau mėnesį su koronavirusu kovojanti profesorė: nuo skausmo nepadeda niekas

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorei Irminai Matonytei koronaviruso simptomai pirmą kartą pasireiškė prieš keturias savaites – nuo kaulų laužymo ir nepakeliamo raumenų skausmo iki akių uždegimo. Irmina sako, kad sunkiausia ne tik kaulų ir raumenų skausmas, bet sutrikęs dėmesingumas ir negalėjimas išlaikyti koncentracijos, išaugęs nerimas. Neseniai „The Lancet Psychiatry“ žurnale publikuota studija patvirtina – penktadalis koronavirusu persirgusių žmonių patiria ne tik fizinius, bet ir psichiatrinius simptomus.

Skambutis pažadino iš miego

„Pasakojau studentams, kad nei į naktinius klubus, nei į prekybos centrus nevaikščiojau“, – juokiasi profesorė I. Matonytė. Kuomet paskambino atsakingas darbuotojas jos paklausti apie turėtus kontaktus, I. Matonytė juokėsi – „žmogus sako, iš tikrųjų, sąmoningo elgesio čempionė.“

Koronaviruso infekcijos simptomai I. Matonytei prasidėjo daugiau nei prieš mėnesį, spalio 26 dieną – stipriai pakilo temperatūra, jautėsi, kaip kūnas vis stipriau kaista, „o paskui jau ir degė“, – pasakoja I. Matonytė. Ir dar dabar deguonies kiekį asmens organizme matuojantis aparatas rodo mažiau nei 95 procentus deguonies – žemiau sveikam žmogui reikalingos deguonies ribos.

Pirmą kartą susisiekus su šeimos gydytoja ir atlikus koronaviruso nustatymo testą atsakymas buvo neigiamas. „Apsidžiaugiau, nusiraminau, simptomai nuslūgo, temperatūra sumažėjo, o ir psichologinė savijauta pagerėjo iškart“, – sako I. Matonytė.

Tačiau palengvėjimas truko neilgai – po kelių dienų pradėjo kilti temperatūra, kurios neveikė jokie vaistai. Šeimos gydytoja rekomendavo atlikti pakartotinį koronaviruso nustatymo testą arba vykti į karščiavimo kliniką. „Paskambinusi į Vilniaus savivaldybę supratau, kad karščiavimo klinikos dar neveikia“, – pasakoja I. Matonytė, – „o kaip eilinei teisingai besielgiančiai Lietuvos pilietei, karštąja linija 1808 prisiskambinti nepavyko.“ I. Matonytė turėjo galimybę atlikti testą prie Karo Akademijos esančiame punkte, į kurį nuvažiavo savarankiškai, o grįžusi pasijuto silpnai ir atsigulė pamiegoti.

„Mane pažadino medicinos punkto viršininko skambutis ir mane informavimo, kad atsakymas teigiamas“, – prisimena I. Matonytė. „Tai buvo naujiena, kurios nelaukiau. Pakilusi iš snūduriavimo pradėjau galvoti apie blogiausią (ligos – aut. past.) eigą ir man, girdint tai pirmą kartą, taip žiauriai nuskambėjo. Mane labai teisingai informavo, apie visą būsimą eigą – kad skambins dėl kontaktų atsekimo, ir priminė, kad jeigu pradėsiu dusti, bus blogai, skambinti ne giminėms, ne tarnybai, o telefonu 112.“

Nuo skausmo nepadeda niekas

Su koronaviruso simptomais I. Matonytė kovoja jau keturias savaites – „blogiausia buvo, kai skaudėjo kaulus ir raumenis.“ I. Matonytė pasakoja, kad nuo skausmo nepadėjo nei stipriausi vaistai, nei jogos pratimai. „Jeigu skauda raumenis, yra tam tikros nustatytos (jogos – aut. past.) pozos, atpalaiduoji tam tikrą nervą ir skausmas praeina. Sergant koronavirusu tai neveikia,“ – juokiasi I. Matonytė.

I. Matonytė išbandė meditaciją, autogenines treniruotes, įvairius atsipalaidavimo ir nusiraminimo metodus, tačiau tai nepagelbėjo. „Negali net dėmesio sukoncentruoti“, – sako I. Matonytė. Šie simptomai truko beveik savaitę. „Paskui skausmas kiek atlėgo, bet prasidėjo kosulys, gerklės uždegimas, vėliau – akių uždegimas, galvos skausmas, tokie plūduriuojantys simptomai“, – ligos eigą nupasakoja I. Matonytė. Kai po beveik savaitę trukusio kaulų laužymo, kuomet vėl pradėjo grįžti temperatūra, moteris net juokėsi – „grįžta temperatūra, bet skausmas į kaulus ir raumenis negrįžta ir jauti – oi, kaip gerai, tegul gerklę skauda, čia ne kaulai, tegu.“

Sutriko dėmesys, koncentracija, sunku susikaupti

Dažniausiai pasitaikantys ir atpažįstami koronaviruso simptomai – skonio ir kvapo pojūčių praradimas, tačiau, pasakoja I. Matonytė, jai šie simptomai nepasireiškė – „buvau įsitikinusi, kad man tikrai nebus koronaviruso, visus kvapus labai gerai jaučiu, nepraradau skonio. Galiu didelėmis raidėmis užrašyti.“ Skonio ir kvapo praradimas rodo poveikį tam tikroms neuroninėms jungtims smegenyse. „Aš jaučiu, kad gal man (smegenys – aut. past.) nepažeistos skonio ir kvapo dalyje, tačiau matau, kad kažkur tos jungtys man yra pažeistos“, – sako I. Matonytė, – „matau, kiek ilgai galiu sutelkti dėmesį, kiek aš galiu informacijos gabaliukų iš karto sudėlioti. Pastebėjau, kad mažiau, nei įprastai.“

Mėnesį izoliacijoje praleidusi I. Matonytė pasakoja, kad kaimynams turėtų atrodyti keistai jos aplankyti atėję artimieji ir draugai, bendraujantys su ja telefonu pro langą su pirmame aukšte gyvenančia Irmina. „Atsakingam suaugusiam žmogui kyla kaltės ir baimės jausmas, jeigu gyvena ne vienas namuose“, – atsakomybę prieš artimuosius ir draugus ir tam tikrą psichologinį šoką gali jausti kiekvienas užsikrėtęs koronavirusu, dalinasi I. Matonytė. Gerai, kad namuose yra katinas, šypsosi I. Matonytė – „katinuką glostai ir simptomai lengvėja.“

Pasiryžo duoti imuninės plazmos

Kaip patyrusi kraujo donorė, I. Matonytė buvo viena iš atsiliepusių į Kraujo centro kvietimą koronavirusu persirgusiems asmenims paaukoti kraujo plazmos, kurios šiuo metu labai trūksta. Koronavirusu persirgusių žmonių kraujyje susidaro pakankamai antikūnių, kurie gali būti naudojami ne tik sergančiųjų gydymui, bet ir rizikos grupėje esančių žmonių imuniteto stiprinimui.

„Man negaila, jeigu mane ištiko tokia dalia susirgti (koronavirusu – aut. past.), ir tai yra kančia ir blogis, ir jeigu kažkam iš to gali būti naudos, gali būti gijimas lengvesnis, kodėl ne“, – tikina I. Matonytė, pasiryžusi, kai tik galės, duoti kraujo. „Gydytoja sakė dar palūkėti, kadangi susirgimas toks banguojantis. Tai dar antikūnų fabrikėlį pasilaikysiu ateičiai“, – juokiasi I. Matonytė.

Gydytojo komentaras

Gydytojas psichiatras – psichoterapeutas Jonas Fugalis tvirtina, kad nerimo, depresijos, nemigos ar kiti, psichikos ar elgesio surikimams priskiriami, simptomai pasireiškia didelei daliai koronavirusu persirgusių asmenų. „Tai yra suprantama – žmogus, iš esmės, yra sociali būtybė ir visiškai užsidaryti bei neturėti bendravimo su aplinkiniais yra labai skausminga“, – aiškina gyd. J. Fugalis.

Koronavirusas ir izoliacija, negalėjimas susitikti su artimaisiais ar kitais žmonėmis turi tiesioginį poveikį emocinei savijautai. Labai svarbu, kad „iš esmės žmogus jaučiasi negalintis nieko daryti ir nežinantis, kada tai pasibaigs“, – sako gyd. J. Fugalis, – „užsikrėtus (koronavirusu – aut. past.) negali niekur išeiti, turi užsidaryti – tai tikrai gali žlugdyti.“

Bet kokios ligos metu itin svarbus kitų žmonių palaikymas ir tik telefoninio skambučio ar pasimatymo per atstumą gali nepakakti, aiškina gydytojas. „Žmogui trūksta bendravimo nebūtinai tiesiogine prasme. Kertinis dalykas žmogui yra ryšio pojūtis“, – aiškina gyd. J. Fugalis. – „Ir natūralu, kad pasąmonėje, kai toks pojūtis sutrinka, kyla nerimo simptomai.“
----
Projekto „Priešakinėse linijose“ komanda, reaguodama į susiklosčiusią situaciją šalyje, drauge su Jaunųjų gydytojų asociacija (JGA) ir kūrybinių komunikacijos projektų agentūra „Ugdanti komunikacija“ kviečia visus, kurie susidūrė su klastinga COVID-19 liga, apie savo patirtį papasakoti „Delfi“ skaitytojams ir tokiu būdu prisidėti prie požiūrio keitimo į COVID-19 ligos padarinius – stigmatizaciją, šios ligos neigimą ar jos simptomų menkinimą. Jūsų trumpų istorijų bei patirčių laukiame el. paštu [e-mail].