„Turėjau sveiką vaiką labai gražiu rugsėjo oru laikyti uždariusi namuose – tai buvo psichologiškai sunku. Dukra yra labai judri ir sportiška, jai buvo sudėtinga nesusitikti su draugais, nepabėgioti, nepasportuoti“, – išgyvenimais dalinasi moteris ir pasakoja, kokia buvo jos akistata su COVID-19 liga.
Išgąstį kėlė ne tik sveikata, bet ir nežinia
R. Rylaitė pasakoja, kad pasaulyje prasidėjus pandemijai, aplink buvo daug nežinomybės, baimės, pasimetimo jausmo, todėl ji intensyviai domėjosi ir daug skaitė apie tai, su kuo susiduria pasaulis, tačiau vėliau informaciją visgi ėmė riboti. „Kadangi mano artimoje aplinkoje yra medikų, susiduriančių su situacija iš arti, aš negalėjau būti tame keistame taške, kuris neigtų, kad virusas egzistuoja, tačiau kažkuriuo metu tiesiog izoliavau informacijos srautą, kad galėčiau toliau ramiai gyventi. Bet visada tai buvo šalia ir visada sekiau tą pulsą ir domėjausi, kas vyksta“, – pasakoja moteris.
Paklausta, kokia buvo akistata su SARS-CoV-2 virusu, fotografė prisimena, kad, nors pirmiausia sužinojo apie kontaktą, o tik vėliau susidūrė su simptomais, gavusi teigiamą atsakymą pajautė labai didelį išgąstį. „Žmogus, su kuriuo turėjau kontaktą, mane įspėjo, taigi žinutę, jog galiu sirgti, gavau dar nežinant, kad prastai pasijusiu. Turėjau galimybę iškart izoliuotis, atsitraukti“, – pasakoja R. Rylaitė ir atvirauja, kad pirmiausia teko išgyventi ne tik išgąstį dėl sveikatos, o sunkų psichologinį momentą, kupiną nežinios. – Supratau, kad kurį laiką turėsiu visiškai stabdyti savo veiklą, atšaukti užsakymus, vestuves. Kokiu būdu? Kaip pranešti?“
Pasakyti, kad užsikrėtei – buvo tabu
Anot pašnekovės, šiuo metu COVID-19 atvejų yra daugiau ir atrodo, kad apie ligą kalbama atviriau nei rugsėjo mėnesį, tačiau tuo metu pasakyti, jog užsikrėtei, net ir nepatogiomis temomis kalbėti atvirai besirenkančiai R. Rylaitei, nebuvo lengva: „Rugsėjo mėnesį aplinkoje dar nebuvo tiek daug sergančių, todėl atrodė lyg ir tabu kalbėti apie tai, pasakyti, kad užsikrėtei, nes tai labai gąsdino žmones. Ir dabar, manau, taip yra, bet aš renkuosi poziciją kalbėti atvirai nepatogiomis temomis.“
Pagerėjimai ligos metu buvo apgaulingi
Kalbant apie fizinę savijautą, fotografė pasakoja, kad jautėsi taip prastai, jog net pasikelti iš lovos buvo sudėtinga: „Pirma savaitė buvo intensyvaus piko, laikėsi labai aukšta temperatūra ir jaučiausi itin prastai. Sudėtinga buvo net pasikelti iš lovos, pasidaryti arbatos, laužė kaulus, pasitaikė momentų, kai buvo šiek tiek sunku kvėpuoti, – prisimena Rūta ir pasakoja, kad pagerėjimai ligos metu buvo apgaulingi. – Nukritus temperatūrai atrodo, kad yra pagerėjimas ir puoli gaminti, rūpintis namais, o tada supranti, kad ne – ta valanda tau atsiliepia ir turi toliau gulėti lovoje, nes tau yra silpna.“
Sausas kosulys moterį kamavo visą mėnesį ir dingo gavus neigiamą testo atsakymą – ji juokauja, kad tai galėjo būti susiję su psichologiniais procesais. Tiesa, pašnekovė pasakoja, kad nors kovojant su liga, jai atrodė, kad jautėsi pakankamai gerai, dabar, atsukusi laiką atgal, supranta, kad išties nieko daryti negalėjo: „Bandžiau tvarkytis, gaminti, juk negaliu palikti kambaryje su namų darbais uždaryto vaiko – turiu judėti, tačiau ta veikla buvo labiau forsavimas.“ Ir nors Rūta pasakoja nuolatos gėrusi vitaminus ir stiprinusi imunitetą, po ligos jis vis dėlto buvo nusilpęs – dėl to teko susidurti su temperatūros kilimu, skrandžio skausmais, uždegimais, jau turint neigiamą testo atsakymą.
Psichologiškai sunkiausia – judrų vaiką uždaryti namuose
Gavus teigiamą atsakymą, R. Rylaitei ne mažiau klausimų nei jos asmeninės veiklos sukėlė ir situacija su 11-mete dukra bei jos mokymosi procesas, kuris turėjo būti sustabdytas. „Kadangi apie kontaktą sužinojau anksčiau, nei pajaučiau simptomus, supratau, kad leisti dukros niekur nebegaliu. Nors vieni teigė, kad kol negavau teigiamo atsakymo, ji gali eiti į mokyklą, o kitur paskambinus sakė, kad ne, savo ruožtu nusprendžiau dukros neleisti, – dalinasi moteris ir pasakoja, kad psichologiškai sunkiausia buvo judrų vaiką laikyti uždarytą namuose. – Turėjau sveiką vaiką labai gražiu rugsėjo oru laikyti uždariusi namuose – tai buvo psichologiškai sunku. Dukra yra labai judri ir sportiška, jai buvo sudėtinga nesusitikti su draugais, nepabėgioti, nepasportuoti. Tai buvo morališkai sunkus momentas.“
Grįžus į mokyklą – nemalonus incidentas
Nors dalis vaikų, anot pašnekovės, į situaciją, kurioje atsidūrė jos dukra, reagavo palaikančiai – skambino, klausė, kaip sekasi, kaip laikosi, visgi, ilgai lauktas grįžimas į mokyklą mergaitei buvo morališkai sunkus. „Kadangi viskas užsitęsė mėnesį, auklėtoja pasidalino su bendraklasiais, kodėl jos mėnesį nėra. Grįžus į klasę, mokytojos tuo metu nebuvo, įvyko nemalonus incidentas – klasės berniukai rėkė ant jos, kad pasitrauktų per penkis metrus ir vadino covidu“, – apie nemalonią dukters patirtį pasakoja R. Rylaitė.
Paklausta, kaip sprendė šią situaciją, fotografė teigia apie ją kalbėjusi su dukra: „Aiškinau, kad tai kyla iš baimės, nežinojimo, nesupratimo ir kad visa tai ne apie ją, kad taip nutikti gali bet kuriam. Prašiau, kad dukra nepriimtų to jautriai, suprastų, kad berniukų reakcija buvo visiškai netinkama ir taip neturėtų būti.“
Kurį laiką dvejojusi, Rūta vis dėlto nusprendė apie šį įvykį papasakoti ir klasės auklėtojai: „Kitą dieną auklėtoja pasikvietė vaikinus į klasės valandėlę pasikalbėti. Kaip suprantu, po to viskas buvo gerai. Džiaugiuosi, kad nepabijojau pasidalinti su mokytoja šiuo atveju ir nenutylėjau, nes, manau, kad tai galėjo išsivystyti į ilgalaikes patyčias ir vengimą. Esu dėkinga mokytojai už tokią reakciją, supratingumą.“
Svarbu skirti laiko pokalbiui su vaiku
Kaip tėvai gali padėti vaikui išgyventi saviizoliaciją ar susidūrus su patyčiomis, klausiame vaikų ir paauglių psichologės Jonės Piekuraitės-Dudėnės.
Specialistė komentuoja, kad kaip ir suaugusieji, taip ir vaikai izoliaciją gali išgyventi įvairiai, tačiau neretai šią sudėtingą situaciją lydi nerimas, įtampa, stresas, pasimetimo jausmas, todėl tėvams svarbu atkreipti dėmesį į kelis dalykus: „Viena jų yra pačių tėvų emocinė būsena, todėl pirmiausia, ką gali padaryti tėvai – pasirūpinti savo fizine ir emocine būsena. Vaikai neretai jaudinasi dėl tėvų sveikatos, todėl rūpestis savimi gali ne tik padėti vaikams jaustis ramiau, tačiau kartu parodyti tinkamą pavyzdį, kaip pasirūpinti savimi. Ne mažiau svarbu dienotvarkės ir rutinos išlaikymas, nes aiškumas ir stabilumas kuria saugumo jausmą, o paskutinis dalykas, kurį norisi pridėti – smagi šeimos veikla kartu ir individualus dėmesys vaikams, jeigu tai leidžia sveikata. J. Piekuraitė-Dudėnė atkreipia dėmesį, kad visais atvejais svarbu skirti laiko pokalbiui su vaiku apie tai, kaip jis jaučiasi, atsakyti į kylančius klausimus, nes žinojimas gali sumažinti gąsdinančias fantazijas.
Kalbant apie vaikų patyčias, psichologės teigimu, svarbu, kad vaikai neliktų vieni spręsti patyčių problemos, nes tai ir suaugusiųjų – tiek tėvų, tiek mokytojų, atsakomybė. „Vaikams reikia galimybės pasikalbėti apie tai, kaip jie jaučiasi. Svarbu padėti jiems suprasti, kad niekas neturi teisės iš jo tyčiotis ir kad tai, kas įvyko, nėra jo kaltė. Tėvai ar kiti suaugusieji, kuriems vaikai išdrįso pasipasakoti, turėtų išklausyti ir neskubėti, kartu su vaiku pagalvoti, ką būtų galima daryti, kaip reaguoti į patyčias“, – komentuoja specialistė ir pastebi, kad vis dėlto, jeigu vaikas sutinka, rekomenduojama apie vykstančias patyčias pranešti ir mokytojams, nes jie turi artimiausią kontaktą su vaikais ir galimybę stabdyti patyčias, sudrausminti skriaudėjus, kad tai nepasikartotų ir netaptų užsitęsusia problema.
J. Piekuraitė-Dudėnė primena, kad ne mažiau svarbu pagalvoti ir apie tą vaiką, kuris tyčiojasi: „Nepamirškime, kad dažnu atveju pagalbos reikia ir tam vaikui, kuris tyčiojasi. Tikėtina, kad skriaudėjas išgyvena baimę, nerimą, pyktį, tačiau nemoka to tinkamai iškomunikuoti.“
Patyčių ir saviizoliacijos klausimais psichologė rekomenduoja kreiptis į ugdymo įstaigų psichologus arba tėvų ir vaikų pagalbos telefonu linijas, kuriose dirba paruošti specialistai, galintys atsakyti į vaikams ir tėvams kylančius klausimus.
-----
Projekto „Priešakinėse linijose“ komanda, reaguodama į susiklosčiusią situaciją šalyje, drauge su Jaunųjų gydytojų asociacija (JGA) ir kūrybinių komunikacijos projektų agentūra „Ugdanti komunikacija“ kviečia visus, kurie susidūrė su klastinga COVID-19 liga, apie savo patirtį papasakoti „Delfi“ skaitytojams ir tokiu būdu prisidėti prie požiūrio keitimo į COVID-19 ligos padarinius – stigmatizaciją, šios ligos neigimą ar jos simptomų menkinimą. Jūsų trumpų istorijų bei patirčių laukiame el. paštu karolina@ugdantikomunikacija.lt.