Pašnekovė teigia, jog nors slaugytojos padėjėjos darbas, ypatingai šiuo metu, yra sunkus ir fiziškai, ir psichologiškai – viską atperka prasmingumas, kurį jaučia jį dirbdama. Anot jos, globos namų darbuotojai yra vienintelė senjorų sąsaja su pasauliu: „Mes negalime palikti tų žmonių. Mes turime dirbti“.
Liga prasidėjo nuo karščiavimo
D. Rudienė pasakoja virusą iš pradžių sumaišiusi su įprastu rudeniniu peršalimu – pirmas COVID-19 ligos požymis buvo karščiavimas. Moteris prisimena darbe pasijutusi prastai – ėmė krėsti šaltis, tačiau pamanė, kad viskas dėl apsauginio kostiumo, su kuriuo tenka dirbti: „Buvimas kostiume išvargino, tačiau ir jį nusiėmus karštis neatslūgo – vakare termometras rodė 38,1. Karščiavimas nesiliovė kelias dienas, taip pat kankino stipri sloga, kosulys, tačiau iš pradžių maniau, jog tai paprastas rudeninis peršalimas.“
Pasak pašnekovės, šiandien ji jaučiasi geriau, nebeliko karščiavimo ir nebevargina kosulys, tačiau visą savaitę teko jausti labai didelį silpnumą, temperatūros svyravimą net iki 39,5 laipsnių. Gulėjimas lovoje, anot moters, taip pat ne išeitis, nes nuo jo dar labiau skauda šonus ir laužo kaulus: „O eiti negali, nes nėra sveikatos“.
Ji teigė, kad daugiausia gydėsi arbatomis, atsikosėjimą lengvinančiais vaistais, vartojo itin daug skysčių ir išgėrė vos vieną paracetamolio tabletę. „Vieną dieną buvo 39,5, o kitą vėl 38,9, tai, pagalvojau, aš daugiau nebelauksiu, kol mano karštis sudegins tą virusą, tai išgėriau vieną kapsulę, karščiavimas sumažėjo ir kitą dieną pajutau, kad kūnas jaučiasi geriau. Tuomet supratau, kad galbūt tai buvo krizė, kuri pasibaigė.“
„Nebėra laiko pabendrauti, pasėdėti, už rankos palaikyti“
Darbo procesas globos namuose karantino metu, anot pašnekovės, itin varginantis ir sudėtingas fiziškai ir ne mažiau sunkus psichologiškai: „Sunku, nes laikas tas pats, darbų apimtis didesnė, taip pat kostiumai, atstumo bei kitų reikalavimų laikymasis labai apsunkina tiesioginį darbą“, – apie darbo ypatumus karantino metu pasakoja Dovilė ir priduria, kad šiuo metu likusios darbuotojos daro viską, ką reikia. – Tikrai labai džiugu, kad mūsų kolektyvas pasirodė labai susitelkęs ir tos moterys, kurios liko, tikrai daro viską, ką reikia, nėra kažkokių atsikalbinėjimų, reikia – eini ir dirbi, o tai tikrai labai motyvuoja grįžti greičiau ir įsijungti į darbą, padėti kolegoms.“
Iš viso kolektyve yra 56 darbuotojai, iš kurių – 18 slaugytojų padėjėjų. Šiuo metu didžioji dalis dirba su globos namų gyventojais, sergančiais COVID-19 liga. D. Rudienės teigimu, dabar darbuotojų globos namuose užtenka tik tam, kad būtų patenkinti gyventojų fiziologiniai poreikiai, todėl savanoriai jiems būtų labai reikalingi.
„Liūdna tai, kad dabar mes negalime sudaryti mūsų gyventojams įprastos namų aplinkos. Tai ne ligoninė, bet dabar gyvename ligoninės sąlygomis ir atliekame tik tuos veiksmus, kurie būtini išgyventi – tai yra higiena, maitinimas – dalinasi D. Rudienė. – Nebėra laiko pabendrauti, pasėdėti, už rankos palaikyti, kažką papasakoti. Tikrai jaučiasi, kad žmonėms to stinga ir tai kelia nerimą, sumaištį, todėl psichologiškai fonas yra įtemptas“. Pašnekovė pasakoja, kad senjorai šiuo metu jaučia nežinią, kartais pyktį, netgi kaltina darbuotojus, tačiau moteris pastebi, kad visi šie jausmai – labai žmogiški.
Apsauginę aprangą prilygina buvimui stiklainyje
Pirmąjį karantiną slaugytojos padėjėja dirbanti moteris vadina savotiška repeticija ir pasakoja, kad šiuo metu yra nepalyginamai sunkiau, nei manė: „Mes gavome instrukcijas, išmokom apsirengti, sužinojome, kaip turėtume elgtis, ir to neprireikė, tačiau dabar viskas pasirodė visai kitaip. Nesitikėjau, kad tai, ką mes žinojome teoriškai, praktiškai bus taip sunku įgyvendinti.“
D. Rudienė pasakoja, kad rytinė procedūra globos namų gyventojams užtrunka apie tris valandas, o visą tą laiką, esant su apsaugine apranga, kūnas jaučiasi tragiškai: „Ateiname ryte, apsirengiame darbinę aprangą, tuomet kitoje patalpoje apsirengiame covidinę aprangą ir einame pas gyventojus atlikti rytinės higienos. Praėję visus kambarius, pasiruošiame maisto dalinimui, su ta pačia apranga išdaliname, pamaitiname tuos gyventojus, kuriuos reikia pamaitinti, ir surenkame indus, o tuomet, kai pasibaigia pirmasis etapas, galime nusirengti ir atsigerti vandens, duoti kūnui pakvėpuoti, žodžiu, atsigauti, nes tas buvimas, kada tik akys išlindusios – sunkus, – darbo rutina dalinasi Dovilė. – Dieną įprastai būna trys tokie ilgesni apsilankymai, tačiau taip pat galimi iškvietimai, kuriems taip pat reikia pasiruošti, apsirengti.“
Buvimą su apsaugine apranga moteris prilygina buvimui stiklainyje: „Karšta, norisi greičiau viską nusimesti, nusiplėšti ir išeiti į gryną orą, įkvėpti“, – pasakoja pašnekovė ir priduria, kad, kadangi būnant su kostiumu negali net atsigerti vandens, jaučiasi skysčių netekimas.
Darbuotojai – vienintelė sąsaja su pasauliu
Pokalbio pabaigoje Dovilė panoro pasidalinti jai į atmintį įsirėžusia istorija: „Kai mūsų darbe buvo patvirtinti pirmieji atvejai, o dalis gyventojų dar buvo sveiki, dalis – sergantys, pas sergančiuosius mes ėjome su apranga, o pas sveikuosius apsirengę paprastai. Viena moteris, viena mūsų gyventoja, atnešus jai maistą, sako: „sesute, tu, žinok, su manimi šiandien niekas nekalbėjo – niekas nei vieno žodelio, tu pakalbėk su manimi nors minutę“, ir, nors kontaktas, ypatingai su sveikaisiais, turi būti kiek įmanoma minimalus, aš turėjau prisėsti pakalbėti.“
Pasakodama šią istoriją, pašnekovė graudinasi. Anot jos, tokie pavyzdžiai padeda iš tikrųjų suprasti, kiek mes galime duoti tiems žmonėms, gyvenantiems globos namuose, tačiau šiuo metu to padaryti negalime. „Jie ir taip pat jaučia be galo didelį nerimą ir baimę, o mes esame vienintelė jų sąsaja su pasauliu“, – mintimis dalinasi D. Rudienė.
„Tai nesitęs amžinai, mes nežinom, kiek užtruks, bet kažkada tai baigsis, o dabar reikia gyventi taip, kaip galime“, – sako Dovilė ir džiaugiasi, kad pagaliau jaučia pagerėjimą bei tikisi, kad taip bus visiems, o paklausta, ko norėtų palinkėti žmonėms, esantiems tokioje ar panašioje situacijoje, moteris atsako trumpai: „Susitelkimo ir ištvermės. Mes negalime palikti tų žmonių. Mes turime dirbti.“
Kviečiame skaitytojus prisijungti prie šv. Juozapo globos namuose vykstančių „Vilties Kalėdų“ ir kartu pasistengti, kad ten gyvenančių senjorų šventės būtų gražesnės. Prisidėti prie akcijos galite aukodami produktus, vitaminus ir įvairias priemones šv. Juozapo globos namuose, adresu Katedros a. 4, Panevėžyje arba pervesdami piniginę paramą: VšĮ Šv. Juozapo globos namai, LT137300010103900208, bankas „Swedbank“. Surinktos lėšos bus skiriamos dėl COVID-19 susiklosčiusiai situacijai įstaigoje įveikti.
-----
Projekto „Priešakinėse linijose“ komanda, reaguodama į susiklosčiusią situaciją šalyje, drauge su Jaunųjų gydytojų asociacija (JGA) ir kūrybinių komunikacijos projektų agentūra „Ugdanti komunikacija“ kviečia visus, kurie susidūrė su klastinga COVID-19 liga, apie savo patirtį papasakoti „Delfi" skaitytojams ir tokiu būdu prisidėti prie požiūrio keitimo į COVID-19 ligos padarinius – stigmatizaciją, šios ligos neigimą ar jos simptomų menkinimą. Jūsų trumpų istorijų bei patirčių laukiame el. paštu karolina@ugdantikomunikacija.lt.