Vis dėlto, jei vertinsime jaunų žmonių galimybes užsidirbti, panašu, kad Lietuva tikrai nėra prasčiausia vieta Europoje tai padaryti. Pozityviai nuteikia ir pokalbis su Rita Karavaitiene, „CV-Online“ marketingo vadove.
Situacija stabili ir gera
Paklausta, ar jaunimas Lietuvoje lengvai tvirtinasi į darbo rinką, ir pateikus Ispanijos ar Graikijos pavyzdžius, kur situacija – nepavydėtina, specialistė nupasakoja iš tiesų gana džiuginančią statistiką.
„Užimtumo tarnybos duomenimis, šiuo metu jaunimo (16-29 m.) nedarbo lygis Lietuvoje – 7,3 proc., palyginimui, bendras šalies nedarbo lygis – 8,2 proc., vyresnių nei 50 metų amžiaus grupėje – 9,8 proc. Nors jaunimo nedarbas yra šiek tiek aukštesnis nei buvo pernai ar užpernai, palyginus su 2021-aisiais, kai jaunimo nedarbas birželio mėnesį siekė beveik 11 proc., ar palyginus su ekonominės krizės laikotarpiu, kai jaunimo nedarbas mušė rekordus, šiuo metu situacija yra teigiamai stabili“, – portalui Delfi sakė R. Karavaitienė.
Darbo rinkos specialistė pastebėjo, kad tai, kaip lengvai jaunimas integruojasi, labai priklauso nuo darbo ieškančiojo brandos, turimų įgūdžių, patirties, kompetencijų ir lūkesčių. Anot jos, Lietuvoje daugybėje sričių trūksta darbuotojų, tačiau tai nereiškia, kad įmonės skuba samdyti pirmą pasitaikiusį kandidatą. Tačiau pastebima, kad jaunimas iš esmės yra patrauklus darbo rinkos dalyvis, ypač jei turi norą ir motyvaciją mokytis, tobulėti, prisiimti atsakomybę ir žinoma, jei turi savo amžiui pakankamą įgūdžių bagažą.
Paklausta apie atlygį, R. Karavaitienė teigia, kad jaunimui siūlomas atlyginimas labai susijęs su sritimis, kuriose jie dirba, kokie buvo jų pirmieji darbai, studentams – nuo kurio kurso pradėjo dirbti ir kokiose pozicijose, ar pirmieji darbai buvo susiję su studijų sritimi, apskritai, ar ieško darbo pagal savo patirtį ir studijų sritį ir pan. Be abejonės, kaip pastebi specialistė, atlyginimas taip pat labai priklauso nuo asmeninių savybių, asmeninės brandos, tikslų ir ambicijų.
„Pavyzdžiui, jei IT, statybų ar transporto inžinerijos srities studentas jau nuo pirmo kurso ar dar mokyklos suole dirba su studijomis susijusioje srityje, baigęs studijas jis jau būna sukaupęs nemažai darbinės patirties ir jo atlyginimas atitinkamai būna gerokai paaugęs, toks žmogus pakyla ir pareigose. Visai kitokia situacija gali būti, kai pirmojo darbo ieško po studijų arba studijų metu dirba trumpalaikius, kvalifikacijos nereikalaujančius, su specialybę (jei ketina dirbti pagal profesiją) nesusijusius darbus“, – pasakojo „CV-Online“ marketingo vadovė.
Ji pabrėžė ankstyvesnio įėjimo į darbo rinką privalumus.
„Žinoma, ne visuomet yra galimybių studijų metu dirbti apskritai, bet tuomet bent jau praktikos laikotarpį reikėtų išnaudoti labai tikslingai. Taip pat ne visuomet yra galimybių dirbti pagal specialybę. Studentai dažnai dirba klientų aptarnavimo, prekybos, viešojo maitinimo, paslaugų, administravimo, finansų, gamybos, rinkodaros srityse, nes čia turi galimybę derinti studijas ir darbą. Viskas tvarkoje, ypač jei žmonės suranda sau tinkamą darbą ir mato jame perspektyvas“, – sukaupta patirtimi ir žiniomis dalinosi R. Karavaitienė.
Specialistė pastebėjo, kad Lietuvoje gana įprasta studijas derinti su darbu ir didelė dalis studentų dirba jau nuo pirmo kurso. Tačiau dažniausiai tai – su studijomis nesusiję darbai. Anot jos, kuo aukštesnis kursas, tuo dažniau studentai pradeda dirbti su specialybe susijusius darbus.
Paklausta apie įsidarbinti norinčius nepilnamečius, ji išskyrė šiemet plačiai reklamuojamą jaunimo užimtumo vasarą ir integracijos į darbo rinką projektą. Jo dėka darbdaviai sulaukia kompensacijų, jei vasaros metu įdarbina jaunimą (14-20-ies metų).
„Kiekvienas rajonas skelbė informaciją apie šį projektą, dalyvavimo jame galimybes. Tačiau nepilnamečiams vis tiek nėra taip lengva surasti darbo vasarai, dėl įvairių jiems taikomų apribojimų (kokius darbu gali/negali dirbti, kokios turi būti darbo sąlygos, darbo valandos ir pan.). Panašu, kad yra gerokai daugiau nepilnamečių dirbti vasarą, nei galinčių juos priimti darbdavių. Darbdaviai pirmenybę teikia pilnamečiams darbuotojams“, – ne tokią pozityvią situaciją pastebėjo specialistė.
Be įprastų karjeros galimybių, reiktų atkreipti dėmesį į dar vieną, dažnai patrauklų būdą ne tik įgauti patirties, bet ir gauti už tai atlygį – į apmokamas praktikas. Anot R. Karavaitienės. Įmonės vis dažniau siūlo apmokamos praktikos pozicijas. Tačiau, kaip sako „CV-Online“ marketingo vadovė, kai studentams tenka ieškotis privalomos praktikos vietos, ne taip ir paprasta surasti praktikos vietą, tuo labiau – apmokamą.
„Apmokamą praktiką siūlo stambesnės įmonės, dažniau užsienio kapitalo, tarptautinės finansų, IT, gamybos, prekybos įmonės. Vyraujantis apmokamos praktikos atlygis – 950-1400 eurų, neatskaičius mokesčių“, – situacija Lietuvoje dalinosi ji.
Kas nori, tas randa
Portalas Delfi nusprendė situaciją išsiaiškinti ne tik statistikos lygmenyje, tačiau ir kalbinant žmones tiesiogiai. Vienas jų – 26-erių vilnietis Dainius, sako dirbantis nuo 14-os metų.
„Iš pradžių dirba tik vasaromis. Pradžiai tėvai sudarė tokią galimybę: buvau pakviestas dirbti ten, kur dirba tėtis. Tai buvo normalus pilno etato darbas, kur dirbi tiek pat, kiek kiti, kad ir pilnamečiai, net gerokai vyresnio amžiaus darbuotojai. Statybinių prekių parduotuvėje dirbau pagalbiniu salės darbuotoju. Dėliodavau prekes, padėdavau sandėlyje, surinkinėdavau užsakymus, padėdavau klientams pasikrauti prekes į jų automobilius. Tai buvo normalus, įprastas darbas, ne pagalba tėčiui priešokiais, bet ir atlyginimą gaudavau normalų, o tiksliau – labai gerą: tais laikais, prieš 12 metų, 1400 litų“, – apie įspūdingą pradžią pasakojo jis.
Paklaustas, kaip anuomet vyko įdarbinimas, jaunas vyras pasakojo, kad reikėjo sutvarkyti eilę popierizmo.
„Turėjau nueiti į mokyklą, gauti raštišką patvirtinimą, kad esu viską atsiskaitęs, ir jų, vadinkime, leidimą man dirbti. Pereiti sveikatos patikrą, išsiimti Sodros pažymėjimą. Turėjo būti gautas tėvų leidimas. Žinoma, viskas buvo lengviau, nes tai buvo ir mano tėčio darbovietė, tačiau įdarbinimas vyko oficialiai. Aišku, dabar visko taip gerai neprisimenu, juolab, buvau paauglys, bet buvo kažkas panašaus. Ten, beje, dirbo ir daugiau nepilnamečių, bet, žinoma, įprastai irgi kažkieno vaikai: buhalterės sūnus, dar kažkas“, – prisiminė Dainius.
Jis pasakojo dirbęs savo paties noru, tačiau vaikino tėvai irgi rodė iniciatyvą bei palaikymą: teigė, kad svarbu žinoti, iš kur atsiranda pinigai. Panašu, kad bent jau iš vienos pusės toks tėvų požiūris pasiteisino ir turėjo teigiamą įtaką įsitvirtinimui darbo rinkoje.
„Nuo 18-os pradėjau dirbti klube. Dar mokiausi mokykloje, bet penktadieniais ir šeštadieniais, vakarais ir naktimis, eidavau į darbą. Dirbau visiškai savanoriškai, o darbą susiradau atsitiktinai: draugės vaikinas tąnakt negalėjo dirbti, pasiūlė jį pakeisti, pabūti pagalbiniu baro darbuotoju. Norėjau užsidirbti, taigi, sutikau. Po pirmosios nakties gavau pasiūlymą dirbti toliau. Gaudavau apie 50 eurų už naktį. Man, vienuoliktokui, tokie pinigai buvo kosmosas, be to, dirbau prestižiniame klube, su geriausiais barmenais mieste tuo metu. Tėvai sakydavo, kad jei darbas trukdo mokslams, galiu nedirbti, sakydavo, kad gali išlaikyti, bet dirbti man patiko. Nuo tada visą laiką ir dirbau“, – pasakojo Dainius.
26-erių vyras teigia, kad susirasti darbą jam niekada nebuvo problema. Tai jis išbandė ne tik Lietuvoje, bet ir Skandinavijos šalyse.
Bulgarijoje situacija prastėja
Bulgarų leidinio „Mediapool.bg“ ir žurnalistės Martinos Bozukovos suteiktais duomenimis, jaunų bedarbių šalyje padaugėjo nuo 13 000 iki 19 000, jei skaičiuosime nuo 2023-ųjų kovo mėnesio iki 2024-ųjų kovo mėnesio. Jaunimo bedarbių dalis bendrame Bulgarijos bedarbių skaičiuje padidėjo nuo 9,7 iki 16 proc..
Anot žurnalistės, Bulgarijoje yra pakankamai darbo vietų, tačiau Z kartos jaunimas arba nenori šių pareigų, arba nėra pakankamai joms pasirengęs. Ji pastebi, kad Rinkos ekonomikos instituto tyrimų duomenimis didžiausias nedarbas pasireiškia tarp prastai išsilavinusių jaunų žmonių, kurie gyvena skurde.
„Iš pirmo žvilgsnio šie duomenys skamba šokiruojančiai, tačiau žmogiškųjų išteklių specialistai ir Bulgarijos verslo atstovai ramina, kad šie duomenys nėra darbo rinkos problemų rezultatas“, – rašo M. Bozukova.
Bulgarijos užimtumo konfederacijos vadovės Nadios Vasilevos teigimu, nedarbą lemia kelios priežastys.
„Ekonominiai veiksniai yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys, kodėl jauni žmonės neturi darbo. Tačiau Bulgarijoje taip nėra. Pagrindiniai veiksniai susiję su asmeninio gyvenimo ir darbo niuansais. Jauni žmonės mėgaujasi viskuo, ką jiems siūlo tėvai, todėl jiems nereikia dirbti.Taip pat yra jaunų žmonių, kurie dirba atskiruose projektuose nemokamai praktikuodamiesi“, – pažymėjo V. Vasileva.
Eurostato 2022 m. duomenimis, bulgarai palieka tėvų namus sulaukę 30 metų, lietuviai tuo tarpu – keleriais metais anksčiau, 25,6 metų, o ES vidurkis yra 26,4 metų.
Kita didelio bulgarų jaunimo nedarbo priežastis yra ta, kad dalis dirbančių jaunų žmonių lieka paslėpti nuo oficialios statistikos, pavyzdžiui, sezoniniai darbuotojai užsienyje arba kai kurie laisvai samdomi darbuotojai.
Europos Parlamento 2023-aisiais atlikto tyrimo duomenimis, Bulgarijoje šešėlinė ekonomika sudaro 33 proc., ir šiais skaičiais šalis lyderiauja ES. Lietuvoje ji sudaro 22,4 proc., kai ES vidurkis – 17,2 proc.