Moteris juokauja, kad aiškiai žino, kodėl Dievas jai skyrė šį išbandymą, kai teko sirgti taip sunkiai, kad net kosėjo krauju – žinojo, kad ji visiems papasakos, su kuo teko susidurti.
Užtenka vienintelio kontakto
Vilma pasakoja, kad, kai pamatydavo žmogų be kaukės, nesilaikantį nurodymų ar rekomendacijų, jai kildavo pyktis, tačiau dabar moteris supranta, kaip lengva kartais pamiršti saugotis: „Nereikia pačiupinėti visų LIDL prekių ir stebėtis, ką veikia šimtai Maximoje ar Rimi. Užtenka vieno vienintelio kontakto. Užtenka ne laiku nusiimti kaukę, kai dar rankos nedezinfekuotos, – pasakoja moteris ir sako, jog atrodo, kad gali tiksliai nupasakoti, kada užsikrėtė pati. – Aš visą laiką buvau su kauke, bet pasiėmiau striukę nuo kabyklos ir palietusi visas tas pakabas, nedezinfekavusi rankų, nusiėmiau kaukę, kuria užkliudžiau burną. Mašinoje dezinfekavau rankas, tačiau jau buvo per vėlu. Dabar, atrodo, matau, kaip tas virusas ant manęs lipa.“
Į vietas viską sudėjo gauta žinutė
Kad lapkričio pradžioje teko susidurti ne su įprastu rudeniniu peršalimu, Vilma suprato gavusi žinutę, kad vienas žmogus iš jos aplinkos gavo teigiamą testo atsakymą. Tuomet, anot moters, viskas stojo į vietas, o ligą vėliau patvirtino ir teigiamas SARS-CoV-2 testas. „Iš pagarbos karantinui nesusėdome prie bendro šeimos stalo paminėti mirusiųjų, taigi, net nesiruošiau kovoti su koronavirusu. Visgi, praėjus kelioms dienoms pajaučiau, kad laužo kaulus, kosčiu, skauda akis, temperatūra apie 38 laipsnius laikėsi, tačiau pamaniau, kad peršalau pasėdėjusi ant marmurinio šalto suoliuko“, – prisimena moteris.
Kol dar nebuvo gavusi žinutės, Vilma pasinaudojo draugės patarimu patikrinti skonio ir kvapo pojūčius, o kadangi jie nebuvo dingę, pamanė, kad tai ne koronavirusas: „Draugė rekomendavo pauostyti kvepalus, kurių negalėjau pakęsti, o kai atsakiau, jog jaučiu nemalonų kvapą, nuramino, kad nesergu. Praėjus kuriam laikui, tuos pačius kvepalus, atrodo, būčiau galėjusi gerti kaip vandenį.“
„Supratau, koks skanus deguonis“
Kelias dienas Vilma jautėsi itin prastai, laikėsi aukšta temperatūra, tačiau ji pasakoja skaičiusi, kad septintą ligos dieną pacientai dažnai susiduria su paūmėjimu, o devintą – ateina pagerėjimas, todėl, nors ir kosėjo krauju, laukė, kol pasijus geriau. Laimingo atsitiktinumo dėka, jai paskambino pažįstama gydytoja pulmonologė, kuri liepė kuo greičiau susikrauti daiktus ir kviesti greitąją: „Nežinau, kaip paaiškinti, kodėl ji man paskambino. Penktą valandą išsikviečiau greitąją. Vos įlipusi į ją pamačiau pulsometre 75 ir pirmą kartą supratau, koks „skanus“ deguonis.“
Moteris jautėsi taip prastai, kad pasakoja sunkiai prisimenanti, kas pirmąją dieną vyko ligoninėje. Vilma gulėjo LSMU Kauno ligoninėje, kurioje viso teko praleisti penkiolika parų: „Deguonies kaukę dėvėjau visą laiką, negalėjau be jos būti“, – prisimena pašnekovė ir pasakoja, kad visą laiką ligoninėje jai teko miegoti su didele pompa, o prieš vykstant namo buvo prijungti ir vadinamieji „ūsiukai“.
Kiekvienas, atėjęs į palatą, ateina padėti
Anot Vilmos, nors personalas neslėpė to, kad yra pervargęs, ja buvo nuolatos rūpinamasi: „Vyrai ir moterys, gydytojai, seselės, slaugės apmuturiuojami vienodai – tad ant nugaros juodu flomasteriu užrašoma: gyd., savanoris, slaug., sesel., valyt. Taip ir stengiesi į nugarą žiūrėti, kad žinotum, su kuo bendrauji. Manęs klausia, iš kur aš žinau, kur gydytoja. „Skaityt moku“, – atsakau. Kiti bando man savo aukštas praeities pareigas priminti, kad skaityti irgi moka, bet vėliau supranta, kad yra kitas skaitymas. Bet gali skaityti bet ką – išskaitysi tik viena. Kiekvienas, atėjęs į palatą, atėjo tau padėti. Jis rizikuoja savo sveikata, savo šeimos sveikata. Jis nesiskundžia, jis išgirsta, nors ne viską įmanoma girdėti. Gal ateis ne po penkių minučių, kaip žadėjo, o po šešių, bet ateis. Ir atneš net tai, kas nėra taip ir būtina. O tu gali tik ačiū išlementi“, – prisimena Vilma.
Pašnekovė pasakoja, kad į tai, kaip išties atrodė medikai, ji sureagavo tik grįžusi į namus: „Tuo metu nesistebėjau skafandrais, maišais, polietileninėmis prijuostėmis. Juk tie žmonės aplink mane atrodė tarsi iš fantastinių filmų – astronautai ar kosmonautai. Man tik keista buvo, kodėl jie vaikšto su botais – man tai atrodė baisiai nepatogu. Kad dėvėjo kai kurie po dvi kaukes, kad buvo tarsi vikšrai susukti į kokonus, man buvo normalu.“
LSMU gimnazijos mokytoja teigia žemai lenkianti galvą medikams ir dėkojanti už jų darbą. „Labai noriu padėkoti gydytojai Laurai Čižinauskienei, seselėms Ingridai, Svetlanai ir kitiems, kuriuos turbūt sutikus gatvėje galėčiau pažinti nebent iš akių“, – dėkingumo medicinos darbuotojams negaili pašnekovė.
Padariniai jaučiami iki šiol
Rūpėjo, kad žmonės netiki
Pašnekovė pasakoja, kad neretai susiduria su nuomone, jog koronavirusas nėra tiesa, kad tai yra pasipinigavimas, tačiau, jos manymu, taip sako tie, kuriems neteko susidurti su liga. „Mano kolegė sirgo lengva forma, todėl maniau, kad ir man taip bus – sunkiai sergančių aplinkoje nebuvo. Taip pat žmonių supratimą stipriai lemia spauda.“
-----
Projekto „Priešakinėse linijose“ komanda, reaguodama į susiklosčiusią situaciją šalyje, drauge su Jaunųjų gydytojų asociacija (JGA) ir kūrybinių komunikacijos projektų agentūra „Ugdanti komunikacija“ kviečia visus, kurie susidūrė su klastinga COVID-19 liga, apie savo patirtį papasakoti „Delfi" skaitytojams ir tokiu būdu prisidėti prie požiūrio keitimo į COVID-19 ligos padarinius – stigmatizaciją, šios ligos neigimą ar jos simptomų menkinimą. Jūsų trumpų istorijų bei patirčių laukiame el. paštu karolina@ugdantikomunikacija.lt.